Birutės ir Vytauto Grižų šeima – Prienų krašto šviesuoliai

…Prisiminimais apie tėvus dalinasi sūnus – LSMU Kauno Klinikų Kardiologijos klinikos gydytojas kardiologas dr. Vytautas Grižas.

Birutė Grižienė.

– Kada įsikūrėte Jiezne?
– Mano mama Birutė Grižienė 1955 m. ištekėjo už Vytauto Grižo. 1960 m. jie persikėlė gyventi į Jiezną. Tėtis dirbo girininku, o mama Jiezno vidurinėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Augau darnioje, meilės kupinoje šeimoje kartu su dviem broliais ir sesute.
Giedrius, Saulius ir aš pasirinkome mediko profesiją, o sesuo Auksė tęsia mamos kelią – pasirinkusi socialinės pedagogės darbą.
– Sakėte, kad tėtis daugelį metų atidavė miškininkystei…
– Taip, tėtis net 36 gyvenimo metus atidavė Prienų rajono miškams. Jam ši profesija atrodė išskirtinė, ypatinga, pakylėta. Jis sakydavo: „Mes, miškininkai, esame idealistai: sodiname medžius, nors žinome, kad nepamatysime, kaip jie atrodys užaugę“. Tėčio nuomone, visi miškininkai turi būti labai vyriški ir garbingi žmonės. 1997 m. Biografiniame žinyne „Lietuvos miškai“ rašoma ir apie tėčio nuveiktus darbus: „Jis įveisė 2200 ha miško kultūrų, rekonstravo 210 ha, išugdė 3100 ha medelynų, nutiesė 3 km miško kelių, įrengė 20 ha pievų ir ganyklų ir 3 poilsiavietes.“
Jiezno krašto miškuose dabar ošia tūkstančiai jo rankomis pasodintų medžių.
– Kokie prisiminimai jus aplanko apie tėtį?
– Tėtis buvo puikus vyras, tėvas, sūnus, brolis. Globojo savo mamą, rėmė sunkiai gyvenančią seserį su vaikais, padėjo pokario metais kalėjusiam broliui. Mūsų namuose nebuvo vyriškų ar moteriškų darbų – visi buvo reikalingi. Tėtis galėjo ir karvę pamelžti, ir rūbus išskalbti, ir mums, vaikams, sriubos išvirti.
Jautė begalinę atsakomybę už kiekvieną šeimos narį: savi interesai būdavo paskutinėje vietoje, labai mylėjo mamą ir mus. Iš tėčio išmokau vyriškumo, santūrumo, aukštos moralės principų – „geriau mažiau, bet garbingai.“
– Jūsų mamos gyvenimas – spalvingas, įvairialypis. Spaudoje buvo rašyta, kad Birutė Grižienė turėjo neeilinių gabumų ugdant vaikų kūrybiškumą.

Graži Grižų šeima.

– Taip, ji labai mylėjo savo darbą, mokėjo aiškiai ir įdomiai perteikti informaciją.
Pedagoginę patirtį ji apibendrino metodiniame darbe „Mokinių kūrybinių gebėjimų ugdymas“, kurį išspausdino Respublikos mokytojų tobulinimo institutas ir vėliau paskleidė Lietuvos mokyklose. Mama mylėjo visus savo mokinius, gal labiau tuos, kurie buvo nelabai paklusnūs ir ne itin gabūs. Ji tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi galimybę būti laimingas. Gabieji prasimuš patys, o silpnesniems reikia padėti.
Mus, savo vaikus, auklėjo su didele meile ir reiklumu, kuris vaikystėje neatrodė labai patrauklus, bet su laiku jį deramai įvertinome.
– Literatūros mokytoja Birutė Grižienė kalbėjo: „Vaikai – mano didžioji meilė. Nepraeinu nė pro jokį varliuzą. Myliu juos visokius: mažyčius, paauglius, jaunuolius. Branginu vaiko artumą ir siekiu jo“.
– Mama sakydavo, jog niekada neužmiršta, kad likimas ją pastatė tarp literatūros ir jauno žmogaus. Iš tiesų, ji labai mokėjo ir mėgo bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis, ypač vaikais, jaunimu.
„Dirbdama pedagoginį darbą jau 15 metų, visada jaučiuosi lyg žuvis vandeny. Matyt, dievas mane leido būtent šiai misijai,“ – sakydavo mama.
Mes, keturi vaikai, visi su savo norais, charakteriais, vizija į gyvenimą. Tačiau mama kantriai ir išmintingai gebėdavo į kiekvieną įsiklausyt, suprast ir rasti sprendimą.
– Apie ką ji rašė knygelėje „Čia mano namai“?
– 2005 m. Jiezno vidurinės mokyklos šešiasdešimtmečio proga išleistoje knygelėje „Čia mūsų namai“ lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Grižienė rašė:
„Matyt, tokia žmogaus atminties savybė: bėgant metams, dyla iš jos nesėkmių ir skriaudų pėdsakai, bet lieka tai, kas šildė, maitino sielą, palaikė viltį ir tikėjimą. Todėl ir gera grįžti į praeitį“.
– Mamytei teko išgyventi ir kančią, ir netektį sovietų okupacijos metais…
– Lietuvą užgriuvus sovietinei okupacijai, Tėvynės drama tapo ir Railų šeimos drama. Mama patyrė daug išgyvenimų: partizanaudami žuvo keli šeimos nariai. Jų žūties vietose pastatyti kryžiai. Mamos brolis buvo nuteistas kalėti Sibire 10-čiai metų, sesuo – 25-eriems.
Šis gyvenimo etapas labai dramatiškas ir jautrus. Sovietų laikais apie tai nebuvo kalbama. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo atgaivinta ir tautos tragedijos istorija.
– Kaip pasikeitė B. Grižienės gyvenimas atgavus Lietuvai nepriklausomybę?
– Atgavus Nepriklausomybę, mama aktyviau įsijungė į Lietuvos gyvenimą. Tapo aktyvia Sąjūdžio dalyve, mokykloje įsteigė jaunimo organizaciją „Lituanica“, ateitininkų kuopą, buvo išrinkta rajono savivaldybės tarybos nare, tapo įvairių renginių organizatore.
– 1990 m. jūsų mama ėmėsi naujos veiklos – siekė sustiprinti katalikiškos šeimos pamatus, puoselėti tradicijas.
– Ji tapo Kaišiadorių vyskupijos katechetijos centro vedėja, o Jiezno vidurinėje mokykloje vyresnėms klasėms ėmė dėstyti tikybą. Visą dešimtmetį jėgas ir sugebėjimus skyrė šio centro stiprinimui, tikybos mokytojų rengimui, religinio švietimo organizavimui. Tapo katalikiškų jaunimo organizacijų steigėja ir puoselėtoja.
Ji įkūrė organizaciją „Vilties tiltas“, moterų ir mergaičių organizaciją, keliančią tikslą sugrąžinti katalikiškas vertybes į šeimą, gyvenimą, visuomenę.
Taip pat dirbo ir Kaišiadorių vyskupijos „Caritas“ reikalų vedėja. Mama rašė ir eiles.
– Jūsų mama – tikras pavyzdys šiuolaikiniam pasauliui, kiek daug galima nuveikti gyvenime: užauginti keturis sveikus, dorus vaikus, tarnauti savo kraštui, išreikšti save kaip asmenybę daugelyje skirtingų sričių. O kas svarbiausia – mylėti žmones ir savo kraštą.
Veronika Pečkienė

Birutė Grižienė

AŠ NIEKO NEPAMAITINAU
Aš nieko nepamaitinau,
Nors per dienas raikyt norėjau Duoną.
Aš nieko nepagirdžiau,
Nors Šaltinio tebeieškau Iki šiol.
Aš nieko nepasitikau,
Nors slenkstį prarymojau,
Bebudėdama ir žiburį uždegus,
Vis laukiau.