Pokalbis su jaunuoju bitininku Arijumi: „Bitės, kaip ir žmonės, savo gyvybę aukoja dėl kažko daugiau“

Lietuvai ir pasauliui

Šimtmečius Lietuvoje skaičiuojanti bitininkystė nėra pamirštas praeities amatas – interneto ir technologijų amžiuje gyvenantis moksleivis Arijus Žibas nedideliame bityne Pakuonyje tyrinėja vienus svarbiausių žemės sutvėrimų – bites.

– Nedažnai sutiksi savarankiškai bitininkaujantį jaunuolį. Kaip susidomėjai šiuo amatu?
– Mano prosenelė iš tėčio pusės bitininkavo, ir diedukas iš mamos pusės visą laiką to norėjo, bet jam nepasisekė. Daugelis galvoja, kad bitininkystė turi būti kažkaip įgimta, o aš paprasčiausiai susidomėjau ja „YouTube“ peržiūrėjęs „CrazyRussianHacker“ video, kur jis tiesiog pradėjo pjaustyt korius ir sukt medų. Tada, maždaug prieš ketverius metus, pagalvojau, kad ir aš taip galiu. 
Paklausus, kaip jo naują hobį vertino bendraamžiai, pašnekovas pasakoja, kad jų bitininkystė nesudomino.
– Eidamas iš mokyklos vis sustodavau prie užsėtų laukų pasižiūrėti, paklausyti, ar dūzgia bitės. Tai vienam draugui buvo visai neįdomu, ką aš ten darau, o kitas klausdavo: „Kiek čia tu po tuos laukus braidžiosi? Einam, jeigu einam, o ne – tai aš vienas einu“ (su šypsena prisimena Arijus).
– Ar kelyje, perprantant bičių priežiūrą, lydėjo daug sunkumų?
– Pradžioje savo aplinkoje neturėjau daug tuo užsiimančių pažįstamų, tai buvo sudėtinga suprasti absoliučiai viską. Kilo daug pradinuko lygio klausimų, pasitaikė ir visokiausių situacijų, kada teoriškai turėtų būti vienaip, bet, nuėjus pas bites, viskas gaunasi atvirkščiai. Iš tiesų, niekada negali sakyti, kad bitininkystę perpratai. Būna, kad žmonės visą gyvenimą bitininkauja, ir vis tiek atsitinka tai, ko neįmanoma paaiškinti. 
Arijus pasakoja, kad pirmi metai bitininkaujant buvo psichologiškai sunkūs. Internete aprašyti patarimai visiškai neatliepė situacijos jo bityne.
– Tada svarsčiau, gal aš tikrai ne taip viską darau, gal iš tikrųjų yra taip, kaip patariama. Tačiau dabar, praėjus keleriems metams, žinau, kokie vietovės ypatumai – joje pavasaris ankstyvas ir galiu ten išplėsti bičių šeimas. Dabar esu tokioje stadijoje, kai pats daug eksperimentuoju, nes bitės visur skiriasi. Jeigu aš skaitysiu anglišką knygą, tai ten klimatas kitoks, ir bitės kitaip į jį reaguoja. Pas bitininkus Lietuvoje gali teirautis patarimo – ir vienam Lietuvos krašte bus vienaip, o kitam – visiškai skirtingai. Sakykim, man čia jau bitės medų neša, o kiti bitininkai Vilniuje dar net neišplėtę pilnai lizdų.
– Kaip saugaisi bičių įgėlimų?
– Apsisaugoti padeda specialūs rūbai ir dar – nelaikau labai piktų bičių. Gali būti kiek nori apsirengęs, jeigu pakankamai piktos bitės, tai jos tiesiog pergels kiaurai. Aš šiaip esu gana alergiškas, tai jeigu gaunu pilną „dozę“, patinęs būnu kokią savaitę.
– Vasara turtinga kvapnių, žydinčių gėlių, aplink kurias skraido būriai bičių darbininkių. Ką svarbu žinoti įgėlus bitei?
– Svarbiausia, kuo greičiau ir taisyklingai išsitraukti geluonį. Įgėlus bitei, siūlyčiau pasiimti kokį aštresnį daiktą, pavyzdžiui, raktus, ir su jais, prispaudus galą, išstumti geluonį. Geluonies negalima traukti su pirštais, nes taip darant galima susprogdinti nuodų pūslelę ir išleisti nuodus į save.
– Ne visas medus vienodas: gali skirtis jo spalva, kvapas, skonis. Koks medus yra vertingiausias, labiausiai praturtintas mineralinių medžiagų?
– Kiekvienam žmogui tas vertingiausias medus skiriasi, tarkim, lietuviai kažkodėl labai nemėgsta rapsų medaus, kuriame gal ir nėra labai daug mineralų, bet jis tinka žmogui, turinčiam virškinimo sutrikimų. Šiaip daugiausia visokių naudingų medžiagų turi pavasarinis ir grikių medus. Nors tai yra skonio reikalas, bet kiek esu bendravęs su pirkėjais, tai nelabai kas mėgsta grikių medų. Šiaip kiti dar sako, kad jis labai smirda mėšlu (šypteli). Paskui yra lipčiaus medus, kuriame tiek daug visko yra, kad jo net negalima palikti bitėms per žiemą maitintis. Kadangi bitės žiemą niekur neišskrenda ir viską kaupia savyje, tai dėl per didelės mineralų koncentracijos jos tiesiog suviduriuoja. Dėl to gali žūti visa šeima, nes nusilpusias bites puola visokios infekcijos. Taigi tas vertingiausias ir skaniausias medus, manau, kiekvienam kitoks. Man pavasarinis sodų medus skanus, bet pavasarinio rapsų negaliu valgyti, įsidedu du šaukštelius į burną ir nuo saldumo graužia gerklę.  
– Būna batsiuvys be batų, žvejys – nemėgstantis žuvies. Ar pats mėgsti medų?
– Priklauso nuo rūšies, pavyzdžiui, vasaros liepų medų valgiau, viskas gerai buvo, tada išsiėmiau rapsų medaus stiklainį ir pasibaigė valgymas. Aišku, kai suku medų, tai aš jo daug prisiragauju, ohoho, kaip būna gerai!
– Ar esi atradęs kokią netikėtą skonių kombinaciją, kurią siūlytum paragauti kitiems?
– Dėl skonių derinių, tai manieji turbūt yra tipiniai – su sūriu, batonu, duona, bet šiaip geras būdas, kurį pats išmėginau, tai užsišaldyti dar skystą medų, ir žiemą atitirpintas jis išliks kaip ką tik išsuktas.
– Ką tau reiškia pasakymas, kad „miršta tik žmonės ir bitės“? 
– Manau, kad ta pagarba bitei ne veltui atsiradusi. Bitė per tuos kelis mėnesius, kai žiemoja, gali išbūti nemiegojusi, nuolat dirbdama. Būna, nueina į tą savo korio akutę, paguli ir pailsi, bet, ar miega, nelabai yra išsiaiškinta. Jos visada dirba, grįžusios nakčiai į avilį vėdina nektarą ir gamina medų. Ir šiaip bitė šventas padaras, prieš kelerius metus užsienyje vyko konferencija apie gamtą, kurioje buvo pakabintas plakatas su Einšteino citata apie tai, kad, kai žemėje mirs paskutinė bitė, tai po ketverių metų mirs paskutinis žmogus. Taigi tikrai jos yra svarbios.
– Kaip manai, ar bičių gyvenimas kažkuo primena žmonių?
– Tai yra labai artima šių dienų aktualijoms, juk bitės, kaip ir žmonės, savo gyvybę aukoja dėl kažko daugiau. Jų gi niekas neišvys iš avilio, jeigu įgels man, bet bitės supranta, kad jos turi apginti savo šeimą, savo avilį, todėl ir aukojasi. Jos taip pat labai žino savo vietą, dalyvauja tam tikram cikle. Bitė išsirita, išsivalo savo ir šoninę korio akelę, tada pailsi, susiorientuoja, kas vyksta, tada eina maitint vaikus, į sargybą, tada – nešt medų. Gi mes, žmonės, irgi kažkaip panašiai – gimstam, einam į darželį, mokyklą, studijuojam, dirbam ir mirštam. Tik bitės neturi vieno kažkokio viršesnio vadovo, atrodo, kad motinėlė jau yra labai svarbi, bet ją daugiausia kontroliuoja tos pačios bitės. Jei motinėlė prastai dirba – tai bitės paims ir pakeis ją kita.
– Augini bites jau ne vienerius metus, kokių mitų apie bitininkystę esi girdėjęs?
– Na, pavyzdžiui, mitas, kad medus turi greitai sustingti, nes kitaip yra netikras. Nežinia, iš kur atėjęs šis mitas. Man irgi pradžioje sakė, kad medus per mėnesį turi taip sukietėti, kad jau šaukšto neįkištum – tada jis laikomas geru medumi. Aš pats tikėjau ir visiems šitą sakiau, bet pastebėjau, kad kai kuriais pavasariais labai nestingsta ir mano paties medus, nors žinau, kad jis geras. Tas pats lipčiaus medus gali stovėti dešimtis metų nesukietėjęs, taigi daug kas priklauso nuo medaus rūšies. O šiaip tai dauguma net neskiria bitės nuo vapsvos. Kai buvom pas draugus, vienas žmogus paėmė ir nubaidė vapsvą, tai kartu buvusi močiutė subarė: „Baik, čia Ariuko bitės, ką tu darai! Neprineš jam medaus dabar“. 
– Ne viena  svarbi pamoka jau išmokta, su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduri šiandien?
– Dabar turbūt didžiausias iššūkis yra kylančios kainos. Avilys, neskaitant bičių, pabrangęs 100-200 eurų, metalinių medsukių kainos išaugo 300-400 eurų. Pradžioje buvo bendraminčių trūkumas, o šiandien viskas į finansus „atsiremia“.
Kaip teigia Arijus, jis bitininkauti pradėjo ne dėl siekio užsidirbti pinigų, tad dėl pamilto hobio praleistų valandų neskaičiuoja.
– Pasakysiu taip – prie bičių reikia eiti tiek, kiek reikia. Aš labai gerai moku susiplanuoti laiką, todėl man jo niekada niekam netrūksta.
– Ar planuoji ir toliau likti gyventi, dirbti ir kurti savo krašte?
– Artimiausiu metu norėčiau studijuoti Vilniuje, man labai patinka jo senamiestis ir Užupis. Bet tai nereiškia, kad bitininkystę mesiu, su tokia technologija, kurią aš esuišvystęs, savaitgaliais galima labai lengvai apeiti iki 25 šeimų, o aš dabar turiu 15-ka. Nors plėstis neplanuoju, bet bites norėčiau pasilikti, kad ir kur gyvenčiau. Kur būsiu, neįsivaizduoju, norėtųsi gyventi kur nors prie miesto ir turėti ploto kokiam miške. Aš atsigaunu šimtąkart geriau miške, nei kokiam vakarėly su draugais (šypteli).

Visi mes turime svajonę, nors ir labai mažą, ji gyvena mūsų giliausiame sąmonės kampelyje ir, jai neišsipildžius, kartais ją pamatome kituose. Pokalbio pradžioje pašnekovas užsiminė, kad bitininkystė buvo ilgametė jo dieduko svajonė, kurią jam išpildyti pritrūko sėkmės, o galiausiai – sveikatos. Šiandien jaunajam bitininkui, kopinėjančiam medų ir kasdien ką nors naujo sužinančiam apie bites, ne mažiau svarbi dienos dalis yra laikas, praleistas su dieduku, kuomet pasakojamos istorijos iš bityno, pasidalinama atradimais ir planais. Žodis „bičiulis“ plačiąja prasme daugumai žinomas kaip gero draugo sinonimas, tačiau anksčiau bičiuliais vadinti žmonės, kurie dalinosi bendromis bitėmis ir draugiškai sutarė. Arijaus atrasta veikla pasitarnavo tam, kad tarp jo ir senelio užsimegztų nematomais siūlais susaistytas ryšys, kuris kasdien bendraujant stiprėja tarsi tarp dviejų gerai sutariančių bitininkų…

Miglė Kalinauskaitė