Pažintis su prosenelių tekstilės paveldu užsimezga muziejuje…

Sūduvos klodai

Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktoriaus pavaduotoja – vyriausioji fondų saugotoja D. Katkuvienė (dešinėje) ir Prienų krašto muziejaus edukacinių programų vadovė E.Petrauskaitė.

Dažnam jaunesnės kartos atstovui gali iškilti klausimų, kaip sunkiai besiverčiantys kaimo žmonės rengėsi senovėje, iš kur jie gaudavo šventinių aprėdų, ar tais laikais vyravo drabužių mados?

Kas rengė kaimo žmones?

Šiandien sunku patikėti tuo, kad tuomet, kai pirktinių audinių nebuvo galima gauti, darbščios lietuvės moterys sau ir šeimos nariams rūbus siūdindavosi iš namuose austų audeklų. Marškiniams naudodavo linines drobes, šventiniams drabužiams skirtą liną balindavo, jį siuvinėdavo, puošdavo nėriniais. Liemenės, švarkai, sijonai būdavo siuvami iš austinės vilnos. Neatsiejama moterų tautinių kostiumų dalimi buvo ant

Parodos „Pažintis su Suvalkijos tekstilės paveldu“ lankytojams koncertavo Prienų krašto muziejaus ansamblis „Marginys“.

juosmens rišamos juostos, galvos apdangalai – nuometai, skaros, kepurėlės ir kiti rankų darbo aksesuarai bei priedai.
Nuostabą kelia tai, kad kaimo moterys tarp ūkio, buities ir vaikų auginimo rūpesčių surasdavo laiko ir kruopštiems rankdarbiams. Ilgas rankų darbo procesas – viena iš priežasčių, kodėl drabužiai buvo itin saugomi ir tarnaudavo ne vienerius metus. Sijonai, marškiniai, kelnės būdavo siuvami taip, kad sublogus ar pastorėjus būtų galima lengvai juos pataisyti: susiaurinti, išardyti klosteles, pailginti rankoves, atleisti sijono apačią ar jį paplatinti. Išskirtinėmis progomis, vestuvėms ar atlaidams, iš skrynių būdavo ištraukiami puošniausi aprėdai, iš kurių buvo galima spręsti

Eksponatai iš Marijampolės krašto muziejaus fondų. Dailiai pasiuvinėti suvalkietiški marškiniai.

apie moterų nagingumą ir išmonę.
Šiandien, ko gero, tik nedaugelis, kaip šeimos relikvijas, savo namuose dar saugo senelių ar prosenelių palikimą – austines staltieses, lovatieses, rankšluosčius, o XIX a. pab. –XX a.pirmoje pusėje nešiotų drabužių bei jų priedų vargiai ar kur belikę, nes, atsiradus pirktinių drabužių madai, senaisiais buvo negailestingai atsikratyta.

Parodoje – eksponatai, pagaminti kaimo darbštuolių rankomis
Pastaruoju metu visuomenėje pastebimas sugrįžimas prie lietuvybės šaknų. Nors dabar senovinius drabužius galima pamatyti tik muziejuose, iš jų fonduose esančių rinkinių įkvėpimo, raštų ir detalių koncertinei tautinei aprangai semiasi folkloro ansambliai. Liaudies mene atrastas idėjas savo kūryboje pritaiko drabužių dizaineriai, Vasario 16- osios, Valstybės dienos ir kitomis progomis ne vienas tautietis mielai pasipuošia tautiniu kostiumu.

Moteriškos aprangos dalys – marškiniai, juosta ir liemenė.

Lankytojai su įdomumu apžiūrėjo liepos 1 dieną Prienų krašto muziejuje atidarytą parodą „Pažintis su Suvalkijos tekstilės paveldu“ – ji nukėlė į praėjusį amžių ir leido susidaryti vaizdą, kokia buvo mūsų protėvių apranga, kokius tekstilės gaminius jie naudojo buityje ir namų interjere.
Parodą pristačiusi Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktoriaus pavaduotoja – vyriausioji fondų saugotoja Danutė Katkuvienė papasakojo, kad iš muziejaus fondų į Prienus atvežta net 117 eksponatų, kurie reprezentuoja senąją Sūduvos krašto tekstilę. Pasak jos, nors Marijampolės krašto muziejuje yra sukaupta daugybė įvairiausių eksponatų, gausiausia yra senosios tekstilės kolekcija. Jos pagrindą sudaro to meto Sūduvos krašto šviesuolio Vinco Šlekio surinkti eksponatai, nemažai pasitarnavę ir tam, kad Marijampolėje 1933 metais būtų įsteigtas muziejus.
Vincas Šlekys – knygnešys, slaptos „Sietyno“ draugijos lietuviškai spaudai platinti vienas iš

Nerti bei rišti rankų darbo krepšeliai – piniginės buvo nešiojami prie juostų.

steigėjų ir jos vadovas, Tilžės ir JAV lietuviškų laikraščių bendradarbis ir leidėjas, publicistas, grožinės literatūros vertėjas ir leidėjas, tautosakos rinkėjas, muziejininkas. Sugrįžęs iš Amerikos, kurioje kurį laiką gyveno, jis Lietuvoje nemažai nuveikė, kad būtų puoselėjama lietuvybė, išsaugotas lietuviškas identitetas. Tuo metu jis buvo vadinamas keistuoliu, nes važinėjo dviračiu po kaimus, rinkdamas įvairius eksponatus, tarp jų – ir namudinius tekstilės gaminius. Tačiau, pasak D.Katkuvienės, jis dirbo labai profesionaliai. Iki šių dienų tarp V.Šlekio užrašų

Vyriškas šventinis kostiumas.

išlikusios ir jo darytos fotografijos, kuriose įamžintos senojo kaimo moterys, pasipuošusios muziejininkui atiduodamais tautiniais drabužiais. D.Katkuvienė užsiminė, kad būtent atrastos V.Šlekio fotografijos muziejininkams padėjo išspręsti galvosūkį dėl vieno tekstilės gaminio naudojimo paskirties – iš pradžių jis leidiniuose buvo įvardintas kaip staltiesė, o iš nuotraukos paaiškėjo, kad jis buvo nešiojamas kaip prijuostė.
Vyr. fondų saugotoja D. Katkuvienė ekspozicijai Prienuose atrinko daugiausia tarpukario laikotarpio eksponatus: sijonus, marškinius, liemenes, galvos apdangalus, juostas ir kitus priedus, taip pat vėlesniam laikotarpiui priskiriamą testilę: lovatieses, užuolaidas, rankšluosčius. Eksponuojamas ir vienas vyriškas šventinis kostiumas. Muziejininkės teigimu, vyriškų ir vaikiškų aprangos detalių išlikę daug mažiau nei moteriškų, matyt dėl to, kad vyriškiai drabužius dėvėdavo iki juos sunešiodavo, visi šeimos vaikai buvo „užauginami“ su tais pačiais rūbeliais, o moteriškės ir tais laikais buvo linkusios labiau puoštis.

Kolekcijos įvairovę atskleidžia eksponatų katalogai

Namuose iš vilnos austos juostos fragmentas.

Marijampolės krašto muziejaus fondų tekstilės kolekcijoje – per 9 tūkst. eksponatų, tik trečdalis jų eksponuojama. Kadangi parodyti visuomenei visų sukauptų turtų neįmanoma, D.Katkuvienės iniciatyva, gavus projektinį ar savivaldybės finansavimą, nuo 2005 m. prasidėjo leidybinė veikla.
Jau išleisti devyni muziejaus rinkinių katalogai, dauguma jų pristato muziejuje saugomo įspūdingo tekstilės rinkinio įvairovę. Kaip pasakojo D.Katkuvienė, pirmasis leidinys „Marijampolės krašto juostos“ buvo sudarinėjamas neturint šio darbo patirties, nesant reikiamų specialistų, kompiuterių programų brėžiniams atlikti. Knyga išleista pusiau rankiniu būdu. Į pagalbą muziejininkams atėjo tuomet veikusios Dailiųjų amatų mokyklos dėstytojai ir studentai, kurie juostų ornamentus languotame popieriuje tiesiog perpiešė ranka ir pateikė leidyklai. Šioje pirmoje knygelėje pristatyta per 200 išskirtinių tautinių juostų iš muziejuje saugomų 500 šios tekstilės gaminių vienetų.

Austinis lino rankšluostis, siuvinėtas kryželiu ir puoštas nėriniais.

Antrame muziejaus išleistame kataloge „Suvalkiečių prijuostės“ galima susipažinti su iš aplinkinių kaimų ir miestelių surinktais šios rūšies eksponatais. Pasak D.Katkuvienės, abiejų leidinių nedideli tiražai greitai buvo išparduoti, ypač jais susidomėjo audėjos.
Gausiuose muziejaus rinkiniuose nemažą dalį sudaro marškiniai ir jų dalys. Kataloge „Suvalkiečių marškiniai“ pateikta ir aprašyta per 80 daiktų, grupuojamų pagal siuvinėjimo techniką: marškiniai, jų detalės ir atskiros krūtinėlės. Yra fotografijų, aprašų ir ornamento brėžinių, kurie galėtų būti naudingi norintiems pasisiūti ir išsisiuvinėti savo marškinius.
Prienų krašto muziejaus lankytojai galėjo pavartyti ir kitus katalogus: „Suvalkiečių galvos ir pečių apdangalai“, „Tradiciniai drabužiai ir jų detalės“, „Interjero tekstilė“, „Rankšluosčiai“.

Kraičių skrynios – su savo istorijomis
Marijampolės krašto muziejaus atstovė D.Katkuvienė parodos lankytojams papasakojo nemažai įdomybių apie eksponatus, apie ano laikmečio drabužių dėvėjimo tradicijas.

Merginų galvos apdangalas – karūna.

Ji atkreipė dėmesį į kelias eksponuojamas linines drobules – kaip pečių apdangalą jas nustota dėvėti po Pirmojo pasaulinio karo, vėliau jos buvo pritaikytos buityje ir sunaudotos vietoj staltiesių. Todėl drobulių muziejuose išliko nedaug. Marijampolės krašto muziejus gali didžiuotis turėdamas per 30 šios rūšies eksponatų, jais ypač domisi specialistai, rašantys mokslinius darbus.
Pasak jos, muziejaus fonduose daugiausia sukaupta namų tekstilės pavyzdžių – siuvinėtų pagalvių, antklodžių užvilkimų, namuose austų lovatiesių, užuolaidų, staltiesių, audinių. Tekstilės kolekcija nuolat pildosi, žmonės vis dar atneša įvairių pavyzdžių.

Namų tekstilė iš kraičio skrynios.

– Praėjusią savaitę viena moteris padovanojo savo močiutės siuvinėtus marškinius. Jie turi savo istoriją. Močiutė karo metu bėgo nuo fronto ir savo daiktus, tarp jų ir šiuos marškinius, paslėpė žemėje. Grįžusi atsikasė skrynias. Anūkė marškinius išsaugojo iki šių dienų, galiausiai atnešė mums, sakydama, kad nėra prasmės laikyti namuose, nes niekas jų ateičiai nesaugos, – perpasakojo vyriausioji fondų saugotoja D.Katkuvienė.
Muziejininkė, pasakodama apie suvalkiečių tekstilei būdingas spalvas, stebėjosi, kad dauguma iš esančių fonduose juostų yra raudonos, kitų spalvų yra mažai. Juostos buvo naudojamos ne tik kaip aprangos detalė, bet ir buityje – ką nors parišti, kūdikiui suvystyti, taip pat jas ausdavo dovanoms vestuvių, krikštynų progomis. Net ir į kapo duobę karstas buvo nuleidžiamas su austinėmis juostomis.
Didžioji dalis prijuosčių būdingos Suvalkijos kraštui, bet yra ir turinčių kitų regionų, pavyzdžiui, Dzūkijos tautodailei priskiriamų bruožų. Tai, anot D.Katkuvienės, natūralu, juk iš toliau esančios jaunamartės kraičio skryniose atsiveždavo pagal savo krašto tradicijas pasiūdintus ar puoštus rūbus, o jų detales, raštus nusižiūrėdavo bei savo aprangoje pritaikydavo norinčios išsiskirti suvalkietės. Dzūkiška įtaka ypač pastebima lovatiesių raštuose.

Išskirtinės prosenelių austos ir siuvinėtos prijuostės.

Muziejininkė, tvarkydama fondus, atkreipė dėmesį į vieno austinio rankšluosčio kamputyje pažymėtą numerį – 14. Tokį pat eksponatą, pažymėtą 12-uoju numeriu, ji pastebėjo ir Rumšiškių buities muziejuje. Paaiškėjo, kad sunumeruotieji rankšluosčiai yra iš tos pačios kraičio skrynios, kuri priklausė prelato Mykolo Krupavičiaus seseriai, sakoma, kad rankšluosčių iš viso buvo dvidešimt, visus juos išaudė ta pati audėja.
Patys seniausi muziejaus kolekcijos rankšluosčiai išsiskiria papuošimais – jų galai suraišioti mazgais, vadinamais „pinikais“. Vėlesni jau puošti nėriniais. Muziejuje išlikę ir nemažai dar nepanaudotų ruošinių, skirtų namų tekstilės bei rūbų puošybai.
Apžiūrinėjant parodą, ne vienam jos lankytojui krito į akis tai, kad senovės lietuviai turėjo būti nedidelio ūgio ir liekni, dabartiniai žmonės vargu ar beįtilptų į savo prosenelių drabužius. Moterys labai domėjosi nertomis, makramė technika iš ploniausių siūlų surištomis, karoliukais puoštomis mažutėmis piniginėmis, į kurias tilpdavo vos vienas kitas pinigėlis, jos buvo nešiojamos prie juostos.
Mažiausiai muziejaus kolekcijoje yra išlikusių riešinių – vos ketverios poros, jos kasdienės, skirtos apsaugoti rankas nuo šalčio, ir yra numegztos daugiausia iš siūlų likučių. Šiandien moterys riešines naudoja ne tik praktiniais, bet ir puošybos tikslais.

Audėjų amatas miršta, jų rankdarbiams prireikia restauratorių
D.Katkuvienės teigimu, praeito amžiaus 7–9 dešimtmetyje dar nemažai liaudies meistrių apsijungusios Dailės kombinatui audė įvairius tekstilės gaminius, vakarais jos ausdavo ir namuose. Kurį laiką prie Marijampolės krašto muziejaus veikė tautodailininkų klubas, kiekvienų metų pabaigoje jie surengdavo ataskaitinę parodą. Taigi muziejuje yra ir vėlesnio laikotarpio tekstilės gaminių.
Deja, šiuo metu, anot muziejininkės, Marijampolės krašte jau nebelikę nei vienos audėjos, kuri austų tekstilės gaminius, tiesiog jiems nebeliko paklausos. Arčiausiai audžiama Vilkaviškyje, kur dar veikia „Mažoji audimo artelė“, kuri rengia tautinių šokių kolektyvus.
Net ir saugoma muziejaus fonduose tekstilė dėvisi, ją veikia laikas, todėl D.Katkuvienė pasidžiaugė, kad projektų dėka, bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centru, pavyko kai kuriuos eksponatus restauruoti, tačiau šis darbas ilgas ir kruopštus.
* * *
Pasakojimus senosios tautodailės temomis paįvairino Prienų krašto muziejaus ansamblio „Marginys“ dainininkių atliekamos dainos. Įtvirtinti išgirstas žinias, patiems sukurti tautinius raštus popieriuje pakvietė edukacinių programų vadovė Emilija Petrauskaitė, parodos lankytojams surengusi edukaciją „Raportas tekstilėje“.
Parengė Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *