Meilė dviems mokykloms

Balbieriškiui – 520

Česlovas Iškauskas

Kai sėdu rašyti apie savo Gimtinę – prie Nemuno vingio prigludusį Balbieriškio miestelį, šiemet pažymintį 520-ąsias paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metines, sunkiai randu žodžių keistam jausmui išreikšti. Šiaip miestelis niekuo nesiskiria nuo tokio tipo Lietuvos gyvenviečių: lėtas gyvenimo būdas, pramogų ir meno renginių stoka, bedarbystė, vangus verslas, paribio vietovei tarp Suvalkijos ir Dzūkijos būdingi šiurkštoki miestelėnų santykiai…

Apleistas buvusios mokyklos pastatas Klevų gatvėje.

Bet važiuojant keliu iš Prienų Alytaus link, kažkur prie Atodangos apima seniai pažįstamas jausmas: man norisi grįžti į Balbieriškį. Matyt, todėl, kad čia išvaikščioti visi takai, išlandžioti grybingi miškai, žvejota kiekvienoje Ringio, Peršėkės ar Nemuno sietuvoj, riešutauta ir šokiuose ūžta Dvaro parke, žaista apgriuvusioje žydų „škaloje“, kad dar sutinku keletą bendraamžių ir su jais yra apie ką pakalbėti.
Iš tiesų, 1502 m. įkurta sielininkų gyvenvietė yra viena seniausių Lietuvoje. Justinas Adomaitis savo antroje knygoje apie Balbieriškį „Abipus Peršėkės…“ pamini, kad XVI a. antroje pusėje miestelis buvo vienas iš 246 Lenkijos ir Lietuvos valstybės gyvenviečių, kuriose leista kurtis žydams. Čia jie pagyvino verslus, prekybą, sudarė sveiką (kartais ir nesveiką) konkurenciją lietuviams bei lenkams. Tik XVII a. pabaigoje Rusijos caras jiems įvedė vadinamas Sėslumo ribas, kai didžiulėje juostoje nuo Juodosios jūros iki Kurliandijos (Kuršo) ir Prūsijos žydams buvo uždrausta išsikelti už šios ribos. Vilniaus apskrities Sėslumo riba vakaruose sutapo su Nemunu, tačiau Balbieriškis dar įėjo į gausią žydų apgyvendinimo vietą.
Bet šįkart ne apie tai ir net ne apie miestelio apylinkių grožį bei patrauklumą. Kiekvienam jaunam žmogui labiausiai įstringa – kaip manote, kas? – mokykla. Juk ten prabėga jo pirmasis sąmoningo gyvenimo etapas, kai kaupiamos žinios, bręsta asmenybė, gimsta ir plėtojasi jausmai. Savo knygoje „Dviejų ąžuolų istorija“ rašiau, kad parapijos istorijoje pirmoji mokykla Balbieriškyje minima 1781 m. Pagal žydų interneto puslapį „Virtualusis Štetlas“, nors miestelyje sinagoga atsirado jau 1740 m., vėliau 1870 m. buvo pastatyta sinagoga su betmidrašu – maldos ir mokymosi namais, skirtais nuolatinėms Talmudo ir Toros studijoms. Nepriklausomybės metais čia buvo dvi mokyklos – lietuviška ir žydų.
1934 m. priešais Dvaro parką, ties kelių sankryža, 7 ha plote buvo pradėta statyti nauja mokykla, o, padedant pirmą plytą, dalyvavo ir Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Ji duris atvėrė 1936 m. rugsėjo 1 d. Raudonas plytas statybai tiekė Šalmano ir Rozentalio vietos plytinė, tad iki šių dienų ji vadinama „raudonąja“ mokykla, žinoma, be jokio politinio atspalvio.
Su didžiausia šiluma prisimename jos klases, koridorius, bendromis jėgomis viduje įrengtą sporto salę, kitą renginių ir šokių salę, erdvų stadioną, medinį priestatą –„bendrabutį“, į kurį, netilpdami pagrindiniame pastate, persikėlėme turbūt nuo šeštos klasės, moksleivių prižiūrėtą mokomąjį daržą, kitąpus gatvės įrengtą darbų korpusą…

„Raudonoji“ Balbieriškio miestelio mokykla.

Ir štai 1966 m., direktoriaujant Genovaitei Minciuvienei, ant kalno buvo pastatytas naujas mokyklos priestatas su 12 klasių. Į jį persikėlė V-XI klasės. Iš baltų plytų pastatyta „baltoji“ mokykla ant kalno švietė naujumu, bet tai tebuvo statybininkų „pusfabrikatis“, pernai spalį rašė „Lietuvos rytas“. Įrengti kabinetai, tačiau į kūno kultūros ir darbų pamokas mokiniai turėjo bėgioti žemyn. Nebuvo ir aktų salės. Renginiai vyko mokyklos koridoriuje. Nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos. Tualetas – mūrinis pastatas – lauke: vienoje pusėje berniukams, kitoje mergaitėms. Žiemą šalta, nes Žemės ūkio mokyklos katilinė buvo nepajėgi apšildyti abi mokyklas. „Raudonoje“ mokykloje liko pradinės klasės, biblioteka, nedidelė sporto salė, kuri buvo įrengta panaikinus I aukšto dvi klases.Vienintelis naujo priestato privalumas – visi mokiniai mokėsi vienoje pamainoje. Naujai įrengtuose kabinetuose nebuvo pakankamai mokymo priemonių. Jas centralizuotai teikdavo rajono Švietimo skyrius arba pirkdavo Kalinino kolūkis už nesuskaičiuojamas mokinių talkas. Prisimenu, kad, atklampoję per molio kalną, vaikai rūbinėje turėdavo persiauti į kokias nors šlepetes, nesgi prineš begalę purvo…
Per dvejus paskutinius metus mūsų aštuonioliktos laidos abiturientai pamėgo ir šiuos mokslo rūmus. Žemi aukštai buvo patogūs bėgti iš pamokų, o klasiokui Antanui – šokinėti į pusnis nuo antro aukšto. Už visokias išdaigas pirmadieniais buvome barami tiesiog koridoriuje rengiamose „liniuotėse“, o mokyklos direktorė, gyvenusi „raudonojoje“ mokykloje, čia ateidavo tik į savo istorijos pamokas.
Bet nevykusios statybos pastatas sulaukė liūdno likimo: „Lietuvos rytui“ Balbieriškio pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Valančius pasakojo, kad šiame pastate vidurinė mokykla veikė iki 2005 metų. Po 17 metų dabar pastato vaiduoklio vaizdas siaubingas. Jame seniai nebėra nei langų, nei durų, todėl į atokiau nuo Klevų gatvės esantį pastatą gali patekti kas tik nori. Viduje nebeliko radiatorių ir kitos įrangos, nėra ir į antrąjį aukštą vedančių laiptų pakopų, juos tiesiog kažkas pavogė, pastato stogas įlūžęs, nes išneštos geros medinės jo konstrukcijos. Nepaisant pavojaus, pastate miestelio gyventojai ar kiti smalsuoliai lankosi ir ant sienų palieka įvairių užrašų.
Kas penkerius metus rengdami klasės draugų susitikimus, prie šio pastato atnešame gedulo gėlių – tarsi prie brangaus jaunystės numirėlio. O S. Valančius tikina, kad pastato savininkų vilniečių įveikti nepavyksta – nei jie remontuoja, nei griauna, nei kam parduoda. Balbieriškio seniūnė Sigita Ražanskienė sako, kad Prienų rajono savivaldybė nuo 2018 m. pastato savininkui taiko padidintą 3 procentų nekilnojamojo turto vertės mokesčio tarifą. Tai vienintelis būdas privačių valdų savininkus priversti prižiūrėti savo turtą, bet šio asmens įmonė yra bankrutavusi, ir pastato savininkas Lietuvoje nebegyvena. Turto bankas jį tarsi pamiršo…
Štai ir stūkso virš gražuolio miestelio baisus vaiduoklis, kuris yra ir žmonių istorinė gėda, ir pasipiktinimo valdžia priežastis. Juo labiau visų žvilgsniai ir prisiminimai nukrypsta į mielą ir jaukią „raudonąją“ mokyklą, kuri išlaikė šimtmečio išbandymus, nes yra suręsta su meile, kiekvienos padėtos plytos šiluma ir jos lankytojų dėkingumu.
Per miestelio Vasaros šventę, skirtą Balbieriškio įkūrimo 520-osioms metinėms, praeisime pagrindine Balbieriškio gatve, kuri yra bene ilgiausia tokio tipo gyvenvietėse Lietuvoje, ir su pasididžiavimu svečiui sakysime: štai čia aš mokiausi, čia lankėsi Lietuvos Prezidentas, čia prabėgo mano jaunystė. Ar to maža?
Ne, nes tai ir yra meilė savo Gimtinei, nepaisant visokių juodulių jos padangėje.