Daugelį amžių gyvenantys šalia

Prienų sveikos gyvensenos klubas „Versmenė“ ne tik siekia sveikti uoliai, bet neatsilieka ir nuo Lietuvos aktualijų. Lietuvos Respublikos Seimui 2022-uosius metus paskelbus Karaimų metais, nutarėme pasivaikščioti šios tautos istorijos takais.


Karaimų bendruomenė šiemet švenčia savo istorijos ir kultūros 625-ųjų metų jubiliejų. Karaimai – tiurkų grupės tauta, gyvenanti Lietuvoje. 1397 m. po pergalingo mūšio Kryme kunigaikštis Vytautas iš Aukso Ordos stepių į Lietuvos žemes perkraustė apie 380–400 šios tautybės šeimų ir apgyvendino šiaurinėje Trakų dalyje. Kunigaikštis Vytautas juos labai vertino ir už ištikimybę suteikė apie 300 ha žemės. Karaimai kariai saugojo abi Trakų pilis ir tiltą į Salos pilį, kiti – dirbo žemę. Atvykdami karaimai atsivežė įvarių augalų sėklų, prieskonių, taip į Lietuvą atkeliavo ir agurkai. Agurkus, kurie buvo itin skanūs, karaimai raugindavo statinėse ežere aptvertame gardelyje. Jie labai įdomiai daigindavo agurkų sėklas – suvyniodavo į drėgną medžiagos gabalėlį ir laikydavo užantyje dieną ir naktį, kol sudygdavo.
Kurdama gyvenimą Trakuose karaimų bendruomenė per visus šimtmečius išsaugojo savo tradicijas, tikėjimą, papročius ir kalbą. Pažintį su karaimų kultūra pradėjome Trakų krašto tradicinių amatų centre edukacine programa „Karaimiškų kibinų kepimas“. Karaimė Margarita detaliai supažindino mus su kibinų kepimu, papasakojo apie savo tautos savitumą ir jos istoriją. Sužinojome, kad šiuo metu Trakuose gyvena tik 60 karaimų, Lietuvoje – 182.
Vaikščiodami Karaimų gatve pastebėjome, kad namai turi po tris langus į gatvę. Margarita mums sakė, kad pirmas langas – kunigaikščiui Vytautui, antras – Dievui, trečias – laukiamiems svečiams. Stabtelėjome prie Simono Firkovičiaus (1897–1982) namo. Tai gimtosios karaimų kalbos ir tikybos mokytojas, folkloro puoselėtojas, rankraščių saugotojas. 1983 metais jo surinkti rankraščiai perduoti Lietuvos Mokslų akademijos rankraščių skyriaus fondams. Simono Firkovičiaus poezija, dramaturgija ir vertimai yra karaimų tautos kultūros vertybė.
Karaimų kenesa Trakuose – išpažįstančių karaizmą maldos namai. Karaimai išpažįsta Senąjį Testamentą, jo tiesos reglamentuoja moralinį ir dvasinį karaimų gyvenimą. Pirmoji medinė Trakų kenesa buvo pastatyta XIV a. pabaigoje. Ji buvo keletą kartų nugriauta ir sudegusi. 1824 m. atstatyta medinė kenesa, kuri stovi iki šių dienų. Sovietmečiu ši kenesa buvo vienintelė veikianti visoje Europoje – tai dvasininko Simono Firkovičiaus nuopelnas. Šiuo metu maldos namuose vyksta renovacija, todėl negalėjome apžiūrėti šventovės interjero. Pasigrožėjome iš išorės matomais vitražiniais arkos formos langais, virš stogo iškilusiais keturkampiais bokštais, turinčiais langus į visas pasaulio puses. Sužinojome, kad besimeldžiantieji kenesoje turi savo nuolatinę vietą, kurioje meldėsi ir jų protėviai. Kenesoje privaloma užsidengti galvą. Nuo 1997 m. Trakų kenesa priklauso Trakų karaimų bendruomenei.
Iš kenesos atvykome į Mergelės Marijos Apsilankymo mažąją baziliką. Netaisyklingos stačiakampio formos pastatas traukia turistus. Viduje saugomas gausus sakralinis ir dailės kūrinių lobynas: paveikslai, įvairūs relikvijoriai, taurės, XVIII a. žvakidės, amžinosios ugnies lempa. Išskirtinio dėmesio sulaukia Dievo Motinos su kūdikėliu Jėzumi paveikslas, garsėjantis stebuklais. Šaltiniai liudija, kad paveikslą kunigaikštis Vytautas gavo iš Bizantijos.
Pasimeldę, uždegę žvakeles ir paprašę sau ir artimiesiems sveikatos, tęsėme kelionę karaimų istorijos takais. Stabtelėjome ant Karaimų arba Geležinio tilto ir keliavome į Trakų salos pilį. Čia mus lydėjo gidas Stanislavas. Išklausėme pasakojimų apie Trakų pilių valdovus, pabuvojome kunigaikščių, svečių ir iždo kambariuose, apžiūrėjome istorinius paveikslus, riterių šarvus ir nulipome įvijais laiptais.
Vėliau pasiplaukiojome laivu „Galvė“. Audiogidas papasakojo apie ežero salas, dugno reljefą ir gylį. Sužinojome, kad Galvės ežeras paskutinis užšąla ir paskutinis atitirpsta. Pasak legendos, atitirpsta tik gavęs galvą, todėl ir vadinamas Galvės ežeru.
Pakeliui užsukome į Užutrakio dvaro parką, kur pasigrožėjome žydinčiais medžiais, skulptūromis, pasivaikščiojome gražiais takais ir nusifotografavome po žydinčiu pupmedžiu.
Ekskursiją užbaigėme aplankydami Angelų kalvą. Tai – keturių hektarų plotas, kuriame dangų ir lankytojus sveikina 40 didelių ir mažesnių medinių angelų, įvairių iš ąžuolo drožtų koplytstulpių. Kiekvienas čia esantis angelas įkūnija vieną iš gyvenimo tiesų, pamatinių žmonijos ar krikščioniškųjų vertybių. Angelų pavidalu čia įamžinta Gyvybė, Tiesa, Taika, Pasiaukojimas, Meilė, Sveikata, Džiaugsmas, Viltis ir kt. Angelų kalva – nuostabi vieta, primenanti Kryžių kalną. Tarp medinių angelų skulptūrų galima rasti vienintelį žmogaus ūgio angelą – Gerumo angelą. Jį apkabinus galima pasisemti gėrio.
Į namus parvykome puikiai nusiteikę, pilni ramybės, daug sužinoję apie Lietuvos ir karaimų tautos istoriją.
Klubo narės
Janina Misiūnienė,
Birutė Trainavičienė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *