Paskutinis atsisveikinimas su mokytoja poete Tekle Džerviene

Žmogaus gyvenimą žemėje galima palyginti su kelių minučių sapnu. Sapnavai, atsibudai ir daugiau to paties vaizdo jau nematysi. Negrąžinsi atgal.
Daugiau kaip 30 metų teko man valgyti skalsią pedagoginę duoną drauge su Tekle Džerviene toje pačioje Punios mokykloje. Viskas jau praeityje, tačiau geri prisiminimai neišnyksta, lieka širdyse. Teklė Džervienė, galiu teigti, pedagoginio darbo pavyzdys, į kurį norėjosi lygiuoti.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos nuotrauka

Teklė Džervienė gimė 1932 m. Kretingos apskrityje, Asteikių kaime.1951m. baigė Plungės vidurinę mokyklą. Vienerius metus dirbo Plungės laikraščio redakcijoje.
1952-1956 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo rusų kalbą. Pedagoginio darbo keliu pirmuosius žingsnius žengė Jiezno vidurinėje mokykloje. 1957 m. Sukūrė šeimą. Vyras Petras taip pat rusų kalbos mokytojas. Tais metais apsigyveno Punioje ir dirbo pedagoginį darbą. Beje, keletą metų buvo direktoriaus pavaduotoja.
Išradingai sugebėjo auklėti jaunąją kartą. Įdomūs, linksmi buvo jos organizuoti auklėjamos klasės vakarai. Patys vaikai, pagelbstint auklėtojai, kurdavo scenarijus: vaidino, dainavo, rengė turistines išvykas.
Išėjusi į pensiją vadovavo Punios etnografiniam ansambliui. Pamokė dainuoti ir dzūkų, ir žemaičių dainų. Laiminga būdavo, kai susitikdavo Birutę Orinienę, Vytautą Bigailą, tuomet jie kalbėdavosi žemaitiškai. Petras yra pajuokavęs, kad, važiuodami Palangos link, jau nuo Kryžkalnio imdavo kalbėti žemaitiškai. Matėsi, kad pasiilgsta gimtosios tarmės.
Teklė Džervienė viena iš pirmųjų pradėjo spausdinti eilėraščius tuometiniame laikraštyje „Komunistinis rytojus“ (dabar – „Alytaus naujienos“). Rašė straipsnius į „Tarybinį mokytoją“, Prienų rajono laikraštį „Naujas gyvenimas“, vėliau bendradarbiavo ir su „Gyvenimu“. Publikavo grožinę kūrybą žurnale „Žemaičių žemė“, Alytaus apskrities poezijos almanachuose „Tėkmė“.
Yra išleidusi poezijos ir prozos knygų, kurias yra pristačiusi ir Prienų krašto muziejuje vykusių sueigų metu.
Pirmoji – tai poezijos rinktinė „Liepa už slenksčio“. (1996 m.) Apie šią knygą teigiamai atsiliepia Paulina Žemgulytė laikraštyje „Literatūra ir menas“. Svarbiausieji motyvai – moters dalia, pareiga šeimai, filosofinės mintys apie gyvenimo trapumą.
Antroji poezijos knyga „Nakvynė senuose namuose“ 1999 m. priartina skaitytoją prie autorės tėviškės, gamtos, praeities dienų.

Ankštame mano būste tik švyti
Mano žiburio blausūs kerai.
Išmintis visiems surašyta,
O dalia – kiekvienam atskirai.
Iš knygos „Liepa už slenksčio“.

Dėkinga Džervų giminė už knygą „Komentaras giminės medžiui“(2005.m.) Knygoje bandoma atrasti giminės šaknis, sužinoti šios giminės išplitimą.
Prozos knyga „Žalia žolelė“ parašyta žemaičių tarme. Dovanodama knygą autorė įpareigojo: „Dovanoju, bet prašau perskaityti, nes šia žemaitiška tarme skaityti sunku. Perskaičiau, nes įdomūs siužetai, raiški meninė kalba. Be to, reikėjo mokiniams kalbėti apie lietuvių tarmes, tarp jų ir žemaičių. Teklės Džervienės kūrybos patrauklumas glūdi ten, kur aiškiai, natūraliai ir meniškai kalbama apie sudėtingus egzistencinius dalykus.

Ir stebimės, kad greitai laikas bėga,
Ir rūpinamės, kaip be mūs gyvens?
Dvejojam, ar išugdėm juose jėgą
Įgytas ir paveldėtas ydas įveikt…
Iš knygos „Nakvynė senuose namuose“

Prisimenu, kad mes, mokytojai, gyvenome mokyklos reikalais, draugiškai, pasitardami, konsultuodamiesi dirbome nelengvą mokomąjį ir auklėjamąjį darbą.
Laisvalaikiu susieidavome į būrelį Punios poetai, skaitėme, aptarėme kūrybą. Savo nuomonę visuomet išsakydavo Teklė Džervienė. Nepykome už aštresnę pastabą. Paisėme Teklės nuomonės.
Cituoju kunigo poeto Valerijaus Rudzinsko žodžius apie kūrybą ir kūrėjus: „Juk sutiksime, kad nepelnytai pamirštame provincijoje gyvenančius kūrybingus žmones, poetus, kurie, mano galva, nusipelno ne mažiau laurų, negu kūrėjai, leidžiantys spalvingą gyvenimą didmiesčiuose“. (Emilija Lukšytė-Krušinienė. „Oškit ramybę audroj“). Iš tiesų, Teklė Džervienė rašė išliekamąją vertę turinčias knygas, bet nesiveržė į sureikšminimą.
Mokytoja, poetė, išėjo negrįžtamai. Tačiau liko Jos knygos, liko atmintis mokinių širdyse. Dėkinga esu už nuoširdų auklėtinių vedimą doros, gerumo ir meilės žmonėms keliu. Tebus lengva ilsėtis Dzūkijos žemėje.
Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkės pavaduotoja, mokytoja poetė Emilija Lukšytė-Krušinienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.