Močiutės istorija

Mano močiutė Janina Padriezaitė-Jančiauskienė užaugo Kampiškių kaime, BIrštono sav., penkių asmenų šeimoje (mama, tėtis, Janina, broliai Albinas ir Vytas).
Vaikystėje lakstydavo basa, nes tėvai neturėjo už ką nupirkti batų. Į mokyklą eidavo 3 km. Joje turėjo dvi labai geras drauges – Onutę ir Marytę. Mokėsi gana gerai. Po pamokų ji kiekvieną dieną ganydavo karvę, kiaulėm raudavo žolių. Anksti pradėjo partizaninį gyvenimą: miško broliams nešiojo maistą, jų atsišaukimus kabindavo ant medžių. Vieną dieną Janiną susekė ir areštavo. Paaiškėjo, kad ją išdavė klasės auklėtoja. Močiutė pripažino, jog pati parašė ne vieną dainą ar eilėraštį, skirtą auklėtojai, kuri ją ir išdavė. Janiną į tremtį išvežė iš kalėjimo: „Įsiveržė, liepė apsirengti ir išsivedė“. Vežė gyvulinio traukinio vagone. Jame buvo labai daug žmonių, anot močiutės, lietuviai tarp jų sudarė labai nedidelę dalį. Tremtiniai buvo įvairių tautybių: ukrainiečiai, lenkai, rusai ir t.t. Janina kalėjo Karabaso lageryje, Kazachstane, o jos brolis Vytas – Sibire. (Pirmasis kalinių ešalonas į Karabaso lagerį iš Lietuvos atvažiavo 1945 metų vasario mėnesį). Apie gyvenimą tremtyje močiutė prisimena taip: „Gyvenau lageryje, reikėdavo sodinti bulves, skaldyti akmenis – tai man buvo sunkiausias darbas. Valgyti duodavo tris kartus per dieną, tačiau labai prastai – dažniausiai ne visai iškepusią žuvį. Vasarą būdavo beprotiškai karšta, o žiemą, atvirkščiai, labai šalta. Duodavo vyriškas kepures ir šimtasiūles, kad nenušaltumėm galūnių. Viename kambaryje, kuris atrodė kaip daržinė, gyveno mūsų labai daug. Vėliau aš apsirgau plaučių uždegimu ir gulėjau ligoninėje devynis mėnesius. Šventes, tokias, kaip Kalėdos, Velykos, švęsdavome paslapčia. Kai nereikėdavo dirbti, mus laikė užrakintus kambaryje, neleisdavo niekur išeiti. Pirmąjį mėnesį rašiau laiškus į tėviškę, o iš tėvų nuolatos gaudavau laiškų ir siuntinių. Kadangi mane areštavo nepilnametę – 17 metų, po maždaug penkerių metų atėjęs vienas iš kareivių davė 30 rublių ir pasakė: „Kaip nori, taip ir važiuok atgal“. Pati nežinau, kaip grįžau, atsimenu tik tai, kad mane nuvežė sunkvežimiu į stotį ir joje paliko.“ Grįžusi namo, Janina iš karto įsidarbino, nors tuo metu politiniams kaliniams buvo labai sunku surasti darbą. Kadangi ji mokėjo šnekėti rusiškai, tai gavo padavėjos darbą Birštone. Tiesa, po tremties ji taip pat ilgą laiką palaikė ryšius su tremtiniais, su kuriais praleido dienas lageryje. Deja, jų jau nedaug belikę gyvų. Tačiau prieš keletą dienų jai pavyko susiskambinti su viena labai gera lagerio drauge – Maryte.
Močiutė džiaugiasi užaugintais dviem sūnumis, keturiais anūkais, vienu proanūkiu, tačiau skaudi praeitis iš atminties iki šiol neišdyla.
Agnė Jančiauskaitė, Birštono gimnazija