Kunigaikščiai Holovčinskiai: nuo Kijevo Pečioros Lauros vienuolyno giminės aprašo iki Jiezno istorijos šaknų

Atminties ženklai

Garbingos Jiezno istorijos pradžios 530-osioms ir Jiezno miestelio įkūrimo 441-osioms metinėms

Šių metų gruodžio 4 dieną švęsime 530-ąsias metines nuo istorinio įvykio, kai Lietuvos didysis kunigaikštis, o nuo 1501 m. – ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis apdovanojo Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią išlaikymu iš Jiezno dvaro, skiriant užderamų kviečių, rugių, miežių ir grikių dešimtinę. Šioje privilegijoje pirmąkart minimas ir Jiezno vardas.
Anksčiau ši bažnyčia buvo išlaikoma iš kitų dvarų, bet tai gerovės jai neatnešė. Ši privilegija parodo, kad tuo metu buvęs Jiezno dvaras buvo ekonomiškai stiprus.

Jiezno dvaras – LDK didžiųjų kunigaikščių valda

Laura

Nuo 1492 m. iki 1507 m. Jiezno dvaras buvo Jogailaičių, LDK didžiųjų kunigaikščių rankose. Žinios apie šį dvarą minimu laikotarpiu gana skurdžios, tačiau apčiuopiamos. Lietuvos Metrika pateikia duomenis, kad 1499 m. Jiezno dvarą administravo LDK Aleksandro Jogailaičio Darsūniškio vietininkas Vaitiekus Ivaškevičius (Lietuvos Metrika. Knyga Nr.6 (1494–1506) Užrašymų knyga 6,V.,1997,p. 198, įrašas 303). 1502 m. dvarą iš vyro įsigijo pati kunigaikštienė Elena. Didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis savo dvaro sąskaitų knygoje 1502 metais rašė: „Iš didžiosios kunigaikštienės gavau penkis šimtus auksinų auksu, kuriuos jo šviesybė davė už dvarą, vadinamą Jiezno vardu, ir šiuos auksinus gavau per poną Sapiegą, jos šviesybės kanclerį, ketvirtadienį prieš naujuosius metus Vilniuje (XII.29), 1502 metais“ (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504), parengė Darius Antanavičius ir Rimvydas Petrauskas, V., 2007, p.304). 1504 m. kunigaikštienės dvaro Jiezne tijūnu buvo kunigaikštienės Elenos iš Maskvos atsivežtas bajoras Michna Ivanovičius. Jis atliko ir pareigas Trakų tijūno, tvarkančio valstiečių veiklos ir įbaudžiavinimo pareigas (Lietuvos Metrikos knyga, nr.6, p.314, 1504 09 11 įrašas nr.534).

Jiezno dvaro valdytojas Jonas Verbyla (1503–1507)
1503 metais kunigaikštienė Elena iš Jiezno dvaro suteikė valdas vietiniam bajorui Jonui Verbylai: „Apdovanojo mus dovanomis mūsų bajoras Jonas Verbyla ir papasakojo jis

Šv.Trejybės vienuolynas.

mums, kaip mūsų nuotakai karalienei Akeksandrienei, su Dievo palaima Elenai tarnavo, kad ji jam davė iki Motiejaus Mikitinyčiaus valdymo 7 priklausomas šeimynas: Misių su vaikais, Kęstutį su vaikais, Michną su vaikais, Stankaus Jokūbą su broliu, Kirkilo Stankų su broliu, Mikolajų su broliu Belevičiumi, totorių Manką su broliu ir visa tai su visomis žemėmis, kurie šias buvo apgyvendinę: Toliškes (dabartinė Kruonio seniūnijos žemė), Katiškes (neišlikęs Kruonio seniūnijos kaimo pavadinimas, – V.K.), o taip pat keturias tuščias žemes: Sobuvą, Netikiškes, Blusiškes, Mikalavą (paskutinieji trys neišlikę, sunkiai identifikuojami Kruonio seniūnijos kaimų pavadinimai – V.K.). Taip pat mums suteikta Jiezno dvaro žemė ir pievos prie Verknės, priešais Punios ir Stakliškių kalvius buvo amžinai patvirtintos (Tikriausiai dabartinės Verbyliškių, Padriežiškių, Pikelionių, Kurmoniškių, Dvareliškių Beniukų žemės – V.K.). Taip pat jo malonybė davė jam dvi valdinių šeimynas Stakliškių valsčiuje: Vilmanto Jurgelį ir bevardį su broliu Jankumi (Lietuvos Metrika, Knyga nr.10 (1524–1539). Užrašymų knyga 14, Vilnius 2008, p.149, įrašas Nr.28) į lietuvių kalbą verčiama pirmą. Priminsime, kad pirmasis vietinis krašto bajoras buvo labai iškilus tikintysis…  Buvęs Punios parapijos klebonas, vėliau Jiezno parapijos altarista S. Kiškis savo darbe, skirtame Punios istorijai, pažymi, kad 1533 metais, iškilus bažnyčios aprūpinimo klausimui, į Punioje vykusius Šv. Jokūbo atlaidus atvyko 60 parapijos bajorų

Aleksandras Chodkevičius.

iš 30 šeimų. Pirmuoju įvardijamas bajoras J. Verbyla. Tai rodė jo politinį ir ekonominį svorį dideliame krašte. Po jo sekė bajorai Andrius Furmanas, broliai Jurgelevičiai, Aleksandras Jakubavičius, Jonas ir Mikolajus Mscislavičiai, Jurgevičiai, Lingevičiai, Jonas Sakalauskas iš Birštono valdos, Bogdanas Pertcikovičius ir kiti. Visi 60 bajorų užrašė „Punios bažnyčiai, dabartiniam ir būsimiems teisėtiems klebonams dešimtąją dalį iš kiekvieno grūdo ir sėklos ir iš visų valdomų ir ateityje turėsimų žemių“ (Kiškis S., Punia ir jos žmonės Lietuvos istorijoje. Jieznas, 1972 (Savilaida), p.52).

Bajoro Motiejaus Mikitinyčiaus veiklos krašte pradžia – 1507 m.
Mirus vyrui karaliui Aleksandrui Jogailaičiui, jo žmona Elema padovanojo savo asmens sekretoriui, atvykusiam kartu su ja rusėnui iš Šiaurės Rusios žemių Motiejui, Mikitos sūnui (Motiejui Mikitinyčiui) Jiezno, Balbieriškio ir Holovčino (nuo jo ir kilo visos giminės pavadinimas, – V.K.). Baltarusijoje privačius dvarus. O taip pat valstybines pareigas išlaikant didžiojo kunigaikščio dvarus Anykščiuose, Birštone. (Lietuvos Metrika, Knyga nr. 25. Užrašymų knyga nr.25, V.1998, p.121, įrašas 121). Šį pavedimą Motiejus Mikitinyčius atliko labai pareigingai. O jo sėkmę lėmė dar ir tai, kad jo trečioji žmona Tomila buvo kilusi iš Gediminaičių.

Gulbės herbo kunigaikščiai Holovčinskiai – įtakingi LDK pareigūnai
Gyvu žodžiu, straipsniais, pasisakymais stengiuosi padėti nuskriaustai istorinei atminčiai. Žaviuosi istorikų, muziejininkų veikla, savivaldybės vadovų supratimu Kaišiadorių.

Jonas Karolis Chodkevičius I.

Marijampolės, Druskininkų, Alytaus miesto savivaldybėse. Ten yra istorikų komandos, profesionaliai dirba muziejininkai ir jų vadovai, kurie kasmet išleidžia po 2–3 mokslinius leidinius krašto istorijos temomis. Krašto bendruomenės, mokytojai visuomet gauna gausią metodinę pagalbą, ten priversti pasitempti ir paveldo specialistai. Visai kitaip yra mano gimtajame krašte, prie Nemuno ir Verknės. Kaip kraštietis, istorikas ir pilietis atsakingai pareiškiu, nors viešosios erdvės pradėtos tvarkyti, tačiau pagarbos žmogui, krašto istorijai, reiklumo muziejininkams neatsirado…
Kiekvieną dieną atidžiai stebiu ir įsiklausau į žinias apie agresyvaus ir nusikalstamo Rusijos putinizmo vykdomus Kijevo bombardavimus ir apšaudymus. Kiekvienas, kuris yra net kiek domėjęsis, žino, kad Kijevo vaivadija 1362–1569 m. priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, pradedant didžiuoju kunigaikščiu Algirdu ir baigiant jo kelių kartų palikuonimis – Algirdaičiais. Čia, Kijeve, prasidėjo ir pirmoji rytų slavų protėvių valstybė – Kijevo Rusia. Baiminuosi, kad Rusijos agresoriai nenusitaikytų į Rusios pravoslavų istorinį centrą, didžiulį šventyklų ir vienuolyno kompleksą – Kijevo Pečioros Lauros vienuolyną. Vienuolyne Švč. Motinos Marijos cerkvėje yra palaidotas Konstantinas Ostrogiškis, žymus LDK valstybininkas ir karo vadas (1460–1530 m.). O mūsų krašte labai svarbu, kad Algirdaičių laikais kiekvienais metais didele medaus statine savo valdymo metu šį

Jeronimas Chodkevičius.

vienuolyną rėmė mūsų krašto didžiūnas Motiejus Mikitinyčius. Vienuolynas šalia įvairių Rusijos istorinių asmenybių relikvijų pergamentų puslapiuose išsaugojo ir 16–17 a. sudarytus kunigaikščių Holovčinskių kilmės dokumentus.
Kunigaikščiai Holovčinskiai, kaip ir Ostrogiškiai, Oginskiai, Sapiegos, Chodkevičiai, Tiškevičiai, Masalskiai, Liackiai ir kiti, buvo rusėniškos kilmės. Bet neužmirškim, kad didžiają dalį LDK teritorijos sudarė rusėniškos žemės ir ilgą laiką LDK kanceliarine kalba buvo rusėnų kalba. Ja buvo parašyti ir trys LDK įstatymų sąvadai – Statutai. Šie LDK didikai adaptavosi Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, tapo jos patriotais. Buvo ištikimi jos valdovams, gynė šią valstybę nuo maskvėnų, švedų, turkų ir totorių. Savo karyba ir indėliu į krašto kultūrą jie nusipelno garbės, įvertinimo ir įprasminimo.
– – –
Pradėsiu nuo Vilniaus Šventos Trejybės pravoslavų vienuolyno, kuriuo krašto didžiūnas Motiejus Mikitinyčius labai rūpinosi, net buvo užrašęs jo išlaikymui Šventininkus ir Purvininkus. Jo anūkai Sčastnas ir Jaroslavas tas žemes 1572 m. susigrąžino į Jiezno valdų arsenalą. Nieko ypatingo: nori būti saugiai vienuolyne palaidotas, turi jiems ką nors užrašyti. Dabar šis vienuolynas matomas tik įėjus pro Aušros vartus kairėje pusėje. Pastate yra įsikūrusi Švenčiausios Trejybės graikų bažnyčia, kurioje laikomos pamaldos ukrainiečių kalba.
1) Motiejus Mikitinyčius ((1480–1539) – Holovčinskių giminės mūsų krašte pradininkas, artimas LDK didiesiems kunigaikščiams ir Lenkijos karaliams Aleksandrui Jogailaičiui, jo žmonai Elenai, Žygimantui Senajam ir žmonai Bonai Sforcai, pravoslavas, Lietuvos ponų Tarybos (30–50 įtakingiausių bajorų, patarusių valdovui) narys.

Jaroslavo Holovčinsko dukra Sofija.

1506–1539 metais jis buvo Birštono, Teterino, Kniažycų, Anykščių, Mogiliovo valdytojas iki gyvos galvos (Lithuanian Metrica. . Lietuvos Metrica: Kn. 25 (1387–1546) / Parengė D. Antanavičius, A. Baliulis. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. – p. 175–177, 183-185). Valdė privačius dvarus Jiezne, Vodvoje, Strunoje, Stojatiškėse, Balbieriškyje. Palaidotas Šv.Trejybės-Bazilionų vienuolyne Vilniuje.
2) Po Motiejaus Mikitinyčiaus mirties paveldėtoju tapo sūnus Jaroslavas Holovčinskis (1520–1567), pravoslavas. Karaliaus dvaro maršalka, 1549 m. Liachovicų laikytojas, Kauno laikytojas 1565 metais, Kauno seniūnas 1565-1567 metais. Paveldėjo privačius dvarus Jiezną, Vodvą, Holovčiną, Balbieriškį, valdė Vaišvydavą ir Šlienavą, Struną, Antakalnio dvarą Vilniuje 1575–1567 m. (https://zdocs.mx/doc/sapiegu-parko-rezidencijos-parko-krastovaizdzio-architekturos-ir-istorijos-raidos-apzvalga-dpegle89r8.). LDK Ponų Tarybos narys. Palaidojimo vieta kol kas nenustatyta.
3) Po Jaroslavo mirties liko du broliai turto paveldėtojai: Sčastnas ir Jaroslavas.Sčastnas (1545–1610) buvo Liubošanų seniūnas, 1500–1510 metais –Minsko pilininkas. LDK Ponų Tarybos narys. Valdė privačius dvarus Jiezną, Holovčiną, Citvą, Ščacką, 1581 metais įkūrė Jiezno miestelį, 1581–1599 m. laikotarpiu pastatė kalvinų maldos namus, priėmė kalvinų tikėjimą. Palaidotas Minske.
4) Kitas brolis Jaroslavas (1551-1622) valdė Kniažycus ir Balbieriškį, 1568–1575 m. valdė Antakalnio dvarą Vilniuje (https://zdocs.mx/doc/sapiegu-parko-rezidencijos-parko-krastovaizdzio-architekturos-ir-istorijos-raidos-apzvalga-dpegle89r81e). 1568-1569 m. jis mokėsi Leipcigo universitete. 1612 metais Balbieriškyje fundavo kalvinų maldos namus. Juose jis buvo 1622 metais ir palaidotas.

Jomas Holovčinskis, įvadas.

5) Po Sčastno Holovčinskio mirties turto paveldėtoju tampa įžymus LDK kalvinistų sąjūdžio vadovas, LDK taurininkas Jonas Holovčinskis (1587–1631). Valdė Jiezno ir Holovčino dvarus, inicijavo leidinio apie Lenkijos ir LDK istoriją išleidimą, rūpinosi išlikusių kalvinų maldos namų išlaikymu. Jono dukra Regina (?–1640) buvo dukart ištekėjusi. Pirmą kartą – už Minsko pilininko Petro Tiškevičiaus santuoka truko iki 1631 m., antrą kartą – už Mstislavlio ir Vitebsko vaivados Kristupo Kiškos – iki 1640 m. 1633 metais ji Jiezno dvarą pardavė grafams Pacams. Čia, Jiezne, Holovčinskių istorija tarsi nutrūksta, bet ji tęsiama Holovčine ir kitose kunigaikščių Holovčinskių valdose. Apie tai dar rašysime. Bet negalima nepaminėti pirmojo Holovčinskio – kataliko.
6) Aleksandras Holovčinskis (1570–1617) – Balbieriškio kalvinų veikėjo sūnus, Jiezno įkūrėjo Sčastno Holovčinskio sūnėnas, 1615 metais iš evangeliko perėjo į katalikybę. 1602 metais valdė Lydos seniūniją, 1604–1614 metais – Žemaitijos pilininkas. 1614–1616 metais – Mtislavlio vaivada. 1616–1617 m. – Vilkijos seniūnas. Jis buvo įtakingas LDK Ponų tarybos narys.Valdė privačiai Kietaviškes ir Sčacką.
7) Reikia paminėti ir Balbieriškiui kalvinizmo plėtojimu nusipelniusio Jaroslavo Holovčinskio dukrą Sofiją. Ji gimė Balbieriškyje. Pirmiausia ji buvo ištekėjusi už Lobačiovo ir Breslaujos pilininko Grigorijaus Sanguškos. O šiam mirus, ištekėjo už Lvovo seniūno Stanislavo Bonifaco Mnišeko. Ji mirė apie 1605 metus. Prieš mirtį su šeima perėjo į katalikybę. Pateikiu jos atvaizdą (urik.hostenko.com/2019/12/22/golowczinski/).
Kol kas negalime pateikti kitų Holovčinskių atvaizdų, nes jie eksponuojami Smolensko istoriniame rezervate-muziejuje. Ten kol kas mūsų keliai apriboti.

Kunigaikščiai Holovčinskiai ir grafai Chodkevičiai
Gulbės herbo kunigaikščių politinį svorį ir įtaką valstybėje – ir LDK, ir bendroje valstybėje su Lenkija – lėmė ir palaikymas labai įtakingų karvedžių ir politikų Chodkevičių. Jie pagal turimas valdas sudarė šias giminės šakas: Bychovo, Berastavicos ir Supraslio. Jie, kaip ir Holovčinskiai, iš pradžių buvo pravoslavai,vėliau tapo reformatais.
Vienas iš pirmųjų Chodkevičių – Aleksandras (mirė 1475 m.) vedė Motiejaus Mikitinyčio seserį Vasilisą. Ir tai tapo giminystės ryšių pradžia. Ir Chodkevičių, ir Holovčinskių provaikaitis LDK didysis etmonas, LDK valstybės veikėjas Jonas Karolis Chodkevičius (1570–1621) Salaspilyje sutriuškino gausesnes Švedijos karaliaus Karolio IX pajėgas, o 1621 metais kartu su Ukrainos kazokais Ukrainoje, Chotyne, jau prieš mirtį sutriuškino žymiai gausesnes turkų pajėgas ir išgelbėjo Rytų Europą nuo jų antplūdžio (Genutė Kirkienė. LDK politikos elito galingieji Chodkevičiai XV-XVI amžiuje, V., 2008, p..92-96); (I.Podhorodecki. Hetman Jan Karol Chodkiewicz 1560-1621, Warszawa, 1976, p. 73-97).
– – –
Aleksandro ir Vasilisos Chodkevičių anūkas Jeronimas Chodkevičius, Vilniaus pilininkas, Birštono seniūnas, Lietuvos Brastos administratorius buvo vedęs keturis kartus, visose keturiose santuokose turėjo vaikų. Santuokos buvo sudaromos sutuoktinėms mirus. Jo trečiąja žmona tapo Dorota iš Rėjų giminės. Su ja Jeronimas Chodkevičius susilaukė 5 dukterų. Dvi iš jų jis išleido už brolių Holovčinskių: Halską už Jiezno įkūrėjo, Minsko pilininko Sčastno Holovčinskio, o Konstanciją už Balbieriškio valdytojo, žymaus reformatų veikėjo Jaroslavo Holovčinskio. (Genutė Kirkienė, p.144). Chodkevičiai ir valstybiniuose, ir turto reikaluose visuomet paremdavo Holovčinskius. Lietuvos Mokslų Akademijos

Chodkevičių herbas.

bibliotekos rankraščių skyriuje aptikome dokumentą, kuris tai akivaizdžiai parodo.
Tai – ištrauka iš lenkų kalba parašyto Kauno žemės teismo akto, kurį „1617 m. nuo Dievo gimimo metais balandžio 23 dieną surašė teisėjai Andrius Kaplevskis ir Melchioras Skarulskis, o taip pat Kauno žemės teismo raštininkas Kazimieras Kulvinskas. Mūsų nuspręstą nutartį skiriame Jo didybei kunigaikščiui Jaroslavui Rapalovskiui (taip dar buvo vadinami Holovčinskiai, – V.K.) iš Holovčino, kad jis būtų supažindintas ir išsaugotų čia surašytų Vilniaus pilininko, Lietuvos Brastos seniūno, šviesiausio pono Jeronimo Chodkevičiaus žinių ir privilegijų registrą. Jį čia pateikiame, kad į Kauno žemės teismo knygas tai būtų įrašyta.“ (LMAVB RS, F198–363.1r, 1v).
Toliau Jeronimas Chodkevičius, nuogąstaudamas, kad 1610 metais mirė Minsko pilininkas Sčastnas Holovčinskis, kad dar vėliau mirė jo žmona Halska, kad serga Chodkevičiaus sūnus Jonas Jeronimas (mirė po metų), paveda Jaroslavui Holovčinskiui (Rapalovskiui) būti jo jau mirusios žmonos Daratos Rėjaitės turto globėju ir Chodkevičių turto registro saugotoju. Toliau pateikiamos įvairios privilegijos.
Vilniaus pilininkas, 1617 metais savo žentui tai pavesdamas, jautė mirties dvelkimą. Pavedimo surašymo metais (1617 m.) rugpjūčio 20 d. jis pats mirė, 1618 metais mirė jo sūnus Jonas Jeronimas. Jaroslavas Holovčinskis pradėjo vykdyti Kauno žemės teisme įrašytą pavedimą, tačiau susidūrė su neigiama savo ir Jeronimo Chodkevičiaus giminaičių reakcija. Prasidėjo teismai…

Holovčinskiai – kovose už LDK ir už bendrą Lietuvos – Lenkijos valstybę
Būdami giminingi žymiems karvedžiams Chodkevičiams, jų žentai ir tolimesni giminaičiai ėjo kartu į kovą už bendrą valstybę ir karalių.
1) 1583 m. gegužės 23 dieną Kauno žemės teisme įrašomas aktas, kad tuo metu dar tik Liubošanų seniūnas, nuolatinis Jiezno dvaro valdytojas Sčastnas Holovčinskis, išleidžia į laisvę iš sunkių ir pelkėtų žemių 33 baudžiauninkus ir suteikia jiems valaką žemės Jiezno miesteliui kurti ir apaštališką šventovę pastatyti (kalvinų maldos namus, – V.K.). Tą aktą iš rusėnų kalbos jau prieš 10 metų esu išvertęs ir įvairiuose krašto spaudos leidiniuose pateiks. 1583 metų birželio 23 dieną karalius Steponas Batoras apsupo maskvėnų ginamą Pskovą, o pats Jiezno įkūrėjas Kristupo Radvilos kariniame junginyje išvyko ginti maskvėnų puolamą Mogiliovą. Iš maskvėnų sudeginto Mogiliovo jis rašė karaliui Steponui Batorui: „Jūsų karališkai didenybei Mogiliovą ir kelis šimtus namų aplink priešas sudegino, nedaug žmonių į pilį sugebėjo atbėgti. Su Dievo ir Jūsų kareivių karališkos galybės, Kristupo Radvilos kuopos jėga atrėmėme priešus, gynėme pilį ir miestą, susirėmimus su priešu turėjome“ (https://opinie.wp.pl/jeden-przeciw-150-tak-walczyli-husarze-marcina-kazanowskiego-6126017725351553a).
2) 1621 metų spalio 9 dieną Ukrainoje, Chotyne, įvyko Lenkijos ir Lietuvos, Ukrainos kazokų mūšis su gausesnėmis turkų jėgomis. Turkai siekė užkariauti visą Europą. Jungtinė Abiejų Tautų kariuomenė, vedama didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, sutriuškino turkus. Šiame mūšyje Jonas Karolis Chodkevičius buvo sunkiai sužeistas ir mirė.
Mūšyje dalyvavo ir Jiezno dvaro savininkas, Chodkevičių giminaitis Jonas Holovčinskis. Generolas Jonas Holovčinskis vadovavo dešiniajam kavalerijos sparnui ir savo drąsa pasižymėjo. 1631 metais, laidojant jį Sidroje, buvo pasakyti šie žodžiai. Juos išvertėme iš lotynų kalbos: „gimstame sunkiai ir net labai sunkiai ir įtemptos mūsų likimo mylios. Mes priversti pagal įstatymą žudyti ir būti sąmyšyje. Jonas Holovčynskis – mūsų didvyris. Kilmingi protėviai nukalė jo kelią. Visi ramiai džiaugėmės kilminguoju. Džiaugėmės jo ramybe ir pamaldumu. Jis kaip Dievo inkaras buvo tvirtas. Toks buvo Jonas Holovčynskis, dabar Dievo šviesoje peršviestas“ (https://polona.pl/item/suspiria-cum-lacrumis-quibus-iohannis-holowczynii-magni-ducatus-lithuaniae,ODYyNjc5Mzc/6/#info:metadata).
3) Aleksandras Holovčinskis 1609 metais dalyvavo kare su Maskva dėl Smolensko, dalyvavo taikos derybose su Maskvos pasiuntiniais.
Jiezno istorija susideda iš dviejų giminingų linijų: kunigaikščių Holovčinskių ir grafų Pacų. Negalima vienos kurios nors istorijos dalies ignoruoti. Savo indėliu stengiuosi atstatyti Gulbės herbo kunigaikščių Holovčinskių istorinę atmintį, nes mūsų krašto istorija yra su vis „išplėšomais“ lapais, joje – nemažai imitavimo ir paviršutiniškumo.
P.S. Nusirašinėtojams: iš kur bebūtumėt, gerbkite kitų darbą. Cituokite šaltinius…
Bus daugiau.
Istorikas Vytautas Kuzmickas

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *