O tuo tarpu Prienuose
Eilinės darbo dienos vaizdas pasauly, itin industrializuotoje aplinkoje, kur pagrindinė religija – kapitalizmas. O tuo tarpu Prienuose – maišosi nulyto lauko, kurį geria vyrai, tvirtom rankom obliuojantys pušis, ir vaško, užsilikusio nuo žvakių gaminimo, kurias daro dailioji lytis, kvapas… Ir visus juos saugo Lietuvos Didysis Kunigaikštis Kęstutis, nužvelgdamas Justiną Marcinkevičių, reportuojantį Nemuno vaizdą: Ech, Nemune, „duok, panėšėsiu tavo srovenimą.“
Eilinės darbo dienos vaizdas itin industrializuotoje aplinkoje… O tuo tarpu Prienuose…
Nakties pabaiga
Čirškiantis, nenustovintis vietoj žadintuvas liepia
Keltis ir eiti Kafkiško pasaulio pareigas.
Sulipusios, nuvargusios akys;
– Nesirenk savaip – ką kiti pasakys?
Požeminiam vamzdy sugrūsti,
Žvilgsniai smogo aptemdyti, žemyn nukreipti.
Aidi tik radijas, vakaro kriminalas,
Reklamose – įžymybių veidai, įtikinėjantys pirkti.
O tuo tarpu Prienuose…
Žaismingi saulės spinduliai
Prabudina net ir Kęstutį –
Jogos poza stovintį Nemuno krante.
Keliaukime! Šviežiai nulyto lauko
Kvapas išjudina ir tinginį buklų.
Barstytuvas pilnas džiaugsmo sėklų,
Sklandytuvas – Prienų krašto mokinių.
Eilinės darbo dienos vaizdas itin industrializuotoje aplinkoje… O tuo tarpu Prienuose…
Darbų pabaiga
Homo sapiens – ne tik, kurių pilvai
spalvos lyg gaivus karvės pienas;
Bet ir Coca-Cola, ir Fanta.
Nebereiškia, kad vieni dirba, kol kiti plaka vanta.
Dūmų pririję veidai supeliję,
Stovi eilėj, perka Gucci pilvinę.
Brrr-rrr-rr – konvejeriai-veidai nutįsę,
Slenka, lyg raumenys būtų plyšę.
O tuo tarpu Prienuose…
Iš lėto užsidega šypsenos veiduose.
Dangus – neužgožtas fabriko dūmų,
Renkasi šeimos parke šalia Revuonos rūmų.
Vaikų aplipta medinė žaidynė,
Iš beržų sklinda Martišiaus vaikų linksmybės.
Šokiai, dainos iki tamsos neduos ramybės –
Senasis Prienų laikas bunda,
gyvena,
gydo.
Eilinės darbo dienos vaizdas itin industrializuotoje aplinkoje… O tuo tarpu Prienuose…
Cyyp-cyyp-cyyp
Pašildyti fish-and-chips;
Kūnas susilygina su lova
Atrodo, niekada neatlips.
O tuo tarpu Prienuose Midas žindo besileidžiančią saulę,
Nemuno paviršiuje išryškina daugiametes auksines raukšleles.
– Nepaleisk mano rankų, – ragina Greimas, drąsiai palydėdamas per bangeles.
– Pasidžiauk diena iš kito kranto dar kelias valandėles.
Joris Mitkevičius, „Žiburio“ gimnazija, IV (12) klasė
Gimtasis kraštas
Čia aš gimiau ir gyvenu,
Čia aš užaugau ir pasent žadu.
Čia mano šaknys – broliai, sesės,
Jūs man brangiausi žmonės esat!
Čia gėlės kvepia vis kvapniau,
Čia medžių lajos vis žalesnės.
Čia Prienų šilas ošia tik stipriau,
Garsai ir spalvos čia ryškesnės.
Čia Nemunas mylimą kraštą apjuosęs,
O Greimų tiltas abu krantus sujungęs…
Gyvena, dirba žmonės čia geri,
Lyg būtų jie be galo artimi!
Smiltė Sabaliauskaitė
„Žiburio“ gimnazija, I (9) klasė
Gražiausia žemėje vieta
Atrodytų, lyg vingyje sustingę,
Savu grožiu, istorija ir praeitim.
Ant tėvo Nemuno peties parimę,
Paženklinti džiaugsmu, skausmu ir mirtimi.
Aš juos, senuosius, tik iš nuotraukų pažįstu –
Tokių bespalvių, su nuplėštais kampais…
Juk puikiai suprantu – tai protėvių vaikystė
Nubėgo basomis žaliuojančiais takais.
Čia aš gimiau, čia mano pirmas žingsnis,
Čia sesė, brolis, mokykla…
O, Dieve, kaip gerai, kad leidai man čia gimti,
Man Prienai – gražiausia žemėje vieta.
Simonas Brinevičius, Prienų „Ąžuolo“ progimnazija, 13 m. 7 kl.
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“