Laukia ilgiausia diena ir trumpiausia naktis.

Laukia ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Švęsim Jonines ir Rasų šventę, kupiną paslapties ir tradicijų. Ar ieškosite paparčio žiedo, o gal jau ir suradote?


Jonas Juozaitis, Birštonas:
– Po Joninių ir vasara jau į pabaigą. Šiemet jos mažai ir matėm. O šios smagios šventės mūsų šeimoje gilios tradicijos. Kaip pasakoję tėveliai, mūsų šeimoje buvo šviesaus atminimo labai garbingas Jonas. Sako, kad jo garbei man šį vardą ir parinko. Labai įsiminusios Joninės, kai man buvo dešimt – dvylika metų. Tada su valtim perplaukdavom per Nemuną į kitą pusę ir Turistinėje bazėje būdavo labai didelės Joninių šventės. Iš čia išlikęs ir tikėjimas žydinčiu paparčiu. Atsimenu, kaip visi bėgdavom jo ieškoti. Vėliau labai nuostabios Joninės vykdavo Birštone, estradoje. Gaila, kad šventės, su savo tradicijomis, papročiais, su tikrumu, jau kaip ir atgyvena. Tebus jos brangios visados visiems mano bendravardžiams.


Rasa Žvirblienė, Užuguostis:
– Jau tapę tradicija, kad vardines, tik su pandemijos pertrauka, švenčiu Vilniuje, Verkių parke. Ten labai išlaikytos tradicijos, minint Jonines, Rasas. Žiedo nesu net ieškojusi, bet tikiu jo galiomis. Kai vaikštau po rasotas šventines pievas ir parkus, tikiuosi, kad įkris į batą, ir jau tada galėsiu naudotis jo stebuklais. Matyt, dar daug rasotų pievų teks išbraidyti, juk niekas iš anksto nežino, kur žydi.
Vardas man buvo parinktas iš eilės, tėvai labai mylėjo gamtą, reiškinius ir pasaulio grožį. Sesuo Rita (rytas) ryte būna Rasa – tai aš, na, ir brolis Audrius. Gal galėjo būt Vakarius.
Linkiu visiems Joninių nakties, kupinos stebuklų laukimo, paslapties ir tikėjimo.


 

Jonas Kvietkauskas iš Veiverių (dešinėje), Prienų r. sav. Priešgaisrinės tarnybos vadovas.
– Sako, kad Šv. Jono naktį vanduo gyvu tampa, todėl stengiuosi išsimaudyti. Vykstu į vieną ar kitą šventę. O Joninių dieną stengiuosi kur nors išvykti, pakeliauti po gražią Lietuvą. Mano diedukas buvo Jonas. Kai jis mirė, netrukus gimiau aš. Ko gero, man tą vardą tėvai ir parinko. Sveikindamas Janinas, Jonus, Rasas su gražia mūsų švente, linkiu visiems sveikatos ir, žinoma, neprarasti tikėjimo paparčio žiedo šviesa, dalintis ja vieniems su kitais.

Jonas Plauška iš Strielčių, Jiezno ugniagesių komandos skyrininkas
– Jeigu sugrįžti prisiminimų keliu, kai, „išmokęs“ lietuvių kalbą, atvykau į žentus iš Šilutės ir kai 1987-ais pradėjau dirbti šioje tarnyboje, išlikę labai daug gražių tikrų Joninių šventimo akimirkų. Ypač įsiminė, kad, kai dirbom drauge su Jonu Padelsku, su į Amžinybę Išėjusiu Jonu Radzevičiumi, kitais Jonais kolegomis – per dvidešimt mūsų bendro darbo metų nė karto neteko gesinti nei vieno gaisro per Jonines. O juk jos būdavo tikrai daug kur švenčiamos, tradiciškai degdavo Joninių laužai. Gal tikrai ši naktis turi savo paslapčių? Man niekada nesiseka loterijoje, bet paparčio žiedą suradau prieš keturiasdešimt metų, juo džiaugiuosi. Jau tampa tradicija – išvykti iki Nidos, prie jūros, kur vyksta daug vasarvidžio šventės renginių. Linkiu ieškoti žydinčio paparčio. O gal ir pasiseks. Tuomet puoselėkit ir saugokit jį.


 

Rasa Charbakienė, Balbieriškis:
– Joninės nuo vaikystės man buvo viena gražiausių švenčių. Traukė savo magija, papročiais. Vainikų pynimas bei plukdymas, paparčio žiedo ieškojimas, varduvininkų sveikinimas.
Prieš 24 metus per Rasų šventę sutikau savo vyrą. Todėl ši šventė įgavo dar daugiau tradicijų.
Gaila, kad jau daug metų mūsų miestelyje ši šventė nešvenčiama.


Jonas Pačėsas, Birštonas:
– Joninės, tai pati džiugiausia šventė man. Dėl vardo kilmės, manau, visi bendru sutarimu nutarsim, jog reiškia tik gerus dalykus, nes visi Jonai ir Janinos daug pastangų įdėjo, kad šis vardas būtų kokybės ir patikimumo ženklas visame pasaulyje.
Savo vardą gavau prosenelio garbei. Mano šeima turi savo nenutrūkstamas Joninių tradicijas. Jonines visuomet švenčiu savo gimtajame, nuostabiajame Birštone. Visuomet sulaukiu gausybės sveikinimų, dovanų, staigmenų iš artimųjų, draugų, pažįstamų. Pilni namai svečių man tampa džiugesio ženklu. Paslapčia nuo manęs nupinamas ąžuolo lapų vainikas, kuris iškilmingai dovanojamas man, susibūrus visiems į šventę mano garbei. Kitą dieną šį vainiką pakabinu ant tvoros vartų, kaip ženklą, kad čia gyvena Jonas.
Taip pat per Jonines kupoliaujame, o iš gėlių ir įvairiausių žolynų nupintus vainikus – plukdome Nemunu. Paslaptingumo šiai šventei suteikia dangaus žibintai su palinkėjimais. O kiek įspūdžių suteikia naktinis kopimas į Vytauto kalną ir paparčio žiedo ieškojimas! Šios šeimoje išpuoselėtos tradicijos man primena, kad esu mylimas ir svarbus.
Joninės – tai ne tik šventė Jonams, bet tuo pačiu ir priminimas, ką tu reiški artimiesiems, draugams, bendradarbiams. Esu dėkingas Tėvams už suteiktą Jono vardą. Sveikinimai Jonams ir Janinoms!


Jonas Vilionis, Pašventupys:

– Kadangi Jonas vardas fainas
Seniai jį žino visas kaimas.
Joninės ne Antaninės,
Gyvenime nebūna paskutinės.
Kas suras paparčio žiedą,
Tas žinos, kad kaime
Palieka paskutinį diedą.

– Sveikinu visus – ne tik Jonus, Janinas, Rasas – papartis pražysta, vardo nepaklausęs, ir kviečiu atvykti į Pašventupį.


Parengė Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *