Atminties ženklai pasakoja…

Birželio 10 d. Prienų krašto muziejus organizavo netradicinę pamoką, skirtą Gedulo ir vilties dienai, kurioje, praėjus 75 metams nuo tragiškų Lukšų šeimos įvykių, pagerbta ši Laisvės kovotojų šeima.
Netradicinėje pamokoje dalyvavo Veiverių T.Žilinsko gimnazijos bei Balbieriškio pagrindinės mokyklos mokiniai. Taip pat dalyvavo ir šia proga į jaunimą kreipėsi Jovydas Juocevičius, Seimo nario Andriaus Kupčinsko patarėjas.
Renginio metu aplankėme Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės memorialą, esantį skvere priešais Šilavoto Švč. Jėzaus širdies bažnyčią.
Apžiūrėjome ekspoziciją „Laisvės kovos Šilavoto krašte“. Žingsniuodami muziejaus link, minutei stabtelėjome, o muziejininkė Danguolė Lincevičienė parodė gretimai esančios bažnyčios tvoroje išlikusias autentiškas kulkų skyles, kurios primena mums apie žiaurius, istorijoje įsirėžusius laikus. Muziejuje iš muziejininkių Danguolės ir Ernestos Juodsnukytės pasakojimo sužinojome, kad tai – ne tik buvęs Šilavoto ambulatorijos pastatas, jame veikė NKVD-MVD-MGB būstinė ir kalėjimas. Galbūt šis žodis skamba kiek per griežtai, nes žmonės pastato rūsyje buvo sulaikomi laikinai. Tai – rezistencinio pasipriešinimo kovas menantis pastatas, kurio sienose sugula istorija. Pirmame ir antrame jo aukšte vykdavo tardymas, žmonės vos tilpdavo viduje, o, laukdami ir girdėdami riksmus, žinojo, kas jų laukia. Ne visi žmonės atlaikydavo tardymą, kuris kartais vykdavo net kelias dienas. Tardomieji buvo mušami, kankinami, pjaustomi, moterys buvo niekinamos, todėl silpnesni neatlaikę pasiduodavo, kitus užverbuodavo, tokie žmonės ilgai čia neužsibūdavo. Sumuštų, nukankintų ir įmestų į rūsį pro siaurą angą žmonių likimas buvo liūdnas – laukė arba mirtis, arba tremtis į Sibirą. Įkalintų rūsyje žmonių giminaičiai galėjo tik nujausti, kad išėjęs į miestą ar kiemą giminaitis jau gali būti įkalintas, miręs, o gal net išvežtas į Sibirą. Kaliniai, suvokdami, kad gali išnykti kaip dulkės, po kurių nieko neliks, sugalvojo įamžinti savo atminimą kameros sienose. Iš rūsyje esančių lubų metalinės plokštės išsiėmę virbelius jais įrėždavo savo žodžius ant sienos: kas – vardą, datą, o kas – paprastą, bet labai reikšmingą žodį „myliu“.

Muziejuje eksponuojami partizanų memorialiniai daiktai, Geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Stravinskui-Žiedui, Kardui priklausiusi Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto skulptūrėlė, sunkų gyvenimo kelią tremtyje patyrusių žmonių, politinių kalinių bei partizanų nuotraukos, tremtyje buvusios mergaitės suknelė, tremtinio lagaminas bei partizano Liudviko Dabrišiaus-Kareivio švarkas ir batai. Ekspozicijoje taip pat saugomi kunigo Antano Mieldažio memorialiniai daiktai. Jis su šeima buvo ištremtas į Sibirą už Geležinio Vilko rinktinės vėliavos pašventinimą Degimuose, kurie ir buvo kita mūsų edukacijos stotelė.
Keliavome į Klebiškio mišką, Degimų – Vilkų kautynių vietą, kurioje stovėjo partizanų rėmėjų Vilkų sodyba. Joje gimė ir užaugo Ona Vilkaitė-Lukšienė. Pasistatėme mašinas miškelyje ir žygiavome Vilkų sodybos vietos link.
1945 m. birželio viduryje čia vyko vienas didžiausių Geležinio Vilko apygardos partizanų mūšių. Kairiajame Jiesios krante apie 50 partizanų vykdė pratybas. Iš atokiai išdėstytų stebėjimo bokštų buvo stebimi keliai ir gyvenvietės, o informacija per ryšininkus buvo perduodama vadui. Stribams pradėjus šukuoti Klebiškio miškus, nelaimės išvengti nepavyko. Apie ketvirtą valandą dienos sargybiniai-žvalgai pastebėjo artėjančias dideles priešininkų pajėgas. Pulti iš karto atsisakė ir įsileido NKVD priešus į atvirą lauką, didžiąją dalį sušaudė, du išliko gyvi, juos partizanai sutvarstė ir paleido, kad neštų žinią saviems. Vykdami persikeldavo per Jiesios upę nutiestu Kokoriškės tiltu, kuris šiuo metu nėra išlikęs. Rusai grįžę pas savus perdavė žinią, kad šioje vietoje įsikūrę partizanai, ir grįžo atgal. Mūšis vyko iki sutemų, kaip Juozas Lukša sakė, – apie penkias valandas.
Šioje vietovėje Lietuvos kariuomenės viršila Ernestas Kuckailis vykdė tyrinėjimus, didžioji dalis radinių yra saugomi Prienų krašto muziejuje. Atvežti šoviniai, gilzės, dalis ginklų, diržo sagtis. Asmeniniai Lukšų šeimos daiktai (tokie, kaip Juozo Lukšos tetos pudrinė, ir kt.) saugomi pas Juozo Lukšos brolio Antano dukrą Dalę Maciukevičienę-Lukšaitę. Pagal radinius bei išlikusią dokumentinę medžiagą, Juozo Daumanto knygą, pasisekė išsiaiškinti mūšio detales: kokie ginklai naudoti, kiek buvo partizanų, pagal tai rekonstruota mūšio eiga.
Deja, Degimų kautynės baigėsi nelaime, brolių Jurgio ir Prano Vilkų sodybos sudegė. Viena šių sodybų buvo Juozo Lukšos mamos Onos Lukšienės (Vilkaitės) tėviškė. Čia Ona Lukšienė gyveno su savo broliais ir seserimis, deja, anksti tapo našlaičiais ir juos priglobė giminaičiai. Sulaukusi pilnametystės, Ona atsiskyrė nuo savo globėjų ir viena augino likusius du brolius ir seseris.
Gyvenant tokioje vietoje, kaip Degimų kaimas, nori ar ne, tampi ryšininku arba partizanų rėmėju, taip ir įvyko Vilkų šeimai, tačiau po Degimų kautynių jų situacija tapo ganėtinai tragiška. Vienus ištrėmė, o vieno brolio šeimą priglaudė Ona Lukšienė (Vilkaitė), priėmusi į sodybą Juodbūdžio kaime. Manoma, kad mūšyje dalyvavusių partizanų buvo pusšimtis, o nukautų NKVD kareivių galėjo būti keliolika, o gal keliasdešimt. Mūšio metu žuvo penki partizanai, V. Senavaitis-Žaliavelnis, Šiaurys, Organizacinio skyriaus viršininkas, dingo be žinios, tačiau buvo laikomas mirusiu. Nemažai partizanų sužeista, vienas iš jų mirė liepos 1 d., praėjus porai savaičių po mūšio. Juozas Lukša savo knygoje rašė, kad rusų pusėje žuvo 67 kareiviai. Degimų mūšyje taip pat mirė Trečiojo skyriaus vadas Liudvikas Dabrišius-Kareivis, partizanas Antanas Banislauskas-Neptūnas, Juozas Balčiūnas-Baika ir Kazimieras Gudaitis-Maksimas.
Prieš keliaudami toliau, sustojome pasižiūrėti į šimtametį ąžuolą, kuriame buvo įkalta vinis, kad žmonės ant jo galėtų palikti ryšulėlį partizanams. Deja, vinies jau neberadome, tačiau pasigrožėti senu, visko mačiusiu ąžuolu buvo verta.
Aplankėme ir Lukšų gimtąją sodybą, kuri yra įsikūrusi Juodbūdžio kaime. Čia gyveno dar Juozo Lukšos seneliai, paskui ir tėvai Simonas Lukša ir Ona Lukšienė (Vilkaitė). Šioje sodyboje gimė ir augo Juozas Lukša-Skirmantas, Mykolaitis; Vincas Lukša, kuris buvo partizanų ryšininkas; ir kiti partizanai broliai: Jurgis Lukša-Piršlys, Stasys Lukša-Juodvarnis, Tautvydas ir Antanas Lukša-Arūnas. Broliai Lukšos buvo auklėjami, kaip darbštūs ir išsilavinę piliečiai, broliui Vincui, kuris padėjo ūkio darbuose, sodyba buvo palikta kaip palikimas, o visi kiti turėjo užsidirbti duoną iš išsilavinimo, visi mokėsi aukštosiose mokyklose. Šioje sodyboje mama Ona Lukšienė (Vilkaitė) palaimino savo sūnus partizaninei kovai prie Kryžių paveikslo. Juodbūdžio tėviškės seklyčioje Ona Lukšienė suklupdė savo keturis sūnus – Jurgį, Stasį, Antaną ir Juozą, rankomis liesdama jų galvas tyliai kalbėjo „Laiminu jus šventai kovai. Jūsų žingsnius tesaugo Viešpats Dievas. Prisiekite okupantui nepasiduoti gyvi…“. Lukšų sodyba dar buvo vadinama „Švogeryne“, čia atvykdavo Tauro apygardos partizanų vadai, visi buvo laukiami ir pamaitinti, kiek buvo įmanoma, visiems partizanams buvo suteikiamas prieglobstis.
1947 m. Lukšų sodyboje buvo įrengta slėptuvė, kuria tapo dar ir šiandien čia stovintis svirnas. Tais pačiais metais, birželio 13 d., čia slėpėsi vyriausias brolis Jurgis, į sodybą grįžęs su sužadėtine Kižyte atšvęsti Antaninių, vieno iš brolio vardadienių, tačiau sodybą pradėjo supti rusų kariai. Jurgis įspėjo apie artėjančius rusų furgonus ir bandė trauktis, tačiau pabėgti nepavyko. Dabar jo žūties vietoje pasodintas ąžuolas. Šią mirtį Lukšų šeima skaudžiai išgyveno, o ypač brolis Juozas Lukša, kuris su broliu kartu augo, mokėsi, praleido daug laiko. Nors 1947 m. – ir pergalių metai Juozui Lukšai, kuriam du kartus pavyko peržengti geležinę uždangą, bet lygiai taip pat šie metai pažymėti ir skausmu. Išgyvenęs sūnaus netektį, tėvas neteko proto, liga pamažu sunkėjo. Po pusės metų mirė ir jauniausias sūnus Stasys, brolis Vincas buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, tą pačią naktį Kaune suimtas ir Antanas, kuriam pavyko išgyventi. Šiandien sodyboje matome pastatytą Kryžių ir atminimo ženklą Lukšų šeimos pasiaukojimui.
Paskutinė mūsų stotelė – Skausmo kalnelis Veiveriuose, kuriame iš muziejininkės Svajos Vinskaitės pasakojimo sužinojome, kad šioje vietoje palaidota apie 80 partizanų, kuriems pastatyti koplytstulpiai, kryžiai bei akmens paminklai. Šioje vietoje stovi ir koplyčia su imitaciniu partizanų bunkeriu rūsyje. Jis įrengtas pagal istorinį partizanų Birutės rinktinės štabo bunkerį, kurį prieš išvykdamas įkūrė Juozas Lukša. Tikrasis bunkeris buvo įkurtas už keturių kilometrų nuo šios vietos. Deja, patekti į koplytėlės vidų nepavyko, tačiau, pasak muziejininkės Svajos, viduje įrengta nedidelė ekspozicija, atspindinti pokario partizanų ir ryšininkų gyvenimą ir veiklą, tokioje autentiškoje vietoje gali geriau pajausti tuometinę vyravusią atmosferą.
Laukdami netradicinės pamokos kulminacijos, kuri turėjo būti Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro karių šuoliai su parašiutu, laiką skyrėme Lukšų šeimos pagerbimui ir uždegėme žvakeles ant jų kapo.
Deja, oro sąlygos nebuvo palankios ir įspūdingo reginio danguje, kurio tikėjomės, nesulaukėme, tačiau visi labai daug informacijos pasisėmėme iš šios netradicinės pamokos, nemažai naujo sužinojome apie Lukšų šeimą, ją pagerbdami bei prasmingai paminėdami Vilties ir Gedulo dieną.
Rūta Žiobaitė
Prienų krašto muziejaus muziejininkė