Birštonui

Kai pažįstamo rašytojo arba poeto paprašau sukurti ką nors gražaus apie Birštoną, nes vis prireikia skambių žodžių, ne kartą esu išgirdusi klausimą: o pati ar parašai? Tai kad aš, galima sakyti, tik apie Birštoną bei jo žmones ir terašau. Sulaukiu ir priekaištų dėl tų savo rašymų: kad kaip koks baltasis metraštininkas – ne kritiškai, per daug gražiai, nematydama trūkumų, blogybių, tarsi jų nė nebūtų. Vis randu, kuo pasidžiaugti: gerai nuteikia švariai nušluoti takai ir rūpestingai prižiūrimi gėlynai, sodinami medžiai. Netrūksta progų išgirsti puikios muzikos, poezijos, aplankyti įdomią parodą. Ūpą pakelia iš dangaus besisveikinantys oro balionai. Smagu, kad daugėja laivų ir laivelių, tuo pačiu ir gyvybės Nemune – džiaugiuosi, kad jis plukdo ne vien nusiminusiųjų gėlą – ir pramogaujančiųjų juoką.
Per keturis dešimtmečius Birštonas ir jo žmonės mane daug ko išmokė, užaugino, padėjo įsitikinti, jog gauni tik atiduodamas. Kurorto takai ir medžiai sugėrė ne vien džiugių dienų aidą – ir netekčių liūdesį, ir skausmą. Kai viską suskaičiuoju, tai tik dėkoti ir norisi. Už viską – už gyvenimą greta Nemuno.
Šiomis dienomis vis gręžiamės į Birštono praeitį ir įsitikiname, kaip svarbu atsiminti. Gerai, kad nepamirštame čia gyvenusių, dirbusių, kūrusių Birštoną. Jų gyvenimai, kaip ir kiekvieno iš mūsų – Birštono istorijos dalis. Norėčiau, kad būtume baltaisiais metraštininkais, kad su meile rašytume savuosius Birštono istorijos puslapius. Ir kad ji tęstųsi ilgai, prasmingai. Kad su Nemunu tekėtų ir niekada nesibaigtų.
Genovaitė
Audronės Šidiškienės nuotrauka