„…visi keliai veda per Prienus“

Atminties ženklai

Abipus Nemuno įsikūrusio Prienų miesto vardas istoriniuose šaltiniuose paminėtas dar 1502 m., o apie reikšmingą Prienų vaidmenį Užnemunės gyvenime liudija istoriniai dokumentai bei archeologijos, istorijos, dailės, architektūros paminklai. Šiemet, Prienams minint garbingą 520 metų jubiliejų, gegužės 28 d. gyventojai ir miesto svečiai buvo pakviesti į šventinę konferenciją, kurioje istorikai ir muziejininkai priminė didingą krašto praeitį.

Kraštas tarp Dzūkijos ir Suvalkijos

Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas ir Administracijos direktorė Jūratė Zailskienė kartu su gražiausių lietuviškų krašto įmonių pavadinimų nugalėtojais.

Prienų kraštas įsikūręs išskirtinėje lokacijoje, mat viena dalis Prienų miesto ir viso rajono priklauso Dzūkijos regionui, kita – Suvalkijos. Prienų krašto muziejaus direktorės pavaduotoja, vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė juokauja, jog, „kaip visi keliai veda į Romą, Lietuvoje visi keliai veda per Prienus“. Svarbia susisiekimo grandimi, jungiančia dzūkiškąją ir suvalkietiškąją Prienų dalį yra laikomas Greimų tiltas, taip pat turintis savąją istoriją.
Pasak E. Juodsnukytės, pirmasis laikinas medinis tiltas per Nemuną buvo pastatytas Pirmojo pasaulinio karo metu. Jį pastatė rusų imperijos kariuomenė, vėliau, siekiant užkirsti kelią Vokietijos kariams, pati jį ir susprogdino. Nuolatiniam naudojimui skirto medinio tilto statybas pradėjo vokiečiai, tačiau ne kartą rekonstruotas, niokotas karo veiksmų ir gamtos stichijų, galingų ledonešių medinis tiltas neišliko…

Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus muziejininkas Arūnas Kapsevičius.

O štai prieškarinio tilto statybos, kaip sakė E. Juodsnukytė, buvo laikomos pirmuoju gerai pavykusiu ir sparčiai įgyvendintu valstybės finansuojamu projektu Prienuose. Kaip ir dabar, taip ir anuomet, tiltas buvo itin svarbi susisiekimo grandis. Apie tai liudija ir faktai, jog prie statybų darbininkai dirbo dviem pamainomis, o kartais ir visą parą. Manoma, jog čia turėjo dirbti apie 200 įvairių sričių darbininkų. Be to, tilto statybos darbai pagyvino ir pačio miestelio gyvenimą – darbininkai duodavo užsidirbti vietos prekybininkams, prisidurti galėjo ir vietos ūkininkai.
Kone per metus laiko buvo užbaigtos statybos, tačiau naujasis tiltas neilgai testovėjo, mat po kelerių metų buvo susprogdintas. Kadangi keliauti reikėjo, šalia jo buvo pastatytas laikinas tiltas, o 1947 m. vėl buvo atstatytas ir iki šiol yra itin svarbus susisiekimo objektas.

Grafų Butlerių valdymo laikotarpis
Skirtingi istoriniai laikotarpiai ypatingoje vietoje įsikūrusiems Prienams davė skirtingų

Istorikas Romas Vilčinskas.

svarbių objektų, įvykių, legendų… Viena svarbiausių Prienų miesto istorinių dalių – tai Prienų dvarvietė, bylojanti apie turtingos ir didingos Butlerių giminės buvimą Prienų krašte. Dar XVII amžiuje karalius Vladislovas Vaza Prienų seniūniją valdyti perleido  Gotardui Vilhelmui Butleriui, kuris, remdamasis XII amžiuje stovėjusios Sisterono tvirtovės pavyzdžiu, pastatydino Prienuose pilį. Anot Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus muziejininko Arūno Kapsevičiaus, neaišku, kas – ar švedai, ar rusėnai – pilį sugriovė, tačiau ji buvo atstatyta – tik jau medinė.
Butleriai Prienus valdė ne vieną dešimtmetį. Muziejininko teigimu, ši giminė buvo labai turtinga, o Prienai nebuvo vienintelė vieta, kurioje Butleriai turėjo turto. Vienas jų – Morkus Antolijus savo žmonai Pranciškai Sčiukaitei Butlerienei net visą miestą – Marijampolę pastatydino. Pasak A. Kapsevičiaus, Pranciška buvo įtakinga, ūkiška ir veikli moteris. Likus našle, ji puikiai tvarkėsi savo valdose, tarp jų – ir Prienų seniūnijoje.
Dabar buvusi Butlerių pilis Prienuose nunykusi, apie jos egzistavimą mena tik istoriniai

Lietuvos aviacijos muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus muziejininkas Eugenijus Raubickas.

šaltiniai ir informaciniai stendai. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus muziejininko pastebėjimu, kartais yra sakoma, jog išnyko ir Butlerių giminė, tačiau tai netiesa… „Butlerių giminė neišnyko. Tiesiog pasikeitė laikai – atėjus industriniam laikotarpiui, jie tapo inžinieriais, mokytojais ir pan. Visgi Butleriai buvo didingi žmonės, todėl Prienai gali didžiuotis, jog tokie žmonės buvo miesto šeimininkai“, – sakė A. Kapsevičius.

Nepelnytai primirštas Prienų bravoras
Ilgą laiką nepelnytai primirštas buvo ir dar vienas Prienų kraštui svarbus objektas – Prienų bravoras. Nepatvirtintais duomenimis, bravoro įkūrimo data galėjo būti 1868 m., tačiau oficialiai rašytiniuose šaltiniuose L. Goldbergo spirito ir degtinės verslo pradžia datuojama 1873 m.
Anot istoriko Romo Vilčinsko, iki Pirmojo pasaulinio karo Prienų bravoras tapo viena didžiausių lietuviškose žemėse veikusių pramoninės aludarystės įmonių. Bravoro vertė buvo 400000 aukso rublių. O per metus čia buvo išverdama iki 600000 kibirų alaus. Tuo metu Lietuvoje veikė ne viena lietuviško alaus darykla, tačiau tarpukariu iš kitų daryklų Prienų bravoras išsiskyrė pramonine tradicinio lietuviško gėrimo – midaus gamyba. Įdomu tai, jog, jeigu priskaičiuotume ir dabartinės Stakliškių midaus gamyklos istoriją, Prienai aludarystės krašto vardą išsaugojo kone šimtmetį.

Prienų krašto muziejaus direktorės pavaduotoja, vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė.

1920 m. iš L. Goldbergo įpėdinių gamyklą įsigijus B. Šakovui, suklestėjo ne tik bravoro veikla, bet ir patys Prienai. Du dešimtmečius B. Šakovo valdytas alaus bravoras „Goldberg” buvo žymus ne tik Prienuose, o modernizuota gamykla, pagal pagaminto alaus kiekį, nusileido tik bendrovei „Volfas Engelman“. Deja, kaip ir daugelį to meto žydų, bravoro savininką B. Šakovą ištiko tragiškas likimas, vėliau buvo sunaikintas ir miestą garsinęs bravoras.
R. Vilčinsko pastebėjimu, vokiškosios okupacijos laikotarpiu bravoro pavadinimas buvo pakeistas, prie įmonės prijungtos ir sovietmečiu nacionalizuotos B. Rabinovičiaus Stakliškių alaus darykla ir J. Šreibmano Alytaus alaus pilstytuvė. O 1944 m. po vokiečių aviacijos antskrydžio ir iš paties bravoro liko tik griuvėsiai…

Prienų vardas skamba ir tarptautinėje padangėje
Šiais laikais Prienų vardą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje garsina sklandytuvų gamykla. Anot Lietuvos aviacijos muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus muziejininko Eugenijaus Raubicko, Prienų krašto sklandymo istorija prasidėjo nuo nedidelio pastato, įsikūrusio prie dabartinės „Žiburio“ gimnazijos (prie Kauno plento sankryžos).
Įsteigti sklandytuvų gamyklą Prienuose mintis kilo entuziastui, Prienų garbės piliečiui Vytautui Pakarskui. E. Raubicko teigimu, jeigu ne V. Pakarsko užsidegimas, vienintelės, visoje Sovietų Sąjungoje žymios plastikinių sklandytuvų gamyklos galėjo ir nebūti, mat tokią gamyklą bandyta įkurti ir kituose miestuose, tačiau būtent V. Pakarskui pavyko suburti entuziastus Prienuose. „Jo atsidavimas buvo toks, kad jis neturėjo savo asmeninio gyvenimo, viskas buvo skirta aviacijai“, – sakė Lietuvos aviacijos muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus muziejininkas.
Anot jo, viskas prasidėjo nuo to, jog 7-ame dešimtmetyje Lietuvos sklandytojai demonstravo puikius rezultatus, buvo Sovietų Sąjungos rinktinės nariai. 1968 m. Lietuvos delegacija (kartu ir V. Pakarskas) išvyko stebėti pasaulio sklandymo čempionato į kaimyninę Lenkiją. Ten pastebėjo, kad geriausius rezultatus pasiekia sportininkai, sklandantys iš kompozicinių medžiagų vakarų Vokietijoje pagamintais sklandytuvais. Ta idėja užsidegė ir V. Pakarskas, sumanęs kurti sportinės aviacijos gamyklą, kurioje įdarbino žymų konstruktorių Balį Karvelį ir 1970 m. prasidėjo sklandytuvų gamyba.
Pirmasis gamyklos pasiekimas – tai 1972 m. sukonstruotas  „BK-7 Lietuva“, vėliau pagamintas tobulesnis sklandytuvas „BK-7 A“ sudomino jau ir sovietų vadus. Tiesa, kaip pastebi E. Raubickas, gamyklos pradžia buvo sunki, mat, Maskvai reikalaujant, buvo siekiama dirbtuves uždaryti dėl konkurencijos, tačiau generolo Jono Žiburkaus dėka gamykla uždaryta nebuvo. Nepaisant sunkmečių, ji plėtėsi, čia dirbo žymiausi to meto konstruktoriai: Balys Karvelis, Antanas Paknys, Kęstutis Gečas, Klemensas Juočas ir kiti.
Kaip sakė E. Raubickas, įmonė augo, tobulėjo, o dabar yra žinoma visame pasaulyje. Jos dėka žinoma ir Lietuva, ir Prienai. Šiuo metu V. Pakarsko pradėtus darbus tęsia UAB „Sportinė aviacija ir KO“, gaminanti: mini LAK, LAK-17, LAK-17BFES, LAK–17C FES sklandytuvus.

Gimtoji kalba – viena svarbiausių vertybių
Kaip pastebėjo renginio vedėjas, gražus mūsų kraštas, graži mūsų kalba jau ne vieną šimtmetį skambanti Nemuno vingiuose. Siekiant, jog gimtoji kalba ir toliau skambėtų mūsų krašte, šiais metais pirmą kartą surengtas gražiausių lietuviškų krašto įmonių pavadinimų konkursas.
Prieniečių sprendimu, gražiausio pavadinimo titulą pelnė „Debesų pievos“. Erdvės vaikams ir šeimoms įkūrėjai Solveiga ir Laimis labai džiaugiasi įvertinimu. Paklausti, kaip atsirado toks gražus, veiklos pobūdį atspindintis pavadinimas, sakė, jog Solveiga jį susapnavusi, o rinktis nelietuvišką pavadinimą nebuvo net minčių. Konferencijos metu apdovanoti ir įmonių „Šeštasis pojūtis“ (IV vieta), „Du medu“ (III vieta) ir „Mėsos kraitė“ (II vieta) atstovai.
Iškilminga konferencija šventė nesibaigė, vakare ji persikėlė į Prienų estradą, kur vyko šventinis koncertas, o sekmadienį prieniečiai buvo pakviesti į sporto rungčių popietę.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *