„Manau, kad nuo širdies ligų vaistas Nr.1 – prevencija“

Gimtinė – mūsų kraštas, o dabar…

Malonu rašyti apie kraštiečius, garsinančius Lietuvą tarnyste žmonėms. Šį kartą svečiuose – gydytojas kardiologas med. m. dr. Vytautas Grižas.

Su žmona ir anūkais Austrijoje.

– Kokie vaikystės prisiminimai lydi iš Jiezno miestelio?
– Gimiau Raseinių rajone. Kai buvau trejų metukų, tėtis gavo paskyrimą dirbti girininku Jiezno girininkijoje. Tada mūsų šeima persikėlė gyventi į šį miestelį. Gyvenome kukliai, vaikystės ir jaunystės metų ratas sukosi mokykloje ir šeimoje. Šalia mokymosi, daug sportavau, žaidžiau krepšinį, lankiau liaudies šokių būrelį. Pavyko išvengti aktyvios komjaunuoliškos veiklos (šypsosi).
…Visada su didele pagarba prisimenu tėvus, kurie asmeniniu pavyzdžiu stengėsi įdiegti doro, teisingo, garbingo gyvenimo nuostatas. O močiutės pasakyti žodžiai: „ Geriau be galvos, negu be garbės,“ – giliai įstrigę iki šiol.
– Pasak kraštiečių, Grižai buvo labai gerbiami Jiezne. Tai buvo aktyvūs, savo kraštą mylintys žmonės…
– Jiezno girininkijoje tėtis 36 metus rūpinosi krašto miškais; jautė atsakomybę už kiekvieną šeimos narį. Jo įtaka mūsų (vaikų) gyvenimo filosofijai, moralei – neįkainojama. Mama – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jiezno vidurinėje mokykloje. Ji aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tapo rajono tarybos deputate, įvairių renginių organizatore, taip pat išleido kelias poezijos ir prozos knygas.

Ligoninėje: Vytautas Grižas, prof. D. Vasiliauskas, A. Sabonis, doc. A. Eviltis.

– Jūsų šeimoje du kardiologai. Kokie prioritetai laisvalaikiu?
– Žmona Nijolė, kardiologė, dirba Kauno miesto poliklinikoje. Dukra Rūta, baigusi Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakultetą, pagal specialybę darbuojasi Austrijoje, augina nuostabius mūsų anūkus: Dovydą, Justą ir Faustą (šypsosi…).
O hobis? Išliko meilė krepšiniui, kurį ne tik stebiu, bet ir tebežaidžiu. Ir – kelionės. Ko neturėjome jaunystėje, gyvendami už „geležinės uždangos“, dabar kompensuojame 1-2 kartus per metus išvykdami aplankyti kokią nors pasaulio šalį.
– Kardiologija jūsų spontaniškas pasirinkimas?
– Baigęs Kauno Medicinos Institutą (dabar Kauno Medicinos Universitetas), neplanavau būti kardiologu. Tačiau taip susiklostė aplinkybės ir niekada to nesigailėjau. Dirbau LSMU (Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas) Kardiologijos Institute mokslo darbuotoju. Apsigynęs daktaro disertaciją, tebedirbu LSMU Kauno klinikų Kardiologijos klinikoje.
– Jūsų nuomone, ar Lietuvos gyventojai tinkamai rūpinasi savo širdimi?
– Vieni rūpinasi, kiti – ne. Vakarų civilizuotos šalys, turėjusios geresnes ekonomines sąlygas, daug anksčiau suprato, jog pirminė ligų profilaktika lemia geresnius šalies gyventojų sveikatos rodiklius, ilgesnę gyvenimo trukmę.
Pagerėjus ekonominei situacijai Lietuvoje, valstybinė sveikatos sistema daugiau skiria dėmesio įvairių ligų profilaktikai.
– Sakote, kad nuo širdies ligų vaistas Nr. 1 yra prevencija.

Kelionėje.

– Daug metų, kol nebuvo prevencinių programų, tik „gesinome gaisrus“. Deja, dauguma pacientų kreipiasi į gydytoją kardiologą tada, kai pasijunta blogai. Kartais būna per vėlu. Širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos programa leidžia numatyti galimas pasekmes, jas atitolinti arba visiškai išvengti. Manau, kad nuo širdies ligų vaistas Nr.1 yra prevencija. Lietuvoje vyrauja dvi nuomonės: vieni pacientai šią programą vertina ir ja naudojasi, kitiems – tai neįdomu.
Tačiau sąmoningumas pamažu didėja: ir privačiose, ir valstybinėse kardiologijos klinikose yra pacientų, dalyvaujančių šioje programoje.
– Gyvename neramiais laikais: vos aprimus covid-19 pandemijai, tęsiasi žiaurus karas kaimyninėje Ukrainoje. Kaip pažaboti nerimą, tausoti širdį?
– Taip, gyvename nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Negali nereaguoti į karo įvykius Ukrainoje, o tos reakcijos atsiliepia mūsų sveikatai, nes emociniai perkrovimai – vienas iš širdies ligų rizikos faktorių. Derėtų mažinti ir kitus rizikos veiksnius: nerūkyti, sekti, kad nedidėtų kraujo spaudimas, cholesterolis, viršsvoris ir t.t.
Be to, svarbu apriboti kasdienius emocinius krūvius. Ramina saikinga fizinė veikla, pasivaikščiojimai, teigiamos emocijos, vandens procedūros, masažai.
– Kaip jūs atsipalaiduojate, ilsitės?
– Patinka teatras, koncertas, krepšinio varžybos. Kartais su draugais susirenkame sesės sodyboje prie Verknės. Bet geriausiai atsipalaiduoju savo namų žemės sklype pjaudamas žolę, prižiūrėdamas dekoratyvinius augalus, vaismedžius, vaiskrūmius.
– Šiltai prisimenate savo buvusius mokytojus iš Jiezno. Jie atvyksta konsultuotis?
– Su didele pagarba priimu kraštiečius… Dažniausiai jie žino, kad važiuoja pas daktarą kraštietį. Nors daugelio jų nepažįstu, bet randame bendrų pažįstamų, maloniai juos prisimename. Džiugu sutikti buvusius mokytojus, juk su jais santykis ypatingas. Laiko tėkmėje visiškai pasikeičia pozicijos. Buvau ne visad paklusnus mokinys, o dabar į kabinetą užeina mano vaikystės autoritetas – buvęs mokytojas.
Mieli mokytojai, Jūs man padėjote vaikystėje, aš Jums grąžinu skolą dabar…
– Ar tenka lankytis Jiezne?
– Jiezne lankausi retokai. Tačiau vykdamas į sesės sodybą aplankau ir Jiezną. Džiaugiuosi matydamas, kaip miestelis tvarkosi ir vis labiau gražėja.
– Ačiū už pokalbį. Būkime sveiki.
Veronika Pečkienę

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *