Susipažino su Aukštaitijos etnokultūrinio paveldo įvairove

Geriausiai žmones nuo kasdienės rutinos atitraukia ir suartina kelionės, todėl Prienų rajono ūkininkų sąjungos pirmininko Martyno Butkevičiaus ir Tarybos kvietimu praėjusią savaitę rajono ūkininkai su šeimų nariais keliavo po Aukštaitiją. Tiesa, ir kitame etnografiniame regione pernelyg nenutoldami nuo gamtos. Vienok, įdomu pro autobuso langus pasižvalgyti į ežerais, miškais ir kalvomis turtingą gamtą, apsėtus laukus, įvertinti, kaip juose dera tos pačios kultūros, pasmalsauti, ar daug ir kokių veislių aukštaičiai augina gyvulių. Kita vertus, neprošal akis pakelti nuo žemės ir pasidomėti krašto istorija bei kultūra.
Pirmas stabtelėjimas – Jonavos pašonėje, kur gerai matomi „Azoto“ gamyklos rūkstantys kaminai. Keli šimtai metrų nuo kelio prieš akis – netikėtas grožis, išskirtinės architektūros mūrinė Skarulių Šv. Onos bažnyčia, šiemet mininti 400 metų sukaktį. Ekskursijos dalyvių teigimu, daugelis yra ir anksčiau pro šalį važiavę, tačiau tik dabar sužinoję, kokia tai ypatinga vieta. Skarulių parapijos, senesnės net už Jonavą, bažnyčia senosios vietoje buvo pastatyta didiko Andriejaus Skarulskio iniciatyva, kaip padėkos ženklas Dievui už sėkmingą dvejus metus trukusią piligrimystę į Šventąją Žemę, kurioje jis lydėjo kunigaikštį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį. Jai atminti bažnyčia paženklinta Jeruzalės kryžiumi, šis ženklas patvirtina, kad abu piligrimai buvo įšventinti į Šv. Kapo ordino, apgaubto paslaptimis, riterius.
Tiesa, bažnyčios durys atveriamos tik kartą per mėnesį, kai sekmadieniais aukojamos Mišios. Parapijos nebelikę, gyventojai iš užterštos teritorijos buvo iškelti po 1989 m. kovo 20 d. „Azoto“ gamykloje įvykusios avarijos. Laikas bėga, ir ekologinė nelaimė pasimiršo, šalia bažnyčios esančių sodybų kiemuose stovintys automobiliai, nušienauta žolė rodo, kad žmonės sugrįžta, ir ne tik aplankyti vietos kapinėse palaidotų artimųjų.
Gido Arvydo Lekavičiaus teigimu, Aukštaitija paveldėjo baltų genčių – Sėlos, Nalšios ir Žiemgalos – palikimą, todėl kuo tolyn į Aukštaitiją, tuo margesnis jos etnokultūrinis paveldas. Nedidelis gatvinis Malaišių kaimas – kunigo, rašytojo ir visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto gimtinė. Kaimas tuščias, tačiau jame vyrauja gera aura. Rodos, tuoj pro medinės gryčios langą žvilgtels svečių pasiilgusi močiutė, kaip mat atgis skulptūros su rašytojo sukurtos apysakos „Dėdės ir dėdienės“ herojais… Skulptūrų parke stovi ir B. Bučo sukurtas J. Tumo-Vaižganto biustas, jam identiškas pastatytas ir Svėdasų miestelio aikštėje, tačiau šis, pasak gido, skulptoriui patikęs labiau. Apsilankymas ir miestelio kapinėse: savo testamente Juozas Tumas-Vaižgantas pageidavo, kad būtų palaidotas prie tėvų Svėdasuose, tačiau atgulė Vytauto Didžiojo bažnyčioje, Kaune, tik neaišku, ar Amžinojo poilsio… Buvo iškelta versija, kad galimai Nemuno potvyniai išplukdė garsaus žmogaus palaikus į Baltijos jūrą.
Dar viena stotelė – Rokiškyje, kuriame, turint laiko, galima turiningai praleisti ne vieną dieną. Pažintis su Rokiškio krašto muziejumi pradedama nuo unikalios keistuolio dievdirbio Liongino Šepkos drožinių ekspozicijos. Šypseną kelia tai, kaip savitai autorius traktavo žinomus siužetus. Antai, Šv. Jurgis kovoje su slibinu pavaizduotas vienoje rankoje laikantis kardą, prie dešinio jo šono kabo pistoleto dėtuvė.
Rokiškio krašto muziejuje nuo 1933 metų sukaupta per 100 tūkst. įdomių eksponatų, turinčių archeologinę, etnografinę vertę, pristatančių Lietuvos dvarų kultūrą ir istoriją. Įsimintinas 1848 m. Rokiškio grafystės žemėlapis, nubraižytas grafo Konstantino Tyzenhauzo užsakymu. Stebėtinas valdų dydis – į jį buvo įtraukta 12 palivarkų, 3 miesteliai, 111 kaimų, 70 vienkiemių, 1 kolonija ir 1 slabada šalia karčemos.
XIX a. pabaigoje grafų valdos siekė bemaž 64 tūkst. ha – didžiuliuose žemės plotuose buvo auginama produkcija, nešdavusi pelno. Rokiškio grafai turtus krovėsi besiversdami linų auginimu. Tai buvo prekė, pasiekdavusi Liepojos uostą, Rygą, o iš čia – ir visą Europą. Dvaro valstiečiai, be prievolės grūdais, atlikdavo ir kitą – dukart per metus jie vykdavo į Rygą arba Vilnių parduoti produkciją.
Nustebino ir tas faktas, kad Rokiškio dvaro parke ir šiltnamiuose buvo pasodinta daug šiltųjų bei subtropinių kraštų augalų. Prekyba naujamadiškais sodinukais buvo gana pelninga ir Rokiškio grafystės iždui davė neblogas pajamas, kurios buvo investuojamos švietimui ir kultūrai.
Tyzenhauzų atstovai Rokiškiui paliko įspūdingą neogotikinę Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. Pasitaiko proga nusilenkti jos fundatoriui – Rokiškio grafui Reinholdui, kuris ilsisi bažnyčios rūsio kriptos sarkofage. Teigiama, kad šis žmogus buvo vienas iš baudžiavos panaikinimo iniciatorių Rusijos imperijoje.
Rokiškis nuo seno garsėja savo sūriu. Krašto muziejus Prienų krašto ūkininkams surengė edukacinę programą „Sūrio kelias“, kurioje papasakota apie senovinius pieno produktų gaminimo būdus, pamatyti etnografiniai pieno rauginimo, sviesto mušimo ir kitokie indai, paskanauta „Rokiškio sūrio“ produkcijos, kuri itin vertinama Europoje. Viktorina patikrino edukacijos dalyvių žinias, kaip gerai jie nusimano apie lietuviškų pieno produktų gamybą ir paslaptis.
Dienos pabaigai – viešnagė Biržų regioniniame parke, kuris unikalus karstinėmis įgriuvomis – jos dažniausiai naktimis atsiveria dirbamuose laukuose, sodybų ar įmonių kiemuose, yra pasiglemžusios žemės ūkio technikos, gyvulių, pastatų. Prisirinkus vandens įdubos virsta gražiais ežerėliais, į juos galima pasižvalgyti nuo 30 metrų aukščio Kirkilų apžvalgos bokšto.
Karstiniuose ežeruose pagaunama nemažai žuvies. Virta ant laužo žuviene Prienų ūkininkus pietums pavaišino Kirkilų kaimo bendruomenės moterys. Ant stalo šeimininkės patiekė ir aukštaičiams būdingą tautinio paveldo patiekalą – rupių miltų blynus, kurie valgomi su obuoliene arba spirgučiais.
Biržų krašte lengva nuklysti alaus keliu. Visgi vietinių aludarių produkto buvo skanauta saikingai, daugiau – įsigyta lauktuvėms.
Kelias iš Aukštaitijos į namus neprailgo. Prienų ūkininkų sąjungos nariai aptarė svarbiausias žemės ūkio aktualijas, viena iš jų – Seime ruošiama interpeliacija žemės ūkio ministrui K.Navickui. Taip pat tartasi dėl rajoninio „Metų ūkio“ konkurso organizavimo. Prienų r. ŪS pirmininko M.Butkevičiaus teigimu, šis konkursas – tai ne tik proga paskatinti sumaniai ūkininkaujančius, bet ir visiems susirinkti į šventę bei pabendrauti, atsiimti už atskirtyje praleistus pandemijos metus.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.