Mano Prienai – tai žmonės vakar, šiandien, rytoj

Vakar
Ir aš čia gimiau – saulėtą 1971-ųjų birželio mėnesio rytą, Šv.Antano atlaidų išvakarėse, vienintelėje Prienų miestelio ligoninėje. Pagal senas tradicijas turėjau būti Antanina, tėčio Antano garbei, bet pakrikštijo Egle. Buvau ankstukė, dėl mažo svorio vystykluose sunku buvo mane supančioti – spardžiausi ir rėkiau garsiai! Jau tuomet tvirtai reiškiau savo nuomonę apie laisvę augti, judėti, gyventi.

Rašinių autoriai su konkurso organizatoriais. Eglei Aukštakalnytei Hansen ir Juditai Popovaitei-Grublienei, gyvenančioms svetur, skirtos padėkos ir dovanos įteiktos jų mamoms Antaninai ir Veronikai.

Kalnų gatvelė – smetoniškoji inteligentija. Nerūpestingoje vaikystėje Prienų miestelis atrodė pasaulio centras, ypač Kalnų gatvelė šalia 1-osios vidurinės mokyklos. Priešais geltoną medinį namą, kuriuo dalijomės su dar viena šeima, kitoje gatvės pusėje gyveno nuostabioji Marytė, kuri mus, kelis mažamečius gatvelės vaikus, nuolatos vaišindavo cukraus pudra užbarstytais krustais, tradiciniais žagarėliais. Ji buvo labai paslaptinga vienišė – šviesaus veido, malonaus balso ir šypsenos, labai graži pagyvenusi ponia, kuri vienintelė stengdavosi atsakyti į visus mano vaikiškus klausimus. Tvarkingai surištų žilų plaukų kuodelį puošdavo tinkleliu, o bliuzelę ar elegantišką, trumpą, sagomis susagstomą kardiganą – iškrakmolinta megzta apykaklaite. Ji gyveno viena, vaikų neturėjo, tad saugojo mane su broliu ir prižiūrėjo patį gražiausią gatvės namą – žalią medinį su baltomis langinėmis, išpuoselėtu gėlių darželiu ir sodu, kuriame augo net vynuogės. Vaikų į savo kiemą neįsileisdavo, o iškeptais skanėstais dalijosi išėjusi į gatvelę arba mūsų kieme. Visi ją vadino Lyberių Maryte. Kiekvieną vasarą į tą paslaptingą kiemą įvažiuodavo žalias žiguliukas, iš jo išlipdavo labai impozantiški baltai apsirėdę ponai: aukštas žilas vyriškis ir mažutė juodaplaukė su apvaliais akinukais moteris. Mama sakydavo, kad ponai Lyberiai sugrįžo namo atostogauti – iš Vilniaus. Ponas Lyberis buvo garsus visoje Lietuvoje žmogus. O tas Vilnius atrodė kaip tolimas nepasiekiamas didmiestis. Tik besimokydama mokykloje iš savo auklėtojos, Prienų šviesuolės, Anarsijos Adamonienės sužinojau, kad tas ponas yra Antanas Lyberis, garsus Lietuvos kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras, kelių dešimčių žodynų autorius. Jo žmona, dantų gydytoja, turėjo savo kabinetą tame išpuoselėtame name. Jame buvau tik kelis kartus. Pirmą kartą, kai mama atvedė mane, septynerių metų būsimą pirmokę, apžiūrėti dantų, o antrą kartą, kai pasiilgusi Marytės nunešiau jai astrų puokštę Mokytojų dienos proga. Kaip šiandien prisimenu, kai pirmą kartą pravėriau žalio namo verandos duris, mus pasitiko ta pati, bet kitokia Marytė – pasipuošusi tamsiais rūbais su baltu žiurgsteliu, prijuoste, krakmolinta balta kepuraite ir apykaklaite, atsargiai pasibeldė į ponios darbo kambarį ir mums užėjus uždarė jo duris. Gydytoja buvo ypatingai maloni, iš nuostabos jokio skausmo nejaučiau, o išeinant gavau du šokoladinius saldainius. Marytė parodė ir pono darbo kabinetą – tai buvo knygų nuo grindų iki lubų pilna biblioteka, rašomas stalas ir įspūdinga stalinė lempa. Mama namuose tėčiui pasakojo, kad jie gyvena labai smetoniškai, – tada nesupratau, ką tai reiškia. Man atrodė kaip iš kito pasaulio! Marytė kiekvieną vakarą eidavo į bažnyčią, aš ją dažnai palydėdavau iki jos, bet ji niekada nekviesdavo kartu užeiti, tik paragindavo skubėti namo. Nemuno pakrantės gatvelėmis mėgdavo pasivaikščioti ir tuometinis Prienų bažnyčios klebonas Juozapas Užupis, juokaudamas pašnekindavo mus, gatvėje šokinėjančius per virvutę, ar dviratuku važinėjančius, ir visada dosniai apdalindavo saldainiais! Kita gatvelės paslaptis buvo ypatingai elegantiška, aukšta, stilinga, niekuomet niekur neskubanti, aiškios tarsenos ir garsaus juoko moteris, mūrinio namo ant Nemuno kranto šeimininkė, – mokytoja Danutė Dvilinskaitė-Laukienė. Žavėjausi jos šukuosena, subtiliu galvos linktelėjimu sveikinantis. Nemunas buvo visai šalia ir dažnai vaikystėje pavasarį girdėdavau ledonešio metu traškančias ledo sangrūdas, šliaužiančias į krantą, o joms ištirpus patvindavo net iki Dvilinskaitės, garsios matematikės, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Prienų rajone metraštininkės, aktyvios sąjūdžio dalyvės, sodo. Kalnų gatvė buvo mano ankstyvasis vaikystės pasaulis – pilnas paslaptingos Prienų senosios inteligentijos paslapčių – labai viliojantis.Tik vėliau pas senelius pastogėje atradau daugiau tos smetoniškos, laisvos Lietuvos: senelio karininko raitelio nuotraukų, senų daiktų ir knygų. Jis man kaip paslaptis pasakojo apie prezidentą A.Smetoną, apie senas Lietuvos kariuomenės kareivines miestelyje, apie daug pasaulio mačiusį Matą Šalčių, apie sunkius tremtinių darbus Urale, apie karą, parodė rūsį, kur karo metu slėpėsi, o tada bulves laikė, apie kaimo partizanus, apie brolį, kuris į Ameriką pabėgo. Niekas apie laisvą, nepriklausomą Lietuvą mano vaikystėje garsiai nekalbėjo, vadino tai Smetonos laikais. O mano močiutė ,,smetona“ vadino grietinę, – tai aš vaikas supratau, kad tų gražių ponų iš Kalnų gatvės gyvenimas vaikystėje buvo labai šviesus, tikriausiai baltas ir, matyt, turtingas – riebus kaip grietinė. Buvau labai smalsi, šneki svajoklė. Klausti tėvų buvo neįprasta, kaip ir prašyti ko nors, todėl aš klausdavau Marytės ir senelių bei garsiai jiems išpasakodavau savo svajones. Norėjau gyventi smetoniškai. Norėjau pamatyti Vilnių, kur tie ponai Lyberiai gyvena. Norėjau baltų pėdkelnių, baltos kepuraitės, baltų lakinių batelių, baltų kaspinų, norėjau spalvotų pieštukų. Norėjau gimtadienio proga gauti akis užmerkiančią minkštą lėlę ir baltą vežimėlį jai migdyti. Norėjau išgerti kriaušių limonado tiek, kiek noriu, norėjau šokoladinių saldainių, o kramtomą gumą ,,Čiukas paršiukas” kramtyti kiekvieną dieną ir vis naują. Tokiems norams reikėjo užsidirbti pinigėlių, bent jau 10 kapeikų už kiekvieną darbą, sakydavo močiutė. Mano taupyklė buvo tuščias šampano butelis, ten kaip tik tilpdavo 10 kapeikų monetos. Vasaros metu su seneliu rinkau vaistažoles – trauklapius ir kraujažoles – džiovinau ir į surinkimo punktą priduodavau, senelių sodybos baloje žvejojau – močiutei žuvį parduodavau. Jai plaukus šukuodavau ir į kasas pindavau, nukritusius obuolius į maišus surinkdavau – sultims spausti, šieną grėbiau, su mama Prienų šile uogavau ir grybavau. Galėjau visokius nenuobodžius darbus dirbti, tik ne daržą ravėti. Buvau darbšti ir užsispyrusi mergiotė. Turėjau svajonę ir susigalvodavau kaip ją išpildyti. Visos vaikystės svajonės pildėsi. Buvau mylima, laiminga, linksma ir apsupta keistų paslaptingų suaugusių žmonių, kurie kurstė mano vaizduotę ir smalsumą.
Mikrorajonas – tarybinis gyvenimas. Gyvenimas pasikeitė, kai visa šeima persikraustėme į moderniausių namų Prienuose statomą kvartalą, vadinamą Stadiono mikrorajonu. Tai buvo 1978-ieji. Mūsų tryliktas namas buvo vienas iš pirmųjų apgyvendintų – nauja, dažais kvepianti laiptinė, atskiras tualetas, vonia, šiltas iš čiaupo tekantis vanduo – tokių buitinių patogumų dar nebuvau mačiusi. Didžiulis prieškambario veidrodis, net keturi kambariai, išpuošti gėlėtais tapetais, parketas, kilimas – tai tėvų nuopelnas. Prisimenu, kad mes su broliu negalėjome pirštukais liestis prie tų tapetų, o taip norėjosi gėlytes pačiupinėti ir pieštukais padailinti. Mūsų indėlis į buto puošimą buvo lipdukų užklijavimas ant tualeto sienų plytelių. Nauji kaimynai. Visi jie turėjo bendraamžių vaikų, dar niekada neturėjau tiek daug draugų – mano džiaugsmui nebuvo ribų! Šalia vykstančios naujų namų statybos ir aplinkiniai smėlynai virto mūsų žaidimų aikštele. Ištisas dienas praleisdavome lauke, žaizdami slėpynes, kvadratą arba ,,Aukščiau žemės“! Saldainių popierėlius ir lauko gėlių žiedus ar rudens lapus uždengdavome stiklo šuke, užkasdavome smėlyje ir tą vietą pažymėdavome, kad vėliau surastume. Tai buvo smėlyje užkastos paslaptys. Iškastuose grioviuose žaidėme karą, naujai nutiestais šaligatviais stumdydavome vaikiškus lėlių vežimėlius, o laiptinėse žaizdavome namus. Gyventi buvo linksma, bet pradėjus lankyti pirmą klasę draudimų ,,nedaryti to, neiti ten vienai, nešnekėti apie tai“ tik padaugėjo. Buvau labai šneki, visada mėgdavau gestikuliuodama, išraiškingai rimtai pasakoti, ką Marytė ar senelis pasakoja, ir netgi kurdavau išgalvotas istorijas. Prisimenu, kai vieną dieną senelis paprašė, kad kitiems neišduočiau mudviejų paslapčių. Žodžio laikiausi ir daugiau niekam nepasakojau apie smetoniškus žmones ir daiktus. Gyvenome tarybinėje Lietuvoje. Su Maryte ryšys nutrūko, ji daugiau neateidavo mūsų su broliu prižiūrėti. Pas senelius tik vasaros atostogas praleisdavome, tad mokykla, Prienų 1-oji vidurinė, – tapo antrais namais. Pro pirmos klasės langus dažnai dar žvelgdavau į Kalnų gatvę, ilgėdamasi Marytės ir gražių ponų, bet aktyvus mokyklos ir mikrorajono gyvenimas ilgainiui išblukino prisiminimus apie ją ir paslaptingus žmones…
Mama man, pirmokei, pasakė, kad jeigu noriu, kad mano visos svajonės išsipildytų ir gyvenčiau taip, kaip noriu, – turiu labai gerai mokytis! O aš norėjau labai gerai gyventi – daug keliauti, pamatyti pasaulį ir turėti viską, ko užsigeidžiu. Mokiausi iš visos širdies ir man sekėsi. O kai nesisekdavo, intensyviai dirbau prie klaidų ištaisymų. Prisimenu pirmą trejetą iš matematikos, likau po pamokų padirbėti ir taip ilgai mane pirmų trijų klasių mokytoja, šviesios atminties Liuda Rūkštelienė, laikė, kad mama su karštais cepelinais atvyko į mokyklą. Abi su mokytoja vakarieniavo, o aš vis verkiau ir sprendžiau, kol klaidų nedariau. Taip su mama dirbau namuose prie rašybos diktantų – ranka perrašinėdavau, kol rašybos klaidų nedariau ir pirštukai pavargdavo. Kartą už drausmę turėjau įspėjimą – aš, Saulė, Rytis ir Aurelijus paslapčia pamokos metu žaidėme pašto ženklais. Pirmosiose klasėse kolekcionavau pašto ženklus, nes tai buvo vienintelė galimybė ,,virtualiai“ keliauti. Tie ženklai buvo iš skirtingų miestų, geografinių vietovių, net valstybių. Tarpusavyje su kitais vaikais jais keisdavomės mainais. Pertraukų metu žaizdome – kumštukais daužydavome į krūvelę sudėtus ženklus ir apsivertusius balta nugarėle išlošdavome, o neapsivertusius – pralošdavome. Kartą pamokos metu taip įsisiautėjome, kad pirmoji Mokytoja atėmė visą kolekciją, į pažymių knygelę įraitė įspėjimą už drausmės pažeidimą ir liepė mamai pasirašyti. Buvo didelė gėda, iki šiol prisimenu jaudulį. Atgautą pašto ženklų kolekciją laikiau tik namie, o žaidžiau su kiemo draugais tik laiptinėje ant laiptų. Dabar tikrai žinau, kad būtent pašto ženklai nulėmė gilų susidomėjimą geografija, kurią vėlesnėse klasėse įdomiai, giliai ir detaliai plėtojo, geografijos mokė pats Prienų 1-osios vidurinės mokyklos direktorius – griežtas ir reiklus Juozas Zalieckas.
Nuo pirmos klasės nemėgau uniformos, ji visada mane varžė ir fiziškai, ir emociškai. Mama nėrėsi iš kailio, nestokojo kantrybės ir fantazijos, kad aš ją prisijaukinčiau. Puošė spalvingomis kaklo juostelėmis, rankogaliais, galvą kaspinais, plaukų segėmis. Žiemą mezgė spalvingus šalikus, kepures ir pirštines, kad būtent iš jų, mokyklos rūbinėje sukabintų vienodų tarybinių pilkų žieminių paltų, atskirčiau savo, ir ne tik pagal numerį. Mūsų mamos pirkdavo tai, ką gaudavo, pasirinkimo beveik nebuvo. Kieme ir gatvėje visada sutikdavau mergaites su tokios pat spalvos, rašto, stiliaus suknele, sijonu, megztinuku ar bateliais. Visi rengėmės vienodai, bet išsiskirdavome detalėmis. Šiuolaikinėje mokykloje tokį apsirengimą vadiname Dvynių diena, o tada mes buvome dvynių minia. Prisimenu, kaip paauglystėje dalijomės su kaimynystėje gyvenusia geriausia klasioke Gina naujomis madingomis, per pažįstamus nupirktomis basutėmis su paaukštinta platforma. Viena iš Stadiono jas avėjo iki bažnyčios, o kita – nuo jos iki Dvariuko. Nekonkuravau ir apie tai negalvojau, – aktyviai laiką leidau užklasinėje veikloje. Lankiau muzikos mokyklą, ten, kur dabar Justino Marcinkevičiaus biblioteka, žaidžiau šaškėmis, deklamavau, šokau ir žaidžiau krepšinį. Prienuose beveik visi žaidė krepšinį arba bent žinojo taisykles, buvo vienos ar kitos komandos sirgaliais. Antros vidurinės mokyklos sporto salė lūždavo nuo žiūrovų per visas krepšinio komandų kovas. O kai per televizorių transliuodavo respublikines krepšinio varžybas – kiemas būdavo tuščias, o namas drebėdavo nuo triukšmo ir kojų daužymo į grindis – taip visi mylėjo krepšinį!
,,Žiburys“ – laisvės ir asmenybių kalvė. Mokytojai suteikė man galimybes augti ir tobulėti žiniomis, atrasti ir ugdyti gabumus bei talentus, siekė svajoti, nebijoti, bandyti ir kovoti už savo tikslą; jie įtikino, kad viskas yra žmogaus valioje. Jie ragino, palaikė, tikėjo ir suteikė laisvę rinktis; įskiepijo pasitikėjimą savimi, išaugino sparnus skrydžiui į platų pasaulį.
Aš su didžiausia pagarba lenkiu galvas visiems mano Mokytojams – gyviems ir Amžinybėje. Baigiau Prienų 1-ąją vidurinę mokyklą, kuri buvo ir yra žymioji Prienų ,,Žiburio“ gimnazija, asmenybių kalvė, išleidusi į Lietuvą ir pasaulį daug žymių poetų, rašytojų, menininkų, gydytojų, mokslininkų, aktyvių visuomenės veikėjų, padorių ir sąžiningų žmonių. Visus juos išugdė šeima ir mokytojai. Jie, nepaisant laikmečio, buvo išradingi, kūrybingi, aktyvūs ir stengėsi auginti kiekvienos kartos vaikuose asmenybes. Jie patys yra ar buvo asmenybės. Prisimenu Liudos Rūkštelienės pieštas gėles, ypač rožes ir bijūnus, kurias slapta kopijuodama mokiausi piešti. Ji buvo talentinga menininkė. Prisimenu Anarsijos Adamonienės, buvusios 4-8 klasės auklėtojos, žodžius kalbėti mintimis ir nebūti mankurtais. Tais laikais ilgai nesupratau keisto žodžio prasmės, bet pamačiusi Kauno dramos teatro spektaklį ,,Ilgai kaip šimtmečiai diena“, dar būdama paauglė, suvokiau mąstymo ir laisvės prasmę auklėtojos išsireiškime. Ji buvo griežta, reikli lietuvių kalbos žinioms ir dažnai kalbėjo alegorijomis, skatindama mus mąstyti. Mąstyti apie J.Biliūno ,,Laimės žiburio“ esmę – laisvę, laimę, tėvynę. Nijolė Šervenikaitė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tikslingai leido reikštis mano mintims ir vaizduotei popieriaus lape, atsakingai primindama taisykles. Gal todėl pradėjau rašyti ir išleidau tris knygas. Tikrai žinau, kad šioms lietuvių kalbos ir literatūros mokytojoms esu dėkinga už meilę savo kalbai, už tai, kad kažkada Vilniuje buvau taisyklingiausiai kalbanti aktorė tarp savo bendraamžių, už tai, kad šiandien puikiai šneku lietuviškai, nors Lietuvoje negyvenu jau daugiau nei dvidešimt metų.
Norėjau tapti tuo, kuo miestelyje dar niekam nebuvo pavykę tapti – aktore. Aukso medaliu baigiau Prienų 1-ąją vidurinę mokyklą ir …išvažiavau į Muzikos ir Teatro Meno Akademiją studijuoti aktorinio meno. Svajonė išsipildė – po penkerių studijų metų tapau ne tik profesionalia dramos teatro aktore, bet ir Teatro meno magistre. 10 metų scenoje, radijo ir televizijos eteryje vaidinau kitų žmonių gyvenimus, ir kūriau savąjį. Paskui – kelionės, svetimi kraštai, savęs ir pasaulio pažinimas – kaip vaikystės svajonės pašto ženklų kolekcijoje.
Šiandien
Šiandien jaučiuosi laukiamu svečiu savo gimtinėje, čia gyvena mano artimiausi žmonės – tėvai, ir nuostabios vaikystės prisiminimai.
Autobusų stotis man ypatingai svarbi! Kiekvienam keliautojui tai miesto vartai. Juk iš čia ne tik fiziškai prasideda kiekvieno jauno žmogaus kelionė į savarankišką gyvenimą, bet ji pasitinka sugrįžtančius ir miestelį aplankančius svečius. Smagu matyti ją naują, sutvarkytą, jaukią ir švarią. Miestas – išaugęs, išgražėjęs, atsinaujinęs, prižiūrimas. Mano vaikystės pasaulio centro objektai – Stadiono mikrorajonas, buvusių kareivinių tvenkinys, beržynas, senos kapinaitės, mokykla stovi ten pat rūpestingai prižiūrimi, su kiekvienais metais vis atsinaujina. Matau, kad prieniečiams rūpi švari ir estetiška aplinka. Kartos keičiasi, bet žmogiškos vertybės išlieka tos pačios. Mano gimtinės žmonės yra rūpestingi, atsakingi, kūrybingi, talentingi, aktyvūs, pilietiški ir mylintys savo kraštą. Stengiasi puoselėti ir išlaikyti ypatingą Nemuno vingio grožį, miestelio parkus, aplinkinius miškus ir gyventi harmonijoje su gamta.
Regėjau sapną, kad skrisdama mėlyna padange virš sodrios žalios spalvos pievų ir miškų, nusėtų geltonomis purienomis ir pienėmis, gimtinę atpažinau iš Nemuno vingio, gelsvos medinės bažnyčios, senų kapinaičių, kurias reikėjo pereiti skubant į mokyklą, buvusių kareivinių tvenkinio ir didelio akmens prie beržyno. Stadiono gyvenamų namų kvartale, lauko džiovyklose vėjyje plaikstėsi vien tik balti skalbiniai, dunksėjo atviri langai, už sienų aidėjo pažįstamų kaimynų pokalbiai, juokas, bet kiemai buvo tušti. Prisimenu staiga apėmusį nerimą – pavėlavau. Melsva padangė tamsėjo, džiūstančius skalbinius plėšė vėjo gūsiai, – artinosi audra. Užverdama langus ir šaukdama namiškių vardus vaikystės bute supratau – nespėjau laiku sugrįžti, pavėlavau… Regėjau šį sapną daugiau nei prieš trisdešimt metų, tik išvažiavusi iš Prienų į Vilnių studijuoti. Manau, sapnavau savo ateitį, kad gyvensiu ir keliausiu toli, labai toli nuo gimtinės. Mano gyvenimo geografija – Jekaterinburgas ir Maskva Rusijoje, Maputo miestas – Mozambike, Nairobis – Kenijoje, Šanchajus – Kinijoje, o šiuo metu gyvenu vėl ties pusiauju Afrikos žemyne, Kenijos sostinėje. Smalsumas pamatyti, sužinoti, patirti keliaujant po skirtingus žemynus, atstumo atžvilgiu jau trečią kartą skraidina mane į Mėnulį. Su pertraukomis perrašinėju šį laišką iš Kongo senųjų džiunglių, iš savo žydinčio sodo Nairobyje, iš šaltos ledinės Kanados arkties. Esu kelionėje. Savęs ir pasaulio pažinimo. Esu iki šiol labai smalsi ir šneki, esu kovotoja už svajones ir teisybę. Jaučiu, kaip iki šiolei manyje dar gyvena ta mergaitė iš Kalnų gatvės. Myliu pasaulį ir žmones – tą meilę manyje įskiepijo Prienų miestelio žmonės. Pasakoju kitataučiams apie Lietuvą ir gimtinę Prienus, o tautiečiams – dalinuosi įspūdžiais ir patirtimi iš tolimų kraštų. Jaučiu, kad Eglės vardo dalia, kaip pasakoje ,,Eglė Žalčių karalienė“ dalinai išsipildė, ir nerimas laiku sugrįžti į gimtinę vis stiprėja. Stengiuosi dažnai aplankyti ir apkabinti artimuosius. Stengiuosi suspėti…
Rytoj
Rytoj mano gimtinėje norės gyventi vis daugiau žmonių! Prienų gamtos grožį ir ramybę vertins aplinkinių didmiesčių gyventojai ir svečiai. Tai bus miestas, kuriame gera ir saugu gyventi. Prienai augs ir gražės, nes jais rūpinsis čia gimę ir užaugę prieniečiai. Tikiu, kad Prienų ,,Žiburys“ išliks laisvės simboliu ir asmenybių kalve. Tikiu, kad miestelis bus taisyklingiausios lietuvių kalbos lopšys ir kad prieniečių meilė krepšiniui neišblės.
Mano Prienai – tai žmonės vakar, šiandien, rytoj. Sveikinu visus kraštiečius Prienų 520-ojo gimtadienio proga. Švęskite Gyvenimą, saugokite laisvę, gerbkite vienas kitą ir mylėkite savo kraštą. Didžiuojuosi, kad ir aš čia gimiau.
Nuoširdžiai,
Eglė Aukštakalnytė Hansen