Pažinimas, judėjimas, bendrystė – gyvenimas

Keliauk. Pažink. Dalinkis

Gegužės 11-osios trečiadienis. Saulė jau porą valandų žvelgė pušų viršūnėmis, kai Birštono „Bočiai“ gerokai prieš septynias pradėjo šurmuliuoti prie autobuso „Neoplan“ su užrašu „BIRŠTONAS“ . Po pandeminio laikotarpio tai buvo pirmoji mūsų pažinimo ekskursija – susiruošėme į Klaipėdos Jūrų muziejų – delfinariumą.
Ši ekskursija – programos „GERA SVEIKATA – PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ UŽIMTUMAS, PAGRĮSTAS GERAIS DARBAIS IR JUDĖJIMU“ dalis. Išsiilgusiųjų kelionių ir naujų iššūkių atsirado daug. Po skelbimo pasirodymo per savaitę visos 40 vietų autobuse buvo užimtos. Iš 160 bendrijos narių kas ketvirtas išsiruošė į kelionę.
Keliavome bundančios gamtos keliais. Mūsų žavėjimąsi gamta papildė gidės Laimutės Raugevičienės pasakojimas apie Klaipėdą. Tai – trečias pagal gyventojų skaičių ir plotą Lietuvos miestas, įsikūręs Vakarų Lietuvoje, Pajūrio žemumoje, ties Kuršių marių ir Baltijos jūros santakos vieta. Pagalvojome, kad mūsų išvyka tebūnie skirta būsimam Klaipėdos atgavimo 100-mečiui, kuris bus minimas 2023 sausio 15 d. Apie ilgus šio krašto praradimo metus labai įtaigiai pasakojo mūsų gidė, istorijos detales perpindama Maironio poezijos posmais. Prisiminėme ir Antano Venclovos eiles, apie tėviškę Baltiją. Šio gyvenimo peripetijos: ištrinti, atsiriboti, sunaikinti mums, brandaus amžiaus žmonėms, svetimos. Mes gyvenome, skaitėme, gėrėjomės, mokėmės. Tai išliko mūsų atmintyje. Naikinti – barbariška. Geriau sukaupti kažkur ir parodyti ateinančioms kartoms, kad buvo ir toks gyvenimas, apgaubtas melagystėmis, skausmu bei praradimais, kad ne visada tautos šaukliai ėjo teisingu keliu. Mąstome, o „NEOPLAN“ vis rieda Žemaitijos keliu.
Graži mūsų LIETUVA, ne tik ten, kur gyveni. Graži ji iš paukščio skrydžio, graži nuo perkėlos per marias, graži vingiuojančiomis upėmis ir mėlynakiais ežerais. Per Kuršių marias keliamės su autobusu. Mus pasitinka Smiltynės pušynai, kažkada nuniokoti gaisro, dabar žaliuojantys ir alsuojantys atgimimu. Pamariu riedame Jūrų muziejaus ir Delfinariumo link. Dar pusvalandis iki delfinų ir jūrų liūtų pasirodymo.  Lietuvos jūrų muziejui  priklausantis delfinariumas, esantis Kopgalyje. Jame yra 1000 vietų salė. 1800 m³ talpos baseinas skirtas delfinų ir jūrų liūtų pasirodymams. Baseine jau nardė delfinai, tryško vandens fontanai. Salė ošė nuo vaikų džiaugsmingo klegesio. Mums dvigubai džiugu buvo matyti ne tik delfinus, šokančius vandenyje, sklandančius ore su pakeltais dresuotojais, metančius kamuolį į krepšį, mielais snukučiais gaudančius žiedus – bet ir mažylių džiaugsmingas reakcijas.
Pusvalandis prabėgo akimirksniu, vėliau užsukome į 1979 metais įkurtą Jūrų muziejų. Kažkada čia lankėmės su savo vaikais, vėliau anūkais ir proanūkiais. Šiandien muziejus išaugęs savo apimtimi ir eksponatais, išsidėstęs maždaug 13 ha plote. Ekspozicijas galima apžiūrėti ir salėse bei akvariumuose viduje, ir lauko baseinuose, kuriuose plaukioja ruoniai, jūrų liūtai. Prieigose lyg sargyboje stovi pingvinai.
Pamiršom laiko nuovoką ir neskubėdami rinkomės prie autobuso. Mūsų laukė pietūs Gargžduose, valgykloje „Bulvė“. Vėlavome geru pusvalandžiu. Papietavę susipažinome su Gargždais – švariu ir tvarkingu, su žaliuojančiais skverais ir parkais miestu. Postmodernistinio stiliaus Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, stovinti Minijos dešiniajame krante, iškilo senosios vietoje 1990 metais. Šalia stovi koplyčia ir XIX a. akmens mūro varpinė. Bažnyčios viduje jauku, ramu. Kadangi lankėmės vidurdienį, neturėjome progos išgirsti gaudžiančių vokiškų 1965 m. gamybos vargonų ir skambančių trijų varpų. Bokšte laiką rodo parapijai dovanotas laikrodis, o trijų varpų dūžiai didžiųjų švenčių metu girdisi ne tik Gargžduose, bet ir aplinkiniuose miesteliuose bei gyvenvietėse.
Kelionę tęsiame Raseinių link, skubame į Aštuonračio muziejų Nemakščiuose. Aštuonračio muziejukas – tai privatus muziejus, kurį nemakštiškis Leonas Tamulevičius įkūrė tėvų sodyboje. Muziejuje – pirmosios pasaulyje aštuonratės savaeigės važiuoklės išradėjo Pšemislovo Neveravičiaus darbai, jo šeimos istorija ir atkurtas aštuonratis savaeigis vežimas. Pamatėme autentiškus baldus iš Neveravičių giminės namų, gramofonus, radijo aparatus, pieno apdorojimo įrangą ir kitus namų apyvokos reikmenis. Sudomino ir gražuoliai motociklai, akmeninių girnų malūnas.
Sodyboje stovi senovinė kalvė, ūkiniuose pastatuose įkurtos atskiros ekspozicijos, skirtos siuvėjo, batsiuvio, audėjos amatams, miškininkystei. Čia vietą surado ir kelių tiesimo įrenginiai, buities apyvokos daiktai, sovietinio laikmečio mokykliniai baldai, vadovėliai bei mokyklinės uniformos. Su visais patogumais įrengtame tualete aidi paukščių čiulbėjimas, gegutės kukavimas, kabo moteriški ano laikmečio apatiniai. Nuo eksponatų gausos sukasi galva, tik gaila, kad šeimininko nebuvo. Atvirų durų diena su mokesčiu, bet be gido. Pamatėme, bet neišgirdome muziejaus atsiradimo ir kūrimo istorijos.
Vakarėjo. Dar labai norėjome pasižvalgyti po naują šiuolaikinės architektūros Nemakščių bažnyčią. Bažnyčia – mūrinė, stačiakampio plano, su vienu bokštu. Išorės apdailai naudota skaldyti lauko akmenys ir baltas tinkas. Šventorius apjuostas lauko akmenų tvora, išlikusia po senosios bažnyčios gaisro 1941 m. Tai – šiuolaikinis statinys. Naujai pastatyta bažnyčia konsekruota 2001 m. gruodžio 30 d. Pasigėrėję šiuolaikiniu statiniu vėl Žemaitijos plentu riedėjome Kauno link. Vis arčiau ir arčiau namų. Nesnaudėme, dalijomės įspūdžiais, planavome naujas veiklas, skirstėmės darbais.
Gegužės mėn. 27 d. valdybos narys Leonas Lynykas organizuoja PETANKĖS varžybas. Už 3 moterų komandų subūrimą atsakingos Marytė Radzevičienė, Aldona Milda Valatkienė ir Vera Žilinskienė, už dvi vyrų komandas – Vytautas Gudelevičius. Komandose nestartuojančių dalyvių sukvietimu ir geriausiųjų išaiškinimu rūpinsis Vida Budreckienė.
…Artėjame į Birštoną, gidė Laimutė mums dėkoja už žingeidumą, susiklausymą ir primena svarbiausius kelionės akcentus – Mažosios Lietuvos istoriją ir pajūrio atgavimo 100-metį. Jos malonaus balso lydimi daug sužinojome ir įsiminėme. Nuoširdų AČIŪ skandavome ekskursijos organizatorei Danutei Žitkuvienei ir mūsų nuoširdžiajam vairuotojui Tomui Abraičiui. Džiaugėmės, kad metų veiklos programa „Pažinimas, judėjimas, bendrystė – gyvenimas“ sutampa su mūsų tikslais ir lūkesčiais.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *