„Jiezno kraštas: žmogus ir laikas“

„Šiandien utopija – rytoj kūnas ir kraujas“

Jieznas – tai miestas Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, nuo pačių Prienų nutolęs 15 kilometrų į rytus. Pietiniame miestelio pakraštyje telkšo Jiezno ežeras, teka Jieznelės upelis. 2022-ieji šiam kraštui – neeiliniai metai, mat šiemet Jieznas mini 530-ąsias vardo metines.

530-ųjų Jiezno vardo metinių proga Jiezno gimnazijos atstovai, Jiezno krašto patriotas Vytautas Gusas, istorikas Vytautas Kuzmickas ir seniūnas Algis Bartusevičius Tūkstantmečio ąžuolyne pasodino ąžuoliuką.

Šia proga gegužės 13 dieną Jiezno gimnazijoje šurmuliavo šventė „Jiezno kraštas: žmogus ir laikas“, kurios metu susirinkusieji kartu su jaunaisiais jiezniškiais, kraštiete prof. dr. Irena Buckley, dr. Gintautu Zabiela, dr. Marium Sirutavičium, istoriku Vytautu Kuzmicku, prof. dr. Vaida Kamuntavičiene bei VDU studentų kūrybinės grupės „Declamationes“ nariais leidosi į Jiezno krašto istorijos pažinimo kelionę.
„Jaunas jotvingis Gedetas sėdi ant stataus ežero kranto. Apačioje ramiai banguoja Jieznas, gavęs tokį vardą nuo gražiai skambančių žodžių „aižyti“, „ižas“. Iš pietų pusės jotvingiškas „ziras“ saugo prie jo prigludusių žmonių gyvenimą. Gedetas žino, kad tolimi jo protėviai, čia įsikūrę senų senovėje, ramiai gyveno apsupti kemsėtų pievų, pelkių, raistelių, mažų upeliukų, iš kurių žymiausia – Jieznelė, tekanti į vakarus, didžiulio piliakalnio link…  Karklų ir alksnynų karalija šitas kraštas…

Su jieznietiška tapatybe susirinkusiuosius supažindino ir gimnazistai.

Jau pavasaris, bet dar vėsoka, todėl Gedetas ant lininių marškinių apsivilkęs apsiaustą ir susijuosęs odiniu diržu metalinėmis sagtimis. „As irm“ („aš esu”),– mintyse sako jaunuolis. Tačiau kas „irm“? Tėvas, o ypač senelis Komotas vis primena – jotvingis esi, vaike. Tačiau mama – lietuvių genties. Gedetas prisimena, kaip po akmenų sampilu laidojo vyresnįjį brolį, narsų karį Kentigirdą, kaip jam įdėjo strėlę, ietį, įmovinį kirvį, peiliuką, kad viskuo būtų aprūpintas Tuolio valdose, kad ir ten galėtų telkti ginkluotus būrius.
Gedeto tėvai – taikūs žemės žmonės. Jie purena dirvą arklu, sėja kviečius, miežius, augina avis, ožkas, po plačias pievas ganosi jų arkliai. <…> Žemė ir ežeras nuo seno maitina šituos žmones, čia pasistačiusius savo trobas ir davusius vardus savo vaikams, savo vandenims, kalneliams, laukams”, – tokią improvizuotą istoriją apie Jiezno priešistorę susirinkusiesiems pasakojo kūrybinės grupės „Declamationes“ nariai.

Dr. Gintautas Zabiela.

Visgi šis studentų grupės pasakojimas nedaug nutolęs nuo tikrosios miestelio istorijos, mat G. Zabielos ir kitų mokslininkų tyrimai rodo, jog apie Jiezno proistorę ir pirmuosius šio krašto gyventojus byloja apylinkėse stūksantys piliakalniai, liudijantys apie ankstyvaisiais amžiais čia besikūrusias gentis. Mokslininkų teigimu, per I tūkstantmečio laikotarpį jiezniškiai buvo artimesni su jotvingių gentimis, o ir pats miestelio pavadinimas kildinamas iš jotvingiškos šaknies jiez. Yra keletas versijų, iš ko kilo Jiezno vardas – vienos legendos byloja, jog pavadinimas susijęs su žirgų augintojų veikla, kitos pasakoja apie tai, kaip Jakaterinos palikuonys ežero dugną matavo. Visgi, anot prof. dr. Irenos Buckley, labiausiai tikėtina, jog miestelio vardas kilo nuo Jieznelės upės arba Jiezno ežero vardo, kurių šaknis (jiez-) kildinama iš iez-, o dėl z (vietoj ž) šaknis laikoma jotvigizmu ir siejama su lietuviškais žodžiais: aižyti, aižėti, iežti.
Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimas Jiezno vardas – tai 1492 metų gruodžio 4 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija, kurioje minimas didžiojo kunigaikščio Jiezno dvaras ir Jiezno valsčius. Privilegija pabrėžia  sunkią Darsūniškio bažnyčios išlaikymo būseną ir nurodo  jau brandaus Jiezno dvaro sugebėjimą rugių, miežių, kviečių, grikių dešimtine remti Darsūniškio bažnyčią. 1945 m. kunigaikščiui Aleksandrui vedus Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukrą Eleną, pagal vedybų

VDU atstovai: prof. dr. Irena Buckley (antra iš kairės), prof. dr. Vaida Kamuntavičienė (viduryje), dr. Marius Sirutavičius (antras iš dešinės) ir kūrybinės grupės „Declamationes“ nariai.

sąlygas Lietuvos valdovas Aleksandras Jogailaitis turėjo juos aprūpinti žemės valdomis, tad kunigaikštienės Elenos sekretoriui Motiejui Mikitinyčiui (Holovčinskiui) šalia daugelio dvarų atiteko Jiezno, Birštono ir Balbieriškio dvarai. 
Tiesa, pasak istoriko Vytauto Kuzmicko, pirmasis Jiezno dvaro valdytojas buvo Jonas Verbyla, tačiau Holovčinskių giminė Jiezno istorijoje – ypač svarbi. „Mes žinome Pacų pavardę miestelio istorijoje, bet iš tiesų dvaras yra šių dviejų giminių kūrinys“, – sakė istorikas. Gulbės herbo kunigaikščiai 125 metus valdė Jiezno kraštą: sudarė kaimus ir grafystę, pastatė ne tik pirmuosius dvaro rūmus, bet ir maldos namus.
Nuo 1633 m. Jiezną valdė didikai Pacai, čia buvo jų giminės rezidencija. Kaip akcentavo gimnazistai, pasak rašytinių šaltinių, ištaigingus rūmus pastatė Steponas Kristupas Pacas, kuris pastatydino ir pirmąją katalikų bažnyčią. Vėliau miestelis buvo perplanuotas, o Jiezne buvo pašventinta nauja bažnyčia. Ryškūs grafų Pacų pėdsakai ir Lietuvoj, ir Jiezno miestelyje byloja apie nepaprastai turtingus, kultūrai ir menui daug dėmesio skyrusius ir mėgusius prabangą didikus, tačiau gražiuosius rūmus ir jų šeimininkus ištiko liūdnas likimas – rūmai sudegė, o garsi giminė buvo išblaškyka…
XX a. pradžioje, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Jieznas buvo tapęs kovų židiniu. 1919 m. vasario 10–13 dienomis čia vyko dideli mūšiai tarp lietuvių, kuriems padėjo vokiečiai, ir bolševikų. Tuomet žuvo 18 savanorių, tačiau lietuviai sumušė bolševikus ir privertė juos trauktis. Tai buvo svarbi pergalė ne tik pačiam Jieznui, bet ir tolesnei Kauno gynybai.
Kaip pastebėjo patys gimnazistai, tarpukariu ir sovietmečio pradžioje Jieznas plėtėsi. Buvo tapęs rajono centru, o geriausiais laikais turėjo apie 2500 gyventojų.
Per ilgą Jiezno istorijos laikotarpį miestelį valdė daug valdininkų, kurie, kaip buvo galima suprasti iš dr. Mariaus Sirutavičiaus pasakojimo, buvo labai skirtingos asmenybės, o kai kurių iš jų istorijos (ypač M. Mikitinyčiaus) primena ir detektyvus. Tiesa, ne visos legendos yra patvirtintos istorikų.
Dar vienas svarbus Jiezno krašto akcentas – tai Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo bažnyčia. Anot prof. dr. Vaidos Kamuntavičienės, katalikybės istorija Jiezne oficialiai prasidėjo tik nuo 1633 m., Jiezną pradėjus valdyti Pacų giminei. Iki tol miestelyje stovėjo medinė kalvinų bažnytėlė. Šiais laikais jaunavedžių itin pamėgtą mūrinę Jiezno bažnyčią fundavo Kristupas Zigmantas Pacas. Pirmuoju klebonu tapo išties išsilavinęs žmogus – Adomas Jurgevičius, Jiezne klebonavęs 40 metų.
V. Kamuntavičienės teigimu, mokykla ir bažnyčia visuomet buvo glaudžiai susijusios, o pats K. Z. Pacas dokumente rašė, jog bažnyčios klebonas privalo išlaikyti bakalaurą ir jo pagalbininką, kuris mokytų giedojimo. „Taigi galima sakyti, kad Jiezne 1655 m. buvo nurodymas turėti mokytojų“, – sakė profesorė, besidžiaugdama gražiu sutapimu, jog Jiezno vardo sukakčiai paminėti skirtas renginys vyksta Jiezno gimnazijoje.
Pasidžiaugti gražia sukaktimi atvyko ir būrys garbingų svečių: Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė, Administracijos direktorė Jūratė Zailskienė, Jiezno kultūros centro direktorė Dalia Vertinskienė kartu su ansamblio „Jieznelė“ kolektyvu, gimnazijos bendruomenė ir kiti garbūs svečiai. Gražia krašto istorija bei garbinga sukaktimi didžiavosi ir Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius, priminęs, jog 530-osioms Jiezno vardo metinėms skirti renginiai dar nesibaigia – jie tęsis visus metus.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Jaunimo skveras. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *