„Jei nerasiu darbo, eisiu į kariuomenę“: Kijevo gyventojas pasakojo apie tai, su kuo susidūrė grįžęs namo

Specialiai „Gyvenimui“

Nuo balandžio mėnesio žmonės pradėjo grįžti į Kijevą. Dabar jų yra apie 2,2 mln., o prieš plačios apimties Rusijos invaziją Kijeve gyveno 3,5 mln. Tokius duomenis pateikė Kijevo meras Vitalijus Kličko. Anot jo, mieste likęs mažiausiai vienas milijonas gyventojų.
Tiesa, po to, kai balandžio 29 d. Kijevo centre raketa pataikė į namą ir žuvo vienas žmogus, grįžtančiųjų srautas sumažėjo. Kijevo karinės administracijos duomenimis, jei prieš mėnesį kasdien grįždavo iki 50 000 žmonių, dabar – iki 20 000 ar dar mažiau. Žmonės su vaikais grįžti neskuba.
Su kuo Kijevo gyventojai susiduria grįžę namo, pasakojo verslininkas, internetinės parduotuvės „Tepla Hatka“ savininkas Vladislavas Mokienko, kiti kijeviečiai ir ekspertai.

Jie išėjo, kai pradėjo bombarduoti prie namo

Kijevo verslininkas Vladislavas Mokienko kasė apkasus Chmelnickyje . Iš V. Mokienko Facebook paskyros

Vladislavas Mokienko gyvena Kijevo šiaurės rytuose, Troješčinos masyve, kuriame gyvena 350 000 gyventojų. Pro jo namo langus matyti Brovarų miestas, ant kurio Rusijos kariuomenė numetė pirmąsias bombas.
„Mūsų namas yra pačiame pakraštyje. Ir pirmosiomis karo dienomis galėjome matyti visus rusų „atvykimus“ į Brovarus, taip pat girdėjome sprogimų garsus“, – sako Vladas.
Pirmą savaitę šeima, kurioje yra du 5 ir 8 metų vaikai, liko Kijeve. Netoliese nebuvo patikimų bombų slėptuvių, o iš daugiaaukščio namo kiekvieną vakarą buvo sunku bėgti su vaikais. Oro antskrydžio metu vaikai ir jų tėvai sėdėjo savo slėptuvėje, tambūre prie įėjimo, ten įsirengę kažką panašaus į miegamąjį. Jie negrįždavo į butą, net jei vienas iš vaikų norėjo eiti į tualetą.
„Iš pradžių jie sėdėjo vonioje, bet paskui perskaitė, kad ten pavojinga – gali atsidurti po griuvėsiais, įsipjauti plytelėmis“, – aiškina Vladislavas.
Nuo vasario 24-osios, pirmosios karo dienos, iki kovo 2-osios Ukrainos sostinėje žuvo pirmieji gyventojai. Raketa pataikė į 25 aukštų pastatą netoli tarptautinio Kijevo oro uosto Golosejevskio rajone. Vienas butų buvo sugriautas, vietiniai gyventojai žuvo ar buvo sužeisti. Butų neteko ir Darnickio rajono, į kurį pataikė sviedinys, gyventojai. Buvo žuvusiųjų ir sužeistų.
Tačiau kai buvo atnaujintas Brovarų, kur veikė karinis dalinys, bombardavimas, o pro Mokienkos langą aiškiai buvo matyti kilęs gaisras ir dūmai, šeima nusprendė išvykti. Juolab kad rusai pradėjo artėti prie Brovarų rajono iš Černigovo srities, besiribojančios su Rusija.

Kasti apkasus Vakaruose

Bombardavimų metu Mokienko šeima slėpė vaikus daugiabučio vonioje. Facebook Vlad Mokienko

Kitą rytą, kovo 3 d., Mokienkos išvyko į Chmelnickį, pasiimdami su savimi dvi kates. Raktą paliko kaimynams, paskambino draugams, jeigu kam nors prireiktų būsto.
Teko nuomotis butą naujoje vietoje. Pinigų dar buvo. Vladas turi savo internetinę parduotuvę, kurioje parduodami namų šiltinimo gaminiai ir kitos prekės, reikalingos namams. Chmelnickio mieste verslininkas tapo savanoriu, padedančiu stiprinti miestą.
„Kasėme tranšėjas, įrengėme ir sutvirtinome kelio užtvaras (pavyzdžiui, atvažiuoja 8 kasyklų sunkvežimiai su smėliu, kurį supakuojame į maišus ir sutvirtiname). Sutvarkyti apleisti rūsiai ir patalpos būsimiems humanitarinės pagalbos sandėliams ir patalpoms.
Vežėme pabėgėliams maistą ir vandenį. Žmonės pasitaikė skirtingi. Ne visi suprato, kas iš tikrųjų vyksta šalyje, tęsdami įprastą gyvenimą. Bet gerų žmonių yra kur kas daugiau“, – sako Vladas.
Jis pasakoja, kad mieste buvo sugauta ir diversantų, todėl jis baimindamasis savo automobilio, išpuošto „višyvankos“ stiliumi. „Vishyvanka“ yra tautinis ukrainietiškas rūbas su raštuotais siuvinėjimais, kurie dabar labai populiarūs tarp Ukrainos piliečių.
Už būstą ir maistą šeima mokėjo pati. Pagalbos iš valstybės, kurią laikiniesiems migrantams teikia Ukraina, Mokienko negavo.

Tambūras prie įėjimo tapo laikinu Vlado Mokienkos prieglobsčiu.

„Susidariusios didžiulės eilės. Ilgainiui Kijevas buvo visiškai „išbrauktas“ iš gyvybei pavojingos zonos, nors sirenos jame vis dar nesiliauja, o ne taip seniai raketa pataikė į gyvenamąjį pastatą pačiame Kijevo centre “, – teigia Vladas.
Šeima Chmelnyckio mieste gyveno beveik du mėnesius. Tačiau lėšos išseko, o balandžio 28 d. Chmelnickio srities teritorijoje, Šepetovskio rajone, raketa atakavo vieną iš infrastruktūros objektų. Tai yra, sprogimai, nuo kurių jie pabėgo iš sostinės, šeimą aptiko čia.
„Tada nusprendėme, kad vaikus reikia išvežti į užsienį. Nežinia, ką dar šis subfiureris sugalvos. Nenoriu, kad mano sūnus ir dukra nuolat gyventų šioje įtampoje“, – baiminasi Vladislavas.
Vlado žmona su vaikais išvyko į Vokietiją, nors ten nebuvo pažįstamų, o jis pats grįžo į Kijevą.
„Pasirinkome Vokietiją, nes ten yra didžiausios išmokos, juk kol kas negaliu padėti savo šeimai. Verslas dar neatkurtas“, – apgailestauja vyras.

Viskas pabrango, bet darbo nėra
Vladas namo grįžo gegužės 5 d. Kijeve, jo pastebėjimu, atsiranda vis daugiau taikaus gyvenimo ženklų – žydintys gėlynai, veikiantis metro ir viešasis transportas, nors ir ne tokios apimties, kaip anksčiau. Tačiau kol kas darbo nėra, maisto, drabužių ir degalų kainos pastebimai išaugo.
„Dabar Ukrainos sostinėje iš viso nėra kuro. Prie atskirų degalinių susidaro didžiulės eilės. Pakeliui prisipyliau degalų už dvigubai didesnę kainą nei prieš karą. O pats kelias namo buvo trumpesnis nei išvykstant kovo mėnesį, kai teko daugelį kliūčių apvažiuoti. Ten nuvykome per 18 valandų, o atgal grįžau per 6 valandas. Pakeliui mačiau siaubo filmo dekoracijas: sulūžusius civilių automobilius ir karinę techniką, suardytą asfaltą“, – pasakoja Vladas.
Anot jo, Kijevas vis labiau primena ramų miestą. Mažiau kontrolės punktų su ginkluotais teritorinės gynybos kovotojais, atidaromi tiltai per Dnieprą, pamažu pradedama naudotis viešuoju transportu. Tačiau tuo pat metu Kijeve tvyro karo nuojauta, vadinasi, jis dar nesaugus vaikams.
„Viešasis transportas vis dar veikia ribotu režimu, nors intervalas tarp išvykimų metro sutrumpėjo, padaugėjo antžeminio transporto maršrutų. Dar ne visus tiltus galima pereiti. Taip pat yra daug kelio užtvarų, kurios būtinos gynybai ir saugumui mieste. O tai taip pat apsunkina judėjimą sostinėje. Vis dar galioja komendanto valanda, gaudžia sirenos, kartais po penkis ar septynis kartus per dieną. Vis dar susiduriame su daugybe karo padėties realijų, kurios trukdo grįžti į normalų gyvenimą “, – sako Vladas.

Tulpės Maidano aikštėje. Iš Olgos Čaiko Facebook paskyros.

Anot jo, maistas yra brangesnis, o parduotuvėse galima įsigyti ne visų įprastų prieškariu prekių ženklų. „10–20 procentų pabrango mėsa, daržovės, vaisiai, pienas. Kiauliena kainuoja nuo 110 grivinų už kilogramą (3,5 euro), bulvės – 16 grivinų (0,5 euro). O iš parduotuvių lentynų dingo prekės ženklo „Chumak“ produktai (pomidorai, padažai, kečupai, sultys), kurie gaminami laikinai okupuotame Chersono regione“, – sako M. Mokienko.
Bet svarbiausia, Kijeve sunku susirasti darbą.
„Iš mano pažįstamų daugelis likę be darbo ir pinigų. Žmonės vyksta savo lėšomis, kai kuriose įmonėse jie dirba paeiliui – vienas mėnesį, po to kitas – mėnesį. Beveik visur mažinami atlyginimai. Mūsų šeimos verslas dar neveikia – internetinė parduotuvė buvo sukurta, naudojantis rusiška programine įranga. Jei nepavyks darbo atnaujinti, eisiu tarnauti į kariuomenę“, – sako Vladislavas.

Vidutinis pragyvenimas išaugo, o atlyginimas sumažėjo
Kiti Kijevo gyventojai patvirtina, kad maistas pabrango, o kainos didesnės nei Lietuvoje.
„Mėsą turguje pirkau po 130 grivinų už kilogramą, nes parduotuvėje brangesnė – iki 160 grivinų ir už vištieną, ir už kiaulieną (5 eurai). Šviežios bulvės – 40–50 grivinų (1,25–1,56 euro), o pernykštės – 25 (0,78 euro). Prieš karą bulvės kainavo 9–13 grivinų (iki 0,38 euro). Prekybos centre vidutinė sąskaita už prekes išaugo nuo 800 iki 1000 grivinų. Tai yra minimalus produktų rinkinys šeimai dviems – trims dienoms“, – pasakoja Dniepro rajono gyventoja Lilija Dorošenko. Anot jos, dabar ji priversta taupyti pinigus, nes buvo išsiųsta nemokamų atostogų.
„Dirbu vienoje iš miesto savivaldybės transporto įmonių. Pirmąjį karo mėnesį, kaip ir beveik visose biudžetinėse organizacijose, mūsų atlyginimai buvo sumažinti, nes pinigai atiteko Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms“, – pasakoja Larisa.
Anot jos, kai kurie valstybės tarnautojai gaudavo mažiau nei minimalų atlyginimą, kuris siekia 6,5 tūkstančio grivinų (202 eurus). Tokio dydžio paramą iš valstybės galima gauti naudojantis mobiliąją aplikacija e-parama. Ir dabar organizacijose, finansuojamose iš miesto ar šalies biudžeto, dažniausiai dalis žmonių dirba pagal sutrumpintą grafiką arba yra priverstinėse atostogose, nes įmonių pajamos dėl karo itin sumažėjo.
Pasak Kijevo miesto valstybinės administracijos (KSCA) pirmininko pirmojo pavaduotojo Mykolo Povoroznyko, 1500 „Kyivpasstrans“ KP darbuotojų kasdien teikia sostinės antžeminio transporto veiklą, o įmonėje dirba 10 000 žmonių.
Nepaisant to, sprendžiant iš darbo vietos skelbimų, Kijeve yra laisvų darbo vietų. Reikalingi pardavėjai, reklamos vadybininkai, taip pat virėjai, valytojos, apsaugos darbuotojai. Už šį darbą siūloma sumokėti nuo 8 iki 16 tūkstančių grivinų (250-500 eurų). Tačiau skambučių centro operatoriai, vadovo padėjėjai, vertėjai gali tikėtis 12–30 tūkstančių grivinų atlyginimo. Tačiau tokių skelbimų nedaug. Pasak Kijevo statistikos duomenų, vidutinis atlyginimas Ukrainos sostinėje siekia apie 24 tūkstančius grivinų (750 eurų).

Kokių specialistų ieško Kijeve
Įdarbinimo portalo grc.ua ekspertinio-analizės centro vadovės Ruslanos Berezovskajos teigimu, Ukrainos darbo rinką ištiko galinga krizė.
„Dėl karo kai kurios įmonės buvo priverstos nutraukti savo veiklą. Nors prie naujų sąlygų prisitaikyti galinčios įmonės atnaujino darbą, verslas neveikia visu pajėgumu. Grc.ua atlikto tyrimo duomenimis, šiuo metu dirba šiek tiek daugiau nei pusė Ukrainos įmonių (54,2 proc.). Dar 16 proc. pranešė, kad verslas veikia, bet tik saugiuose regionuose“, – „Gyvenimui“ pasakoja Ruslana Berezovskaja.
Anot jos, dauguma veikiančių įmonių yra optimizavusios savo kaštus, o naujų darbuotojų beveik nepriima. „Paieška daugiausia atliekama siekiant pakeisti tuos darbuotojus, kurie persikėlė į saugius Ukrainos regionus ar užsienį, arba tuo atveju, kai įmonė po persikėlimo ieško darbuotojų naujoje vietoje“, – aiškina ekspertė.
R. Berezovskaja pabrėžė, kad Kijevas visada buvo Ukrainos lyderis ir pagal pasiūlymų skaičių, ir pagal atlyginimus.
„Vis dėlto karas paveikė darbo rinką visoje šalyje, taip pat ir darbo situaciją sostinėje. Antroje vasario ir kovo pusėje Kijevas užėmė tik ketvirtą vietą pagal atlyginimus. Balandžio mėnesį sostinės verslas ėmė atsigauti, tad padėtis po truputį gerėja. Vienok, sostinėje registruotų laisvų darbo vietų dalis darbingo amžiaus žmonėms yra daug mažesnė nei buvo prieš karą“, – sako ekspertė.
Kijeve, kaip ir prieškariu, pirmiausia ieškoma IT srities specialistų. „Informacinių technologijų, interneto ir telekomunikacijų srities specialistams Kijeve yra atviri 29,4 proc. visų aktualių laisvų darbo vietų. Antroje vietoje pagal paklausą sostinėje yra pardavėjai. Jiems skelbiama 14 proc. laisvų darbo vietų. Tarp Kijeve paklausių specialistų yra rinkodaros, SMM, viešųjų ryšių ir reklamos srities specialistai. Šioje profesinėje srityje laisvų darbo vietų priskaičiuojama 11,6 proc. Tradiciškai paklausūs ir vaistininkai (7,3 proc.) bei logistikos ir transporto srities darbuotojai (4,2 proc.), – teigė ekspertė.
Anot jos, dabar ne pats tinkamiausias metas įsidarbinti vadovams ir aukščiausio lygio vadovams.
„Palyginti su prieškariu, darbo vietų jiems yra labai mažai – Kijeve skelbiama tik 2 proc. visų atitinkamų pasiūlymų“, – sakė B. Berezovskaja.

Žmonės pasiruošę dirbti už mažiau pinigų nei prieš karą
Palyginti su prieškariu, darbdavių siūlomi atlyginimai, grc.ua įdarbinimo portalo duomenimis, sumažėjo 10 proc.
„Reikia atsižvelgti į tai, kad ne visos įmonės, kurios ir toliau dirba karo metu, gali mokėti darbuotojams prieškarinį atlyginimą. Mūsų tyrimo duomenimis, tik 22 proc. įmonių išsaugojo prieškarinį atlyginimą ir suteikė papildomą materialinę pagalbą. Kitos apklaustos įmonės arba sumažino atlyginimus, arba griebėsi kitų nepopuliarių priemonių“, – pasakoja portalo grc.ua ekspertinio-analizės centro vadovė Ruslana Berezovskaja. Daugelis ukrainiečių, anot jos, neteko darbo ir aktyviai ieško naujų darbų.
„Tačiau naujų laisvų darbo vietų yra labai mažai, konkurencija didelė, o darbo paieškos procesas tampa vis sudėtingesnis ir ilgesnis. Darbo rinka priklauso nuo darbdavių situacijos. Maždaug du trečdaliai darbo ieškančių asmenų (65 proc.) dabar yra pasirengę darbo rinkos krizės sąlygomis sumažinti savo lūkesčius atlyginimui. Didžiausia dalis (26 proc.) pasirengusiųjų gauti mažesnį atlyginimą už įsidarbinimą sutinka jį mažinti 10–25 proc.“, – konstatuoja B. Berezovskaja.
Jos teigimu, atsižvelgiant į tai, kad naujų darbo pasiūlymų labai mažai, visi specialistai dabar patiria sunkumų įsidarbindami. „Vienintelė išimtis – IT specialistai. Ši sritis dėl karo nukentėjo mažiausiai. Didžiausia konkurencija dabar yra tarp teisininkų ir profesionalų be darbo patirties bei studentų. Šios kandidatų kategorijos dabar susiduria su didžiausiomis įsidarbinimo problemomis“, – apibendrina ekspertė.

Gyvenimas laimės!
Kitas taikaus gyvenimo ženklas – gėlės. Kijevo kiemuose, net prie dangoraižių, žydi magnolijos, vaismedžiai ir alyvos. Nepaisant šalto pavasario, balandžio pabaigoje 100000 tulpių pražydo Kijevo centre – Maidano Nepriklausomybės aikštėje, prie Užsienio reikalų ministerijos pastato ir Kijevo Sofijos soboro. Tai – ne tik Kijevo istorijos, bet ir ukrainiečių, žuvusių per orumo revoliuciją 2014 m. vasario mėn., simbolis.
„Šiandien gėlės tarsi primena, kad mūsų karas trunka ne vienerius metus. O aktyvios konfrontacijos metu šios gėlės suvokiamos ypatingai, jos tarsi sako: „Gyvenimas nugalės! – pastebėjo pirmasis KSCA pirmininko pavaduotojas Nikolajus Povoroznikas.
Irina Kasjanova

Rubrikoje Aktualijos. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *