Cezaras Pšemeneckis – žiburys, nušvietęs Prienų kraštą

Prienų miesto vardo paminėjimui 520 metų!

Prienų kraštiečius prisimenant (I)

Šiais metais Prienų krašto muziejus, minėdamas žymaus prieniečio pedagogo ir inžinieriaus-energetiko Cezaro Pšemeneckio 135-ąsias gimimo metines ir 55-ąsias jo mirties metines, kviečia visus kartu prisiminti jo gyvenimo istoriją ir nuopelnus kraštui.

Cezaras Pšemeneckis.

Cezaras Pšemeneckis gimė 1887 metais gegužės 12 d. Prienuose, smulkaus ūkininko šeimoje. Baigė vietinę pradžios mokyklą ir 1898 metais įstojo į Kauno valstybinę berniukų gimnaziją, kurią baigė 1907 m. Baigęs gimnaziją iš gimtojo miesto išvyko studijuoti į Maskvos universitetą. Išlaikęs stojamuosius egzaminus, įstojo į matematikos-fizikos fakultetą. Studijos Cezarui Pšemeneckiui sekėsi gerai. Studijų išlaidoms padengti jis papildomai užsidirbdavo dėstydamas matematiką Maskvos Aukštojoje tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje bei mergaičių gimnazijoje.
1911 metais C. Pšemeneckis sėkmingai apsigynė diplominį darbą ir įgijo inžinieriaus-mechaniko specialybę. Kadangi studijų metais jis susidomėjo nauju, dar tik gimstančios aviacijos mokslu, tai tais pačiais metais, paskatintas draugų, C. Pšemeneckis nusprendžia stoti į Maskvos Aukštąją technikos mokyklą. Rudenį studijos prasideda ir neilgai trukus kaip gabus studentas jis pakviečiamas dirbti į garsaus to meto rusų mokslininko, profesoriaus N. Žukovskio aerodinamikos laboratoriją. 1918 metais Cezaras Pšemeneckis, pasiremdamas savo atliktais bandymais ir skaičiavimais, parengė ir apsigynė antrąjį diplominį projektą iš aviacijos teorijos. Studijuodamas šioje mokykloje jis taip pat papildomai dirbo įvairiose Maskvos tarybinėse įstaigose ir įmonėse, pradžioje paprastu darbininku, o vėliau – inžinieriumi ir vedėju.

„Žiburio“ gimnazistai su mokytoju Cezaru Pšemeneckiu 1937 metais.

1923 metais C. Pšemeneckis, sugrįždamas iš Maskvos, parsivežė ne tik du diplomus, bet ir žmoną – operos solistę Aną Pšemeneckienę. Cezarą Pšemeneckį su būsima žmona supažindino jo draugas, garsus operos solistas Fiodoras Šaliapinas (rus. ), pas kurį tuo metu operinio dainavimo klasėje mokėsi Ana. Prienuose Pšemeneckių šeima apsigyvena tėvų namuose, o vėliau tame pačiame sklype pasistato naują namą, kuriame nuo 1995 metų iki šių dienų veikia Prienų krašto muziejus.
Gimtajame krašte Cezaras Pšemeneckis greitai įsitraukė į darbus: aktyviai įsijungė į atstatomąjį darbą, nuo 1924 m. sausio pradėjo dirbti „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje dėstė matematiką ir fiziką, ruošė mokiniams konspektus. Taip pat Cezaras Pšemeneckis gimnazijoje įrengė pirmąją fizikos darbų laboratoriją. 1925 metais išrinktas miesto tarybos nariu, pradėjo rūpintis švietimo klausimais ir miesto bei gretimų gyvenviečių elektrifikavimu.
Pokario Prienai tuo metu, kaip ir visa Lietuva, po truputį atsigaudinėjo po karo negandų, tačiau viskas nebuvo taip paprasta, verslai ir vietinė pramonė vis dar merdėjo, žmonėms trūko darbo vietų. Nepaisant sunkumų, daugelis žmonių džiaugėsi atgauta nepriklausomybe, stengėsi iš visų jėgų įveikti ekonominius sunkumus, puoselėti tautinį, kultūrinį gyvenimą. C. Pšemeneckis, matydamas situaciją, puikiai suvokė, kad elektra galėtų palengvinti žmonių gyvenimą bei padėtų išspręsti dalį socialinių klausimų. Reikėtų paminėti, kad tuo metu Prienų vandens malūnas, priklausęs M. Abelsonui ir S. Bagranskiui, gamino ir tiekė elektrą į miestelį, tačiau elektrinė buvo maža, elektros pakako vos keliolikai abonentų Prienuose.
Cezaras Pšemeneckis nusprendė kreiptis į „Lietuvių – belgų akcinę bendrovę Kauno miestui apšviesti“, nes pažinojo bendrovės generalinį direktorių dar nuo mokyklos laikų. Mokyklos laikų draugo dėka tapo bendrovės nariu ir įsigijo jos akcijų. 1925 metais Cezaras Pšemeneckis gavo teisę lengvatinėmis sąlygomis sudaryti sutartį elektros tiekimui į Prienus. Pradžioje buvo suprojektuota ir nutiesta elektros linija į Prienus, o vėliau ji buvo pratęsta į Birštoną ir kitas aplinkines gyvenvietes. Sumontavus transformatorines pastotes, 1928 metų pradžioje linija buvo įjungta ir gyventojai pagaliau pradėjo gauti elektrą. Prienų elektros pastotė stovėjo maždaug toje vietoje, kurioje dabar veikia gėlių parduotuvė „Ritos gėlės“. Atsiradus pastotei, atsirado naujų darbo vietų: priimti ir apmokyti elektromonteriai, kurie rūpinosi elektros tinklų plėtimu, jų eksploatacija bei naujų abonentų prijungimu. Lietuvos rajoninių elektros stočių akcinės bendrovės Prienų skyriaus inžinieriumi ir vedėju buvo paskirtas Cezaras Pšemeneckis.
Antrojo pasaulinio karo metu buvo siekiama tęsti darbus: plėstis bei įjungti naujus abonentus. Buvo suprojektuotos ir pradėtos tiesti aukštų įtampų linijos, kurios iš Prienų turėjo pasiekti Dzūkiją. Tačiau artėjantis frontas, krašto okupacijos bei pokario negandos sutrikdė darbus. Prieniečiai, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, liko be elektros. Tik 1947 metais paleidus Petrašiūnų elektrinę ir atlikus remontą bei didelių C. Pšemeneckio pastangų dėka elektros tiekimas palaipsniui buvo sugrąžintas ir prieniečiams.
Nuo 1959 m. pradėjus veikti Kauno hidroelektrinei ir nutiesus aukštos įtampos linijas prasidėjo intensyvūs elektrifikavimo darbai ne tik Prienų rajone, bet ir pietryčių Lietuvoje. Vadovaujant C. Pšemeneckiui ir montavimo organizacijoms padedant, per trejus metus per Prienų rajono laukus buvo nutiesta tūkstančiai kilometrų elektros tiekimo linijų, sumontuota šimtai transformatorinių pastočių ir elektrifikuoti beveik visi gyventojai. Taip pamažu pildėsi Cezaro Pšemeneckio svajonė – matyti elektrifikuotą Lietuvą.
Cezaras Pšemeneckis sugebėjo puikiai suderinti nelengvas pedagogo pareigas su atsakingu elektros tinklų rajono viršininko – energetiko darbu. Šios jo veiklos neliko nepastebėtos Prienų krašte. Jam buvo suteiktas garbingas nusipelniusio mokytojo bei kultūros darbuotojo vardas, o už nuopelnus energetikos srityje buvo apdovanotas medaliais. C. Pšemeneckio kolegos ir mokiniai jį pažinojo kaip išsilavinusį žmogų, ištikimą humanizmo bei demokratijos principams. Jis sugebėjo ne tik karo, bet ir sudėtingu pokario laikotarpiu nepalūžti, išlikti nuošalyje nuo politinių įvykių ir toliau teisingai ugdyti jaunąją kartą.
1962 m., sulaukęs solidaus amžiaus, Kauno elektros tinklų įsakymu C. Pšemeneckis buvo išleistas į užtarnautą poilsį, tačiau negalėdamas gyventi be veiklų ir darbo jis toliau padėjo tvarkyti ir pildyti elektros tinklų dokumentus, tvarkė gausią biblioteką, domėjosi Lietuvos energetikos istorija bei jos perspektyvomis. Kartais mėgdavo pagroti ir smuiku. Eidamas 81-uosius metus 1967 metų vasarą Cezaras Pšemeneckis mirė. Į amžinąją kelionę jį iškilmingai palydėjo jo artimieji bei kolegos, gausus būrys prieniečių..
Svaja Vinskaitė
Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *