Ukrainos žiniasklaida karo metais: žurnalistai tampa savanoriais, o redakcijos uždaromos

Gegužės 3 minėjome Pasaulinę spaudos laisvės dieną. Gegužės 7 d. – Spaudos diena

Specialiai „Gyvenimui“ parengė Irina Kasjanova

Karas Ukrainoje – tai ne tik aktyvūs karo veiksmai. Tai – ir informacinė kova, kurią Ukrainos žurnalistai laimi prieš Rusijos „kolegas“, kurių naujienos ir medžiaga paremta melu ir klastojimu, neigiančiu Ukrainos miestų sunaikinimą, tūkstančių civilių žudymą, smurtą prieš moteris ir vaikus.
Tiesa, žurnalistai žūsta, suimami arba patiria sužalojimus. Pati žiniasklaida išgyvena rimtą krizę. Žiniasklaidos rinka iš tikrųjų yra sustingusi, o žurnalistai dirba savanoriškai, tai yra nemokamai, kad pasaulio bendruomenei pateiktų tiesą apie tai, kas iš tikrųjų vyksta šalyje, esančioje Europos centre.

Mus žudo rusų kareiviai
Užrašai „Spauda“ ant Ukrainos žurnalistų striukių, pagal tarptautinius standartus saugantys redakcijų užduotis kituose karštuosiuose pasaulio taškuose atliekančius žurnalistus, Ukrainoje negelbsti nuo Rusijos kariškių šūvių. Rusija spjauna į visas tarptautines normas.
Tai liūdija ir istorija apie garsų Kijevo fotožurnalistą Maksą Leviną, kuris žuvo 2022-ųjų kovą, eidamas savo profesines pareigas netoli Kijevo. Jo žūtis sukrėtė žiniasklaidos bendruomenę ne tik Ukrainoje, bet ir kitose valstybėse, kur paisoma įstatymų.
Maksimas Levinas išgarsėjo savo nuotraukomis apie karą, publikuotomis pasaulio žiniasklaidoje nuo 2014 m., kai Rusija okupavo dalį Donecko ir Lugansko sričių. Ir taip pat

Maksimas Levinas jau niekada nesugrįš.

dėka stebuklingo išsigelbėjimo iš Ilovaisko ugnies katilo. Primenu, kad 2014 metų rugpjūtį Rusijos kariuomenė, nesilaikydama susitarimų dėl „žaliojo koridoriaus“ Ukrainos kariškiams išvykti iš Ilovaisko Donecko srityje, apšaudė mūsų karių koloną. Maksimas ir kolegos iš kitų leidinių iš šūvių ugnies sugebėjo išsigelbėti automobiliu. Žurnalistų pasakojimų ir Levino nuotraukų dėka visas pasaulis sužinojo apie rusų klastą ir realius Ukrainos kariuomenės nuostolius.
Tačiau šiemet stebuklas neįvyko. Kovo 13 dieną Maksimas savo automobiliu nuvažiavo į karo zoną prie Kijivo, netoli nuo Moščuno kaimo, Višgorodskio rajone, kur turėjo nufilmuoti, kas vyksta. Jis buvo apsirengęs švarku su užrašu „Press“, be ginklo, bet su fotoaparatu. Maksas dar spėjo išsiųsti SMS žinutę, kad atvyko į vietą, po to ryšys nutrūko. Ilgas 19 dienų niekas nežinojo, kas jam atsitiko. Maksimo šeima – keturi vaikai, draugai ir kolegos tikėjosi, kad nors ir paimtas į nelaisvę ar sužeistas, bet jis dar gyvas, nes jeigu Maksui pasisekė pabėgti iš Ilovaisko, tai išsigelbės ir dabar. Deja, balandžio 1 dieną policija rado Makso kūną. Jis buvo tikslingai nužudytas dviem šūviais, nepaisant „apsauginės“ striukės. Netoliese buvo rastas ir jo apdegęs automobilis.
Ir tai ne vienintelė žiniasklaidos atstovų žūtis Ukrainos kare. Nuo karo veiksmų pradžios – vasario 24 d. iki balandžio 17 d., kaip „Gyvenimo“ laikraščio redakciją informavo Ukrainos nacionalinė žurnalistų sąjunga (NUJU), žuvo 21 žiniasklaidos darbuotojas, tarp jų – ir lietuvių dokumentinių filmų kūrėjas Mantas Kvedaravičius. Jis žuvo netoli Mariupolio, kur kūrė filmą apie karą.
Tarp žuvusiųjų yra ir žmonių, kurie buvo mirtinai sužeisti kovinėmis sąlygomis. Dalis žurnalistų išėjo tarnauti Ukrainos ginkluotose pajėgose arba įsijungė į teritorinės gynybos kariuomenės gretas.

Suiminėja žurnalistus ir jų artimuosius
Dalis žurnalistų buvo paimti į nelaisvę. Iki šiol vis dar nežinomas Ukrainos naujienų agentūros „UNIAN“ korespondento Dmitrijaus Khiliuko likimas. Jis dingo kovo 4 dieną priešo kariams užėmus Dimero miestą. Pasak Kijivo srities policijos, jį pagrobė Rusijos kariuomenė.
TV kanalo „Gomadske“ reporterė Viktorija Roščina beveik savaitę praleido užpuolikų nelaisvėje. Kovo 11 dieną ji iš Zaporižės išvyko į Mariupolį, tačiau išvažiuojant iš Berdjansko ją sulaikė rusai. Savaitę Viktoriją tardė FSB pareigūnai ir Čečėnijos nacionalinės gvardijos kariai. Tik kovo 21 dieną ji buvo paleista iš nelaisvės.
Leidinio „Nauja diena“ korespondentas Olegas Baturinas 8 dienas buvo laikomas Rusijos karių nelaisvėje. Agentūros „UNIAN“ Zaporižėje korespondentė Irina Dubčenko nelaisvėje prabuvo apie dvi savaites.
Svetainės „Nauja Kachovka City“ vyriausiasis redaktorius Aleksandras Gunko kelioms dienoms buvo sulaikytas Chersono srityje.
Rusai net naudoja šantažą prieš žurnalistų artimuosius. Melitopolyje rusai pagrobė „RIA Melitopol“ žurnalistės Svetlanos Zalizeckos tėvą. Neseniai insultą patyręs 75 metų vyras buvo sučiuptas ir laikomas nelaisvėje. Buvo reikalaujama iškviesti infarktą patyrusią žmoną, kad ji paveiktų dukrą. Melitopolį dabar kontroliuoja Rusijos kariuomenė, tad buvo norima, kad Svetlana bendradarbiautų su okupacine valdžia. Nors žurnalistė ir atsisakė bendradarbiauti, bet jos tėvas po trijų dienų vis dėlto buvo paleistas.

„Ukrainos žiniasklaida ant išlikimo slenksčio“
Šiuo metu Ukrainos spauda išgyvena krizę, kilusią dėl karo. Darbuotojams mažinami atlyginimai, jie atleidžiami iš darbo arba siūloma dirbti nemokamai. Apie tai komentare „Gyvenimui“ sakė Ukrainos žiniasklaidos holdingo (UMH) leidžiamo laikraščio „KP Ukrainoje“ vyriausioji redaktorė Oksana Bogdanova.
„Situacija žiniasklaidoje yra kritinė, reklamos rinkos nėra. Kiek žinau, dabar nėra nė vienos centrinės žiniasklaidos priemonės, kurioje nebūtų mažinami atlyginimai. Kai kur žmonėms atiduoda darbo knygeles. Kai kuriems siūloma pasilikti dirbti savanoriškai, tai yra nemokamai“, – pasakoja Bogdanova.
Anot jos, UMH darbuotojų nemažėjo, tačiau laikraštis, vienas iš nedaugelio iki karo leistas popierine forma, dabar egzistuoja tik elektroninėje erdvėje.
„Ukrainos žiniasklaidos rinka yra ant išlikimo slenksčio. Atlyginimai mažinami. Ir tai natūralu, nes nėra pajamų iš reklamos. Daugelis mūsų žurnalistų buvo sužeisti, buvo arba yra nelaisvėje, liko be pastogės, prarado artimuosius ir jiems reikia paramos. Jei Ukrainos žurnalistai nebus palaikomi, šią karo istoriją rašys rusai. Tą šiandien sakiau Saksonijos valstybės kanceliarijos (CDU) vadovui Oliveriui Šenko, kuris taip pat yra susijęs su žiniasklaidos sfera“, – savo feisbuko paskyroje rašė Ukrainos politikos žurnalistė Kristina Zeleniuk. NSŽU vadovas Sergejus Tomilenko „Gyvenimo“ laikraščiui patvirtino, kad Ukrainos žiniasklaida dabar išgyvena didžiulę krizę.
„Jei kalbėtume globaliai, tai Ukrainos žiniasklaidą dabar ištiko didžiulė ekonominė krizė. Akivaizdus didelis personalo ir atlyginimų mažinimas. Bet negaliu pateikti jokių konkrečių skaičių patvirtinimui. Jų neskelbia pačios žiniasklaidos priemonės“, – mums sakė Tomilenko.
TV kanale LIVE, kuris taip pat yra holdingo dalis, situacija panaši. „Mums sumokėjo, nors ir ne visą, atlyginimą už vasarį. Kas bus toliau, neaišku. Holdingo vadovybė esamą situaciją aiškina su karu susijusiomis problemomis“, – pasakoja kanale dirbanti žurnalistė.
Nukentėjo ir specializuoti leidiniai, pavyzdžiui, svetainėje „Didysis Kijevas“ liko tik SMS specialistai, prodiusuojantis redaktorius ir žurnalistas. Dirbantiems buvo sumažinti atlyginimai. Žurnalo „Zerno“ darbuotojai, kurie buvo išblaškyti į kitus Ukrainos regionus ir užsienį, yra priversti publikuotis užsienio leidiniuose. Ir vis dėlto situacija, viskas pamažu gerėja.

Leidinys uždarytas, bet veikia
Yra leidinių, kurie spėjo paskelbti apie savo uždarymą. Oleksa Škatov, internetinio leidinio Depo.ua redaktoriaus padėjėjas darbui su regionine žiniasklaida, kovo 29 d. feisbuke paskelbė įrašą, kuriame teigė, kad svetainė nustojo veikti.
Tačiau jau po dviejų dienų „Delovaya Stolitsa“ ir „Depo“ vyriausioji redaktorė Olga Santarovič pranešė, kad svetainė ir toliau veiks. Kad ji pati – vyriausioji redaktorė savanorė ir jos darbuotojai dirbs, nes negali nedirbti, kai šalyje vyksta karas ir reikia žinių.
„Mandagūs žmonės“ (Rusijos kariuomenė, – aut.) atėmė iš mūsų galimybę dirbti taip, kaip dirbama pasaulyje, kuriame spauda turi svorį. Nebeturime reklamos rinkos, negalime (neturime moralinės teisės) tartis dėl apmokamų specialių projektų su verslu, padedančiu siekti pergalės. Bet mes ir toliau dirbsime, dirbsime dėl pergalės. Skelbsime naujienas, analizuosime Ukrainos pilietinės nesantaikos niuansus ir „gudrius žingsnius“ geopolitikoje, rašysime apie migrantus ir tuos, kurie vis dar yra priešo ugnyje. Esame atviri visiems pasiūlymams, nes tikroji pergalė priklauso nuo mūsų visų“, – savo feisbuko puslapyje rašė Olga.
Ir tikrai, leidinys išleistas. Tačiau darbuotojai jame dirba kaip savanoriai. Žiniasklaidos holdingas „Vesti“ uždarė to paties pavadinimo dienraštį, o visa redakcija buvo atleista „iki geresnių laikų“. „Jie sakė, kad redakcija buvo uždaryta iki pergalės, nes per karą sunku parduoti spaudą dėl pristatymo problemų. O paskui neva visus priims atgal“, – pasakoja vienas iš atleistų darbuotojų. Tačiau jis netiki, kad kada nors grįš į šį darbą.
Tinklalapio „Vesti“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Tarasas Kozubas sako, kad valdymas buvo optimizuotas, tačiau dauguma darbuotojų liko.
„Optimizacija palietė tik laikraštį, kuris laikinai nebespausdinamas. Dabartinėmis sąlygomis sunku jį platinti, popierius brangsta, o tiražų pristatymas į karo veiksmų vietas yra didelė problema. Tiesiog nekorektiška kalbėti apie laikraščio pristatymus, pavyzdžiui, į Charkivą, kai ten dabar svarbiausia yra humanitarinės pagalbos pristatymas. Plėtros planai kol kas atidedami iki aktyvių karo veiksmų pabaigos. Bet darome viską, kad išlaikytume savo darbuotojus“, – sako Kozubas.
Kartu, anot jo, žurnalistai praplėtė savo temų paletę. Pavyzdžiui, anksčiau darbuotojas nagrinėjęs kultūros temą, jai tapus nepaklausia, dabar rašo socialinėmis ir kitomis prioritetinėmis temomis.

Prašo skaitytojų pagalbos
Problemų patiria net ir karo tema turinį kuriančios žiniasklaidos priemonės. Tarp jų – ir Cenzor.net portalas, kurio vyriausiasis redaktorius Jurijus Butusovas yra vienas įtakingiausių Ukrainos žurnalistų, kurį laiką ėjęs gynybos ministro Tarano laisvai samdomo patarėjo pareigas. Jis pats lankosi fronte, yra susipažinęs su kariuomene ir pateikia išskirtinių žinių apie situaciją fronte ir karinę analizę.
„Visi dirbame, bet finansavimas sudėtingas. Atidarėme lėšų rinkimo sąskaitą. Pažiūrėsime, kaip tai padės“, – sakė vienas žurnalistų.
Pritraukti skaitytojus bendrai finansuoti mėgstamą medžiagą Ukrainai nėra naujas dalykas. Nemaža dalis leidinių prie tokio ekonominio modelio perėjo dar gerokai prieš karą. Bet kol kas tai tik pradžia.
Kaip pokalbio metu prisipažino vienos populiarios Ukrainos žiniasklaidos priemonės darbuotoja, per metus redakcija iš aukų nesurinko net vieno žurnalisto atlyginimo.
„Ukrainiečiai dar nėra įpratę mokėti už straipsnius internete. Ką jau kalbėti apie mokėjimą karo metu, kai mūsų piliečiai pradėjo masiškai netekti pajamų, kai verslas nukentėjo nuo karo. Pinigai pirmiausia skiriami maistui ir komunalinėms paslaugoms“, – pasakoja žurnalistė.

Telegramų kanalai nepakeis spaudos
Tuo pat metu Ukrainoje atsirado daugybė telegramų kanalų, kuriuos dažnai kuria darbo netekę žurnalistai. Kaip pasakojo telegram kanalo „Prorok“ darbuotojas Dmitrijus, jis paliko darbą portale, kuriame rašė ekonomikos temomis, ir su draugais sukūrė savo kanalą.
„Kanalas vis dar savanoriauja“, – pasakoja Dmitrijus. Pasak žurnalistės Oksanos Bogdanovos, telegramų kanalai išties yra populiarūs tarp skaitytojų.
„Jie yra patogesni ir efektyvesni, greitai pateikia naujienas. Jiems vadovauja tie patys žurnalistai. Tai yra ekonomiška žiniasklaidos versija, tačiau jos negali visiškai pakeisti žiniasklaidos, tai tik naujos platformos, bet ne visavertės žiniasklaidos pakaitalas. Jose dažniausiai skelbiamos tik naujienos, kartais su vertybiniais pasvarstymais. Bet kažkas turi sugalvoti idėjas, kurti turinį, imti interviu, komentuoti“, – pasakoja Bogdanova.

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *