Emocijos, perskaičius knygą

…ne dėl „varnelės“

LR Seimas 2021 metus buvo paskelbęs Lietuvai pagražinti draugijos metais šios draugijos 100-mečio proga. 1921 m. balandžio 27 d. Kaune, kunigo, garbės kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto, profesoriaus Povilo Matulionio, valstybės reikalų viceministro (vadinamo miškų mokslo Tėvu) ir Valstybės Tarybos pirmininko Stasio Šilingo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvai pagražinti draugija (LPD) pagal Šveicarijos pagražinti draugijos pavyzdį.
LPD 100-mečio proga išleista didelė, graži, informatyvi knyga „Tautos kuriama Lietuva“. Jos sudarytojai – Juozas Dingelis ir Dalia Poškienė. Knygoje plačiai nušviečiama Juozo Tumo-Vaižganto ir kitų Lietuvos patriotų: generolo Vlado Nagevičiaus, Krašto apsaugos reikalų karininko plk. Vlado Braziulevičiaus (nuo 1939 m. –Braziulio), vadovavusių šiai draugijai, visokeriopa veikla.
Draugija nuo 1921 m. iki 1940 m. liepos 1 d. (kol Lietuvą okupavusi Sovietų Rusija ją uždarė) atliko didžiulį darbą: visoje šalyje steigė skyrius ir telkė visuomenę, keldama tautos dvasią, ugdydama pilietiškumą ir patriotizmą, įvairiais būdais gražino Lietuvą, atkurdama nuniokotus miškus, parkus, gyvenviečių skverus ir sodybas. Ypač daug padaryta pasitinkant Karaliaus Vytauto 500 metų jubiliejų. Visi renginiai plačiai aprašyti knygoje.

A. J. Vilkas sakė, kad dėl paminklinio akmens pastatymo jis net 73 kartus mynė įvairių Savivaldybės tarnybų slenksčius.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1995 m. gegužės 5 d. Vilniaus Arkikatedros zakristijoje, pas monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, muziejininkės Birutės Federavičienės ir Juozo Dingelio iniciatyva susirinko grupė šviesuolių tartis dėl Lietuvai pagražinti draugijos atgaivinimo, ir jau birželio 23 d. dabartinėje Prezidentūroje įvyko šios draugijos atkuriamoji konferencija. Draugijos centro valdybos pirmininku buvo išrinktas Vilniaus miškų urėdas Juozas Dingelis, o garbės pirmininkais – šviesios atminties monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir poetas Justinas Marcinkevičius. LPD tikslai ir uždaviniai panašūs į prieškarinius.
Draugija išaugo į vieną didžiausių visuomeninių organizacijų ir turi 64 skyrius. Man skaitant knygą, buvo sunku suvokti, kaip J.Dingelis, dirbdamas atsakingą darbą, augindamas atžalas, sugebėjo tiek daug laiko skirti LPD veiklai ir skyrių steigimui. Ne be jo rūpesčio įsteigtas ir Birštono skyrius. Knygoje aprašyta tik dešimties skyrių veikla. Labai gaila, kad kiti skyriai neišvardinti. Tarp 10 skyrių Birštono skyriui skirta mažiausiai vietos, truputį daugiau, kaip vienas puslapis, o ir aprašyme ne dėl pirmininko Tado Zubavičiaus kaltės yra netikslumų.
LPD Birštono skyrius įsteigtas 2009 m. spalio 7 d. Išrinkta 7 narių valdyba. Skyriaus pirmininku išrinktas Antanas Justinas Vilkas. Po įstatų registracijos gruodžio 18 d. priimta programa „Piliakalnių šviesa“. Programos svarbiausias punktas – paveldo objektų tvarkymas. Numatyta pakviesti bendruomenes, įstaigas, organizacijas, pavienius asmenis tvarkyti ir puoselėti savivaldybės teritorijoje esančius piliakalnius, pilkapius, kaimo kapinaites ir kitus paveldo objektus.
Daugiausia darbų atlikta 2010 m. Tarp svarbiausių – talkos Babronių ir Šaltinėnų piliakalniuose, Šilaičių pilkapyne. Numatytame Žalgirio skvere pastatytas paminklinis akmuo šio mūšio 600 metų jubiliejui ir šalia jo pasodintas ąžuoliukas. Birštono „Bočiai“ nuo pavasario pradėjo tvarkyti Panemunio ir Gudakalnio kapinaites, kurias tvarko kasmet po du kartus.
Tais metais įvyko ir daugiau įvairių renginių, apie kuriuos 2011 m. vasario 15 d. ataskaitiniame susirinkime papasakojo pirmininkas A.J. Vilkas. Jis gražintojams vadovavo iki 2013 m. vasario 8 d. Tą dieną ataskaitiniame susirinkime pirmininku išrinktas Juozas Šėma, kuris po metų iškeliavo Anapilin, ir jį pakeitė Birštono girininkas Tadas Zubavičius.
Iki pandemijos gražintojai daugiau ar mažiau darbavosi. Jie apkeliavo daugybę Lietuvos kampelių, o 2016 m. net nukako į Lenkiją. Skyriaus veikla atspindėta ir rajono spaudoje. Jei kas norėtų plačiau susipažinti su gražintojų darbais ir iniciatyvomis, gali pavartyti skyriaus metraštį, kuris yra T.Zubavičiaus žinioje.

Kas mane skaudina?
Man skaudėjo ir tebeskauda širdį dėl apleistų piliakalnių. Tebesaugau 2009 m. sausio 28 d. „Valstiečių laikraščio“ iškarpą, kurioje prof. Romualdas Grigas su širdgėla rašė: „Dingo žmonių pagarba piliakalniams – šventoms vietoms, kur žmonės šimtus metų atlikdavo apeigas, galbūt degindavo palaikus. Tūkstančiai piliakalnių stūkso apleisti ir primena mūsų negalią – nemokame gerbti savęs, savo šaknų.“

2010 m. liepos 15 d. gražintojų iniciatyva iškilmingai pagerbtas Žalgirio mūšio 600-mečio jubiliejus.

Kelis kartus prašiau kūrybingos Birštono vienkiemio bendruomenės pirmininką Vytą Kederį sutikti tvarkyti ir globoti kurį nors piliakalnį, o Siponių bendruomenės pirmininkę Vijolę Skorodumovienę – globoti Šaltinėnų piliakalnį. Vieno iš susirinkimų metu merė pažadėjo, kad Birštono savivaldybė tvarkys ir globos Babronių piliakalnį. Ar pažadas tęsimas?..
Kol Birštono seniūnija priklausė Prienų rajonui, kartu su tuometine kultūros paminklų apsaugos specialiste Dainora Šaltiene organizavome talkas ir kruopščiai tvarkėme Paverknių ir Nemajūnų piliakalnius. (Sutvarkyto Nemajūnų piliakalnio nuotrauka pateko į Krašto apsaugos ministerijos išleistą piliakalnių atlasą). Kaip atrodo šis piliakalnis dabar? Nejaugi aktyvi Nemajūnų bendruomenės santalka nepajėgi jį globoti?

Tūkstantmečio ąžuolynas siunčia „SOS“
Dar prieš įsikuriant LPD Birštono skyriui, 2009 m. pavasarį Savivaldybės ir miškininkų iniciatyva pasodintas Tūkstantmečio ąžuolynas kalbininko J.Kazlausko gimtinėje, dabartinio žemės savininko, profesoriaus sūnėno Virginijaus Kazlausko žemėje, šalia valstybinio miško.
Ąžuoliukų parūpino tuometinis Birštono girininkas Tadas Zubavičius, o sodintojų sugužėjo daugybė: iš Matiešionių bendruomenės, Birštono ir net Prienų rajono. Visus sodintojus, daugiau nei 100 žmonių, kruopščiai suregistravo į knygą Birutė Kazlauskienė. Daugumai talkininkų atrodė, kad ąžuoliukai sodinami per tankiai. Gal tikėtasi, kad ne visi prigis. Sodinukai buvo puikios kokybės, o mudvi, su a.a. Danute Dvilinskaite, nuvažiavusios į profesoriaus minėjimą, gana priekabiai tikrinome ir radome tik du ąžuoliukus neprigijusius. Visą laiką ąžuolyną prižiūrėjo, net po kelis kartus per metus šienavo žolę Virginijus Kazlauskas.
Porą metų prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį LPD Birštono skyriaus pirmininkui T.Zubavičiui sakiau, kad reikia apie dalį ąžuoliukų šaknų apsmaigyti žemę, kad jie išleistų pridėtinių šaknų ir būtų galima juos persodinti. Į mano pasiūlymą neatsižvelgta, tikintis, kad ąžuoliukų nepritrūks. Bet kai reikėjo Birštone Lietuvos jubiliejui pasodinti 100 ąžuoliukų, jų nebuvo.
Teko pasitenkinti a.a. ūkininkės Danutės Lazdauskienės sodinukais, kurie augo per tankiai ir nebuvo kokybiški. Kad ir kaip talkininkai stengėsi gerai juos pasodinti, palaistyti, tik apie 50 proc. ąžuoliukų sulaukė rudens. Kitą pavasarį T.Zubavičiaus rūpesčiu nupirkta gerų sodinukų iš Alytaus medelyno ir papildyta jubiliejinė alėja.
Virginijus Kazlauskas pritaria mano nuomonei, kad reikia retinti Tūkstantmečio ąžuolyną, ir žada šiuo klausimu konsultuotis su specialistais. Į tvarkymo talką, manau, galima pakviesti buvusius sodintojus. Tikiu, kad Birutė sodintojų knygą tebesaugo.
Teresė Murauskaitė