Gal prieš savaitę Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorė (mūsiškai – ministrė) Liz Truss žiniasklaidai pareiškė, kad Vakarų šalys turėtų prisiimti reikšmingą dalį atsakomybės už tai, kad XXI amžiuje reikšmingoje pasaulio dalyje veikia agresyvusis poimperinis Vladimiro Putino režimas Rusijoje. Iš jos pozicijos galima buvo suprasti, kad civilizuoti Vakarai gana aiškiai matė, kokius pavojingus poimperinius traukulius išgyvena per du paskutinius dešimtmečius suklestėjęs režimas Maskvoje, tačiau manė suvaldysią tuos dar anuomet matytus recidyvus priimdami Rusiją į civilizuotų tautų šeimą, integruodami į tarptautinio darbo pasidalijimo grandines globalioje ekonomikoje.
Ir niekas nė įsivaizduoti negalėjo, kad Kremlius, gavęs trilijonus dolerių iš Vakarų daugiausia už pirktas žaliavas, pasikiš juos po savo pasturgaliu, modernizuos ginkluotąsias pajėgas ir ims puldinėti kaimynes – Gruziją, Ukrainą bei tolimesnes šalis – Siriją, Libiją, Centrinę Afrikos Respubliką.
Šitos p. Truss mintys harmoningai įsikomponavo į vis įsismarkuojančias nuotaikas Vakaruose apie tai, kad šis įtakingas blokas, jo aktyvūs politikai turėtų jausti atsakomybę už p. Putino režimo puoselėjimo padarinius.
Negali pasakyti, kad tai koks nors naujas netikėtai įsivyravęs metapasakojimas. Gerai atsimenu, kaip 2009 metais po Šv. Kalėdų Paryžiuje panašia tema kalbėjausi su įžymiu prancūzų eseistu, filosofu Andre Glucksmannu (1937–2015). Tąsyk mano pašnekovas, paklaustas, kodėl Vakarai taip tūpčioja aplink p. Putiną, atsakė, kad vokiečių ir prancūzų (bet vis dėlto labiau vokiečių) elitas ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius yra pasidavęs iliuzijoms, esą puslaukinį rusų mužiką (čia verta prisiminti Ukrainos kariuomenės „radinius“ po Rusijos kariuomenės užimtų ir vėliau paliktų Kijevo priemiesčių – Bučos bei Irpenės) įmanoma išmokyti gyventi civilizuotai, tačiau tik su sąlyga, kad jam vadovaus kietas europietis (labiau, ko gero, vokietis).
Ponas Glucksmannas iš tokių idėjų ne tik šaipėsi, bet ir kritikavo jas ligi pat savo mirties. Įvairiuose spaudos Europos leidiniuose: itališkuose, prancūziškuose, net lietuviškuose. Tačiau jo niekas rimtai nesiklausė ir Europos kontekste laikė jį marginalu.
Moralės sąskaitų ateityje bus ir daugiau. Ir ne tik tose šalyse, kurių politikai šiandien pripažįsta veltui neklausę itin daug apie Kremlių suprantančių bei žinančių rytų europiečių. Į kai kuriuos klausimus teks atsakyti ir mums. Pavyzdžiui, kodėl kleptokratinis režimas Rusijoje pasirodė toks patrauklus dešimtims bei šimtams mūsų verslo įmonių? Jeigu kas nors ims teigti, kad tokia įtaka radosi dėl ankstyvo nepriklausomybės laikais mūsų politikų suformuluoto lozungo, kad Lietuvos šansas globalioje ekonomikoje – būti bendradarbiavimo tiltu tarp Rytų ir Vakarų, ko gero, paprašysime nejuokinti. Kauno mero šeimos ir kitų į jį panašių verslo žmonių valdomų įmonių veikla Rusijoje ligi šiol pirmiausiai kelia aliuziją, kad tie žmonės kažkuo aiškiai neapibrėžiamu primena įžymiausius p. Putino kleptokratijos personažus. Gal pasakysite, kad ne?
Ir tai dar ne viskas pelenų pasibarstymo ant galvos klausimu. Bus to proceso epizodų ir pačioje drąsiai kariaujančioje Ukrainoje. Jau dabar joje užsimenama apie tai, jog šalį valdę politikai tris dešimtmečius netikėjo, kad ginkluotosios pajėgos kada nors bus reikalingos. Matyt, todėl visą po Sovietų Sąjungos subyrėjimo palikimu gautą ginkluotę ir išpardavė pusvelčiui į kairę bei į dešinę. Dažnai už pusę kainos. Ar ne todėl turi laukti Vakarų šalių malonės, kad gautų NATO standarto ginklų „prekiniais kiekiais“? O tuo metu kai kurie parduotos ginkluotės elementai dabar paleisti iš Rusijos karinių-kosminių pajėgų lėktuvų daužo ukrainiečių miestus ir infrastruktūrą.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“