Už gyvenimo nuopelnus apdovanotas treneris nesiskubina į pensiją – jo reikia jaunimui

Birštone ir Lietuvos sporto bendruomenėje gerai žinomam lengvosios atletikos treneriui, A.Mikėno ėjimo sporto klubo vadovui Jonui JUOZAIČIUI šių metų pradžioje sukako 70 metų. Nors jis pasitraukė iš Birštono sporto centro trenerio pareigų ir oficialiai išėjo į užtarnautą poilsį, tačiau per penkis dešimtmečius susiformavusios dienotvarkės neatsisakė.

Treneris Jonas Juozaitis mylimam darbui atidavė 50 metų.

Broliai treneriai Jonas ir Povilas Juozaičiai ir toliau kartu veda treniruotes Birštono A.Mikėno ėjimo klube bei ruošia jaunuosius sportininkus varžyboms. Jonas sutinkamas ir Sporto centro renginiuose, kur savanoriškai pagelbsti kolegoms. Eilinėmis dienomis jį galima išvysti ėjimo takeliuose su sportininkais ar kurorto gatvėse skubantį dviračiu, o iškilmingomis progomis – pasipuošusį šaulio uniforma ir vadovaujantį rikiuotei. Jaunieji šauliai rodo pavyzdį pagerbdami Lietuvos valstybės vėliavą, užsiėmimų metu J.Juozaitis juos moko pilietinio pasipriešinimo bei išlikimo dalykų, kurie itin praverstų, jei tektų reaguoti ekstremaliomis sąlygomis.

Tęsia A.Mikėno sportinio ėjimo varžybų tradiciją
Kaip visad energingas ir geros nuotaikos Jonas Juozaitis pasakoja apie pasirengimą balandžio 23 dieną Birštono kurorte vyksiančioms olimpinio vicečempiono A.Mikėno memorialo sportinio ėjimo varžyboms, kurios organizuojamos jau 36-tą kartą. Jo apgailestavimu, šių prestižinių, vienų iš seniausių varžybų Lietuvoje šiemet nerems

J.Juozaitis – su žmona Nijole.

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, daug metų buvęs tarp pagrindinių rėmėjų. Apie tai Birštono A.Mikėno ėjimo klubo vadovas sužinojo visiškai neseniai LTOK vykusioje sportui nusipelniusių žmonių apdovanojimų šventėje, kurios metu Olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė jam įteikė LTOK antrojo laipsnio ženklą „Už nuopelnus“. Jis buvo pagerbtas kartu su kitais Lietuvos sportui ir olimpizmui nusipelniusiais asmenimis, tarp kurių – ir jo „kumyras“ krepšinio treneris Vladas Garastas.
Dėl sutrumpėjusio rėmėjų sąrašo ilgametis šalies sportinio ėjimo treneris ir varžybų organizatorius J.Juozaitis nenusimena. Per jo karjerą yra ne vienąkart buvę, kai šių varžybų ar išvykų į užsienį likimas kybojo „ant plauko“. Tačiau visuomet atsirasdavo žmonių, organizacijų, verslininkų, kurių dėka buvo surenkamas itin patrauklus prizinis fondas ar skiriama lėšų jaunųjų Birštono sportininkų startams tarptautinėse

Treneriai Juozaičiai –Sidnėjaus olimpinių žaidynių (2000 m.) dalyvių S.Milušauskaitės ir D.Zujaus sutiktuvėse Birštone.

varžybose bei stovyklų rengimui. Pasak jo, itin sunkiais laikais, kai nebuvo iš kur gauti sportinės aprangos, kai auklėtiniai dalindavosi vienais sulopytais „importiniais“ bateliais, Birštono ėjikams į pagalbą atėjo birštonietis Alfonsas Šulnius. Jaunuosius sportininkus, atstovavusius klubui „Ajax“, šis verslininkas aprūpino sportine apranga, skyrė maistpinigius, o vienerių A.Mikėno memorialo varžybų nugalėtojams ir prizininkams įsteigė per 40 ypač paklausių prizų: elektros prekių, virdulių, netgi skalbimo mašiną „Maliutka“.

Laikai, kai sportininkų likimus „laužė“ politika…
Kita vertus, ir Jono buvę auklėtiniai, su kuriais trenerį iki šiol sieja artimas bendravimas, ko gero, neleistų nutrūkti tiek dešimtmečių puoselėjamai varžybų tradicijai, kuri gimė trenerių Juozaičių galvose, siekiant pagerbti ir reabilituoti pirmąjį aukšto meistriškumo

Su LTOK prezidente D.Gudzinevičiūte – po kovo 30 d. vykusių olimpizmui nusipelniusių žmonių apdovanojimų.

Lietuvos ėjiką, daugkartinį šalies čempioną ir rekordininką Antaną Mikėną, kuris 1956 metais Melburno olimpinėse žaidynėse, startuodamas Sovietų Sąjungos rinktinės sudėtyje, 20 km nuotolyje laimėjo sidabro medalį. A.Mikėnas buvo pirmasis ir iki šiol vienintelis Lietuvos sportinio ėjimo atstovas, pelnęs olimpinį medalį.
Jonui iki šiol skaudu, kad lietuviui savamoksliui sportininkui, kurio giminėje buvo tremtinių, buvo darytos kliūtys, siekiant pačių aukščiausių apdovanojimų. Buvo tikėtasi, kad olimpinėse žaidynėse pagrindinė kova dėl čempiono vardo vyks tarp olimpinės patirties jau turinčio esto B. Junko ir A. Mikėno (į Australiją jis nuvyko būdamas geros fizinės formos), tačiau pirmas nelauktai finišavo aštuoneriais metais už lietuvį jaunesnis Leonidas Spirinas. Būdamas

J.Juozaitis daug pastangų deda, kad gyvuotų A.Mikėno memorialo sportinio ėjimo varžybų tradicija Birštone.

Lozanoje (Šveicarija) J.Juozaitis nuėjo į muziejų ir peržiūrėjo filmuotą varžybų medžiagą, jam iškart tapo akivaizdu, kodėl A.Mikėnas apdovanojimų metu buvo nuleidęs galvą ir nedžiūgavo.
Sovietinė valdžia politiškai nepatikimam Pabaltijo sportininkui neleido išvykti į 1960-ųjų žaidynes Romoje, todėl A.Mikėnui neliko nieko kito, kaip atsidėti trenerio darbui.
1986 metais Birštone brolių Juozaičių pradėtos rengti A.Mikėno vardo varžybos tapo memorialu jo atminimui. Būdamas gyvas A.Mikėnas ne kartą lankėsi varžybose, jų nugalėtojams teikė prizus ir džiaugėsi jaunosios kartos pasiekimais. Dabar šią tradiciją tęsia jo dukra E.Mikėnaitė-Juodeikienė.

Sporto ir gyvenimo mokykla
Visgi šios varžybos įprasmina ne tik garsaus Lietuvos ėjiko, kurį savo auklėtiniams pavyzdžiu statė birštonietis treneris, pasiekimus, bet ir nusako paties J.Juozaičio viso gyvenimo tikslą – sunkiu kasdieniu darbu, neišvengiant ir sportinių nesėkmių, vesti jaunąją kartą per žmogiškumo mokyklą, užsigrūdinant ir neišbarstant savęs…
J.Juozaičio auklėtiniai patekdavo į Sovietų Sąjungos rinktines, jiems vykdavo daug treniruočių stovyklų. Treneris prisimena, kaip sunku buvo jo auklėtiniams konkuruoti su SSRS ėjikais, dažniausiai varžybose jie turėjo tenkintis sidabro medaliais. Anot trenerio, sovietų sporto sistema buvo grįsta melu. Saulius Žaliauskas, turėjęs trečią rungties rezultatą, pats to nežinodamas, keletą metų trasoje rungėsi su varžovais, kurie buvo dvejais – trejais metais „pajauninti“. Rytis Arbačiauskas, sąjunginiame jaunių čempionate pretendavęs į aukso medalį, likus 200 m iki finišo, buvo diskvalifuotas… Vokietijos – SSRS mače Sigitas Vainauskas, užtikrintai žingsniavęs antras, taip pat ne savo noru turėjo pasitraukti iš 10 km distancijos.
Tokių „antausių“, ypač patirtų atrankose į tarptautines varžybas, kuriuos kartu su auklėtiniais skaudžiai išgyvendavo, trenerio darbe buvo ne vienas, protestuodami prieš teisėjų sprendimus, birštoniečiai yra netgi palikę varžybas. Nusivylusius sportininkus tekdavo ir guosti, ir įkalbinėti nemesti sporto, tokiose situacijose treneriui pagelbėjo žinios, įgytos psichologijos kurse, kurį lankė dar karjeros pradžioje.
Jaunimas visais laikais toks pats – ne kartą auklėtiniai treneriui yra iškrėtę ir kvailysčių. J.Juozaitis šiandien su šypsena prisimena stiprių jausmų protrūkių, įžeistos savimeilės varžybose sukeltus jų „paklydimus“. Tokiose situacijose ramiai reaguodavęs, tėviškai patardavęs ir leidęs auklėtiniams patiems susiprasti, kur klydo, treneris ne vienam auklėtiniui iki šiol išliko autoritetu, žmogumi, su kuriuo malonu pasimatyti ir po daugelio metų.

Išpildė svajonę – išugdyti olimpietį
Vienas iš auklėtinių, kurie nenutolo nuo sporto net ir baigę karjerą, – Rytis Arbačiauskas, nuolatinis A.Mikėno varžybų rėmėjas. Į jį J.Juozaitis buvo sudėjęs viltis, kai jau „atsisveikino“ su tarptautinės klasės sporto meistrais ėjikais Sigitu ir Arvydu Vainauskais. „Eks“ ėjikas Rytis nepraleidžia progų prisiminti sportinio ėjimo techniką ir kiekvieneriose varžybose kartu su kitais šios sporto šakos senjorais apsuka garbės ratą Birštono gatvėmis.
Prieš pat Lietuvos atgimimą ir jo pradžioje sportavęs Rytis Arbačiauskas buvo daug žadantis sportininkas – daugkartinis „Sporto“ taurės nugalėtojas, Lietuvos pirmenybių ir čempionato prizininkas jaunių ir jaunimo grupėse, gerinęs rekordus 21 kartą; SSRS jaunių ir jaunimo vicečempionas, 5 km rungties pasaulio jaunimo rekordininkas, IV Pasaulio lietuvių žaidynių brondzos medalio laimėtojas, 1993 m. Sportinio ėjimo pasaulio taurės varžybų Meksikoje ir kitų tarptautinių varžybų dalyvis.
R.Arbačiauskas, kaip niekas kitas, žino, kokios geležinės valios reikia, kad ilgosiose distancijose, apleidžiant jėgoms, „perlaužtum“ save. Jis pažįsta ir pralaimėjimo kartėlį. Jonas Juozaitis patvirtina, kad Rytis labai atsakingai žiūrėjo į sportą, o jis, kaip treneris, kartu su auklėtiniu tobulėjo. Ruošdami planus rimtoms varžyboms, aptarinėdami jų strategiją ir taktiką, jie kartu per naktį išgerdavo po ne vieną puodelį arbatos…
Todėl Jonui buvo itin skaudu, kai Rytis, nesulaukęs materialinio palaikymo iš tuometinių sporto funkcionierių, turėjo palikti sportą.
Per savo karjerą treneris Jonas Juozaitis dirbo su dviem olimpiečiais: nuo mažens išugdė Atlantos, Sidnėjaus, Atėnų vasaros olimpinių žaidynių dalyvį Daugviną Zujų, kartu su kitais treneriais prisidėjo prie Sonatos Milušauskaitės, ketverių olimpinių žaidynių ir penkių pasaulio čempionatų dalyvės, sėkmingos sportinės karjeros.
– Su abiem auklėtiniais, jų mamomis iki šiol palaikau ryšius, susitinkam, buvom ir likom kaip viena šeima, kurioje džiaugiamės vieni kitų pasiekimais ir liūdime dėl nesėkmių, – patikina treneris.

Sportiška šeima
Vienoje „Gyvenimo“ laikraščio šventėje Juozaičių šeima buvo nominuota sportiškiausia Birštono krašte. Savo pavyzdžiu J.Juozaitis į sportinį ėjimą pritraukė ir brolį Povilą, dukterėčias Kristiną ir Laurą Suchockaites bei sūnėną Žilviną Imbrasą. Jono Juozaičio pėdomis pasekė ir dukra Dovilė bei sūnus Arnas, kuris ne tik pasirinktoje kūno kultūros srityje, bet ir gyvenime, yra toks pats maksimalistas, kaip ir tėtis. Tačiau Jonas sau neprisiskiria nuopelnų už išaugintus ir išauklėtus vaikus, jis labai dėkingas savo žmonai Nijolei, kuriai ši atsakomybė gulė ant pečių tuomet, kai jis išvykdavo į dažnas treniruočių stovyklas. Seneliui labai paglosto širdį ir užsimezgę gražūs santykiai su vaikaičiais Domu, Migle ir Benu, kurie taipogi sportuoja. Berniukams senelis yra autoritetas ir treniruotėse, ir gyvenime, ir ūkio darbuose.

Jei prireiks ginti Tėvynę, jaunimas neliks nuošaly…
J.Juozaitis yra Lietuvos šaulių sąjungos Prienų kuopos Birštono šaulių būrio vadas. Daugelį metų buria Birštono jaunuosius šaulius, per įvairias veiklas moko juos pilietiškumo ir patriotiškumo. Jaunieji šauliai dalyvauja valstybinių švenčių minėjimuose, pratybose.
Kaip nekeista, jaunųjų šaulių gretose atsiranda vis daugiau drąsių mergaičių, kurioms rikiuotės ir kiti kariški dalykai patinka. Jono teigimu, kuomet jis Žvėrinčiuje surengė mokymus, kuriuose jaunieji šauliai mokėsi orientuotis ir užsimaskavus judėti vietovėje, iš jų šauliukai sugrįžo purvini ir sušalę, bet laimingi dėl patirtų įspūdžių.
Jis pasakoja, kad du buvę Birštono šauliukai pasuko į karybą: Domas Laukaitis dirba išminuotojų vadu ir dažnai padeda vesti jauniesiems šauliams karines pratybas, kitas šauliukas Martynas Stankevičius studijuoja Karo akademijoje. Birštono jaunųjų šauliukų vadas, Birštono gimnazijos abiturientas Deivydas Varnauskas savaitgalius praleidžia Lietuvos kariuomenės savanorių tarnyboje.
J.Juozaitis sako, kad jaunimo susidomėjimas šaulių veikla ypač išaugo pastaraisiais mėnesiais, Rusijos kariuomenei pradėjus karą Ukrainoje.
– Jaunimas yra apsiskaitęs, turi prieigą prie informacijos, domisi įvykiais pasaulyje ir nenori likti nuošalyje, – Jonas džiaugiasi, kad jauniems žmonėms patriotizmas, savanorystė ir savo Tėvynės gynyba yra savaime suprantami dalykai. Jis tvirtai sako, kad ir pats su sūnumi, kilus grėsmei, liktų savo šalyje ir stotų jos ginti. Juozaičiai yra vieni iš tų, kurie suteikė savo namų pastogę ukrainiečių šeimoms ir jas remia.
J.Juozaitis tiki ukrainiečių dvasios jėga ir pergale, tik skaudu dėl to, kad jie tiek daug sudėjo aukų ant laisvės aukuro…

Pirmasis „krikštas“ nuo trenerio darbo neatbaidė…
Atsakomybė, užsispyrimas ir kantrybė – tai ne Zodiako ženklo Vandenio J.Juozaičiui dovanotos, o gyvenimo sunkumuose užgrūdintos charakterio savybės. Pasak Jono, šeimoje tarp keturių vaikų jis buvo vyriausias, ištekliai buvo kuklūs, todėl jis nuo 9 klasės vasaromis uždarbiaudavo. Įsidarbino dar studijų metais, kad galėtų išsilaikyti pats ir paremti tėvus. Jono užsidegimą nuo mokyklos laikų grūdintis, sportuoti, gyventi aktyviai suprato ir palaikė dabar jau šviesios atminties mama. Tėčiui, sako, norėjosi, kad sūnus taptų elektriku. Sportiniu ėjimu jis susidomėjo besimokydamas Birštono vidurinėje mokykloje, lankydamas fizinio lavinimo pamokas pas mokytoją Juozą Vyšniauską. Studijų metais atstovavo Kauno „Bangos“ klubui, vienu metu tarp SSRR ėjikų buvo pasiekęs aukščiausią rezultatą 30 km nuotolyje, aktyviai dalyvavo varžybose iki 28 metų, paskui atsidėjo vien trenerio darbui.
Per daugelį metų birštonietis treneris gavo ne vieną apdovanojimą, kaip juokauja pats, raštai, medaliai ir suvenyrai jau netelpa spintelėje. Ypač pagerbtas Jonas Juozaitis buvo šiemet – 70-mečio proga jį sveikino Birštono sporto centro kolektyvas, A.Mikėno ėjimo klubas, Birštono savivaldybės merė, LLAF ir LTOK… Visgi vienas iš asmeniškai brangiausių apdovanojimų jam yra padėka, skirta už policijos rėmėjo veiklą.
Paklaustas, negi visą gyvenimą buvo tik skatintas, J.Juozaitis atsimena savo darbo pradžią Prienų sporto mokykloje, kurioje vienu metu buvo surinkęs net 60 legvaatlečių. Kai, baigęs Kauno kūno kultūros institutą, pradėjo dirbti šioje mokykloje, Prienai pagal lengvosios atletikos rezultatus buvo paskutinėje vietoje. Pasak Jono, kartu su treneriu Petru Albertavičiumi jie surinkę mokinius ir ėmę juos treniruoti, prireikė vos dvejų metų treniruočių, per kuriuos Lietuvos žaidynėse rajonas pagal surinktų taškų skaičių pakilo į penktą vietą. Auklėtiniai sublizgėjo bėgime, sprinte, ėjime ir metimuose, tačiau už tai treneriai nebuvo paskatinti.
– Nebuvo lėšų vaikų stovyklai. Kreipiausi į „Darbo rezervų“ sporto organizaciją, kuri skyrė lėšų maitinimui ir apgyvendinimui. Į stovyklą Klaipėdoje išsivežiau 20 vaikų: prieniečių, jiezniečių, birštoniečių. Kai grįžau, gavau griežtą papeikimą,– J.Juozaitis neslepia sovietinės valdžios buvęs „pakrikštytas“ dar karjeros pradžioje. Tai buvo jo pirmoji ir bene paskutinė nuobauda trenerio karjeroje.
Dabartinį Birštono sporto centro kolektyvą, savo kolegas trenerius J.Juozaitis mini tik geru žodžiu: kartu ranka rankon, nestumdydami vienas nuo kito darbų, darbavosi dešimtmečius, kartu tvarkė aplinką, ruošėsi varžyboms ir kitiems renginiams. Dėl supratimo, nuoširdžių tarpusavio santykių jį iki šiol traukia užsukti į savo buvusią darbovietę ir pasidomėti, kaip sekasi kolegoms…
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *