Po „Versmenės“ klubo ataskaitos ir vėl kimbame į darbus…

Įvyko sveikos gyvensenos klubo „Versmenė“ ataskaitinis susirinkimas, kuriame klubo pirmininkė Leonora Kalantienė iš karto atsiskaitė už 2019, 2020 ir 2021 metus. Net patys nustebome, kiek daug nuveikta: vaikščiojimas su šiaurietiškomis lazdomis, važiavimas dviračiais, ekskursijos, popietės, paskaitos, mankštos, tradiciniai Vėlinių žygiai ir t.t. Viskas buvo iliustruota nuotraukomis, buvo priimtas ir patvirtintas darbų planas 2022 metams. Klubo valdyba pasipildė naujais nariais.

Nauja valdybos narė Danutė Marčiulionienė vedė popietę svetainėje „Šimtosioms monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metinėms“. Susipažinome su šio kunigo, kovotojo už tikinčiųjų teises, politinio kalinio-tremtinio ir ilgaamžio Vilniaus arkikatedros bazilikos klebono veikla.
Monsinjoras sakydavo: „Jaučiuosi pats laimingiausias, kai sugebu padėti žmogui, jo ašarą nušluostyti, nuo jo krūtinės akmenį nuristi“. Verta visiems nulenkti galvas mylinčių širdžių monsinjorui. Danutė papasakojo apie monsinjoro gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Nors monsinjorui teko daug iškentėti, bet jis išliko geraširdis, mielas, mėgstantis paštukavoti, atsakingas, ištiesiantis visiems pagalbos ranką. O svarbiausia – niekada nieko nesmerkė ir neteisė…
Šiemet klubas „Versmenė“ šventė dviejų narių – Elenos S. ir Marijanos B. – 90-ties metų jubiliejus. Elenutės, kaip mes ją meiliai vadiname, šventė vyko svetainėje. Susirinko daug klubo narių, kad pasidžiaugtų šios, visada besišypsančios moters laime. Žinoma, joms skirta gėlės, sveikinimai ir linkėjimai dar ilgai žygiuoti. Reikia pasakyti, kad Elenutė ir Marijana vaikšto su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Nueina per Žvėrinčiaus mišką į Birštoną skanios kavos atsigerti.
Galbūt Marijana todėl ir užsinorėjo savo jubiliejų švęsti miške tarp žibučių. Skaitėme eiles ir dainavome dainas apie žibuokles. Visi linkėjimai buvo palydimi žibuoklių puokštelėmis. Marijana laiminga sėdėjo išpuoštame soste ir viską akylai stebėjo. Vėliau jai suteikėme garbę įkurti laužą ir klausėmės jos gyvenimo istorijos.
Pavėsinėje stalas ,,lūžo“ nuo šeimininkių išradingai paruoštų skanumynų. Reikia padėkoti Dainorai ir Zitai už nugrėbstytą aplinką ir net išplautą „Nykštukų“ namelį. Birutei – už Marijanai nupintą puošnų vainiką. Leonorai ir Aldonai – už išradingas dovanas ir linkėjimus. Jonui – už malkas (ar dar liko jo malkinėj malkų?), kurių vis atsiveža į visas šventes. Pasodinome klubo „Versmenė“ sakurą būsimame japoniškų vyšnių parke.
„Ilgainiui supratau, kad linija, skirianti gėrį ir blogį, einanti ne tarp valstybių, ne tarp klasių, ne tarp partijų, o per kiekvieno žmogaus širdį“. (Aleksandras Solženicynas).
Šie žodžiai labai tinkami šiam laikmečiui. Kiekvienas pasidomėkime monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimu ir jo pavyzdžiu išliksime žmonėmis bet kokioje situacijoje. Reikia tik pasidžiaugti, kad Lietuva ištiesė ranką pagalbos reikalingiems žmonėms.
Gražina Mikušauskaitė