KAIŠIADORIŲ VYSKUPO VELYKINIS ŽODIS-SVEIKINIMAS Vyskupijos tikintiesiems

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?
Nėra jo čia, jis prisikėlė!“

Brangieji,
Sveikinu visus, švenčiančius Kristaus Prisikėlimą!
Šloviname Viešpatį, dėkojame už Jo begalinę meilę mums, žmonėms. Kristaus kančia, mirtis ir Prisikėlimas yra esminis ir pats svarbiausias mums įvykis. Juo pats Dievas mus išgelbsti ir išaukština, kad amžinai dalyvautume dieviškame gyvenime.
Velykų slėpinio šventimas mus skatina augti su Dievo meile ir pažinimu. Skaitydami Šventąjį Raštą ir įsimąstydami mes vis geriau matome nuostabų Dievo planą. Žmogų, patikėjusį piktuoju, o ne Kūrėju, Dievas nusprendžia išgelbėti begaliniai nusižemindamas ir prisiimdamas mirtimi paženklintą nusidėjusio kūrinio kūną. Dar daugiau. Prisiima gėdingą mirtį ant kryžiaus, kad sunaikintų pačią mirtį. Galiausiai, prisikeldamas žmogaus kūnu jį perkeičia ir padovanoja amžiną, niekuomet nesibaigiantį gyvenimą, dievišką gyvenimą. Tai skirta kiekvienam iš mūsų! Koks nuostabus yra Dievas, koks brangus Jo dovanotas gyvenimas!
Kristaus Prisikėlimą švenčiame kasmetine Velykų švente, tuo pabrėždami šio įvykio svarbą. Tačiau Kristaus Prisikėlime mes esame tiesiog panardinti, jo apimti. Švenčiame jį kiekvieną sekmadienį, švenčiame sekdami Jėzumi Evangelija, melsdamiesi, laikydamiesi Dievo įsakymų, mylėdami artimą, atlikdami kasdienes savo pareigas, priimdami kančią ir mirtį. Kaip, brangieji, svarbu, kad Kristaus Prisikėlimas mus gyvai veiktų kiekvieną dieną.
Krikščionio gyvenimas – tai kasdienė kelionė Evangelija su Prisikėlusiu Kristumi, vis giliau suprantant Jo žodžius, vis aiškiau pamatant Jo atliktus darbus. Žvelgdami į gyvenimo tikrovę, daug kartų įsitikiname, kokia didelė Jėzaus meilė žmonėms, kokie teisingi Jo žodžiai. Moralinės vertybės, laisvė, žmonių ir tautų teisės, prasminga ateitis yra tikros ir tvarios tada, kai remiasi santykiu su Dievu.
Būti krikščioniu reiškia prisiimti Jėzaus gyvenimo būdą, Jam skirtą atmetimą ir mirtį ant kryžiaus. Bet tai kartu reiškia gyvenimą, vertą žmogaus, nešant kitiems palaimą ir prasmę, kartu su kitais keliaujant į dievišką amžinybę. Mūsų prigimčiai tai sunkus kelias. Bet jis vienintelis teisingas. Kiti keliai, iš pažiūros dažnai atrodantys patrauklūs, pilni dar didesnės kančios ir beprasmybės, neverti žmogaus vien dėl to, kad jie neveda į amžinąjį gyvenimą su Dievu.
Jėzus keliauja su mumis kaip Gerasis Ganytojas, mus mylintis draugas. Drąsina į Dievą kreiptis kaip į mylintį, gailestingąjį Tėvą. Visada priglaudžia, kai nusidedame, bet kryžiaus mirtimi parodo, koks baisus, naikinantis yra tikrasis nuodėmės veidas. Jėzus trokšta, kad pasirinkę kelią su Juo neišsigąstume kryžiaus. Net ir ant kryžiaus bus Jėzus. Jis yra svarbiausias. Jis yra Dievas, mylintis ir Visagalis, Visatos ir istorijos Viešpats.
Gyvename labai neramiu laiku. Nuo baisaus, beprotiško karo kenčia ir žūsta Ukrainos žmonės. Mūsų jautrumas, nuoširdi malda, susitelkimas, artimo meilė yra labai svarbi. Ji svarbi ir dėl mūsų pačių, dėl Lietuvos ir Europos ateities. Atsivertimas, deranti vieta Dievui asmeniniame ir visuomenės gyvenime yra tai, kas šiandien reikalingiausia. Gili pagarba ir padėka visiems, kurie malda, konkrečiu darbu, artimo meilės tarnyste padedate kenčiantiems Ukrainos žmonėms.
Visais laikais tikėjimas buvo ir yra didžiausia atrama ir viltis. Sunkiausius laikus išgyvendami juo vadovavosi mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai. Į tokį kelią šiandien mus visus kviečia Prisikėlęs Kristus. Nepaleiskime Kristaus rankos, nesiduokime sugundomi palikti Jį. Būkime tvirti tikėjime. Kristus nugalėjo mirtį ir prisikėlė.
Visi Šventojo Rašto pasakojimai tikėjimo žvilgsniu sujungia praeitį, dabartį ir ateitį, Dievo veikimą ir žmonių darbus į vieną visumą. Juose nesunkiai atpažįstame ir mūsų laikų dramas, kovojant už siekį būti žmogumi, sukurtu pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Susiduriant su skaudžia tikrove mums taip pat, kaip ir kai kuriems Jėzaus mokiniams, gali kartais pasirodyti, jog Jėzaus žodžiai yra „kieti“, kilti pagunda jį palikti. Galime turėti ir nepagrįstų lūkesčių ir tarsi pamiršti, kad sekimas Jėzumi – tai yra kelias į išsigelbėjimą, nepatogus, kryžiumi pažymėtas. Ir patį kryžių galime matyti tik kaip kančios ar beprasmybės ženklą, nepamatant ant jo paties prikalto Kristaus, mirusio, bet Prisikėlusio. Galime negirdėti kai kurių Jėzaus žodžių, o pasirinkti ir vadovautis tik mums patinkančiais. Tai, ką skaitome Jėzaus kančios ir mirties aprašyme, vienokiu ar kitokiu būdu palies ir mus. Kai kada jie gali nuskambėti, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, kaip „kvailystė“ ar „papiktinimas“. Gali reikėti labai gilaus tikėjimo, kad nepabėgtume, kaip apaštalai. Jie tikrai mylėjo Jėzų, turėjo daug geros valios, bet kaip ir mes buvo silpni žmonės. Kad būtume tuo mylimu Jėzaus mokiniu, kuris su Marija ir verkiančiomis moterimis liko stovėti po kryžiumi, reikalinga Dievo malonė, suteikianti jėgų ir gilų tikėjimą. Reikalinga drąsa būti nuolankiam ir pasitikėti Dievu. Kasdien įsisąmoninti, kad esame reikalingi Dievo, o be Jo nedaug ką galime nuveikti. Žinome taip pat, kad prie Jėzaus kryžiaus stovėjo ginkluoti kareiviai, reginio pasižiūrėti susirinkusi minia. Prie kryžiaus visada patiriame didžiausią tikėjimo išbandymą. Girdime sakant: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime… Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: „Aš Dievo Sūnus“ (Mt 27, 42-43).
Velykų rytą moterys atėjo prie kapo, nešdamosi mirusio Jėzaus kūnui paruoštus tepalus. Bet jau buvo įvykę tai, ko niekas negalėjo nei suvokti, nei numatyti. Juodžiausias tamsybių siautėjimas pralaimėjo. Kristus Prisikėlė! Tai didžiausias Dievo meilės žmogui slėpinys. Šitas slėpinys vyksta per visą žmonijos istoriją. Jis vyksta ir mūsų dienomis.
Prasmingų, džiugių ir viltingų Prisikėlimo švenčių su Kristumi! Aleliuja!
Amen.
Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas
Velykos 2022

Rubrikoje Teisė žinoti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.