„Jei žmonės džiaugiasi, kai dovanoju – pačiai šventė, labai dūšiai miela“…

Kiek daug gražių žmonių gyvena mūsų rajono pakraštėliuose, kurie dar nespėti pakalbinti, ir kaip gera, kai juos atrandi, nors galbūt seniai atrodė, kad pažinojai.
Nuo pirmosios pažinties su Rasa Lipkevičiene iš Jaunionių kaimo Stakliškių seniūnijoje prabėgo daugiau nei dvidešimt metų, o nuo tos akimirkos, kai nei matėmės, nei kalbėjomės – du dešimtmečiai. Laikas yra bejėgis prieš užmarštį gero, tikro žmogaus. Didžiosios metų šventės yra Viltis, kad visame kame brangintume tai, kas artima, nuoširdu. Tai ir priminimas, kad šventa ugnis rusena amžinai, o žvakės liepsnelė tampa gyvenimo žiburiu, kuris vienija šeimas, draugus, kaimynus, skirtingas kartas. Ir sėdant prie Velykų stalo, ir kasdienybėje, kuri ir yra gyvenimas: ir gimtis, ir atsivertimai, ir paklydimai – būtis ligi mirties ir po jos…
Kai pamačiau Rasos rankų darbo „viščiukus“, „zuikučius“, parūpo su ja artimiau susipažinti. Juk dirba gamyboje, o užsiima origamiais, kai vienam „viščiukui“ išlankstyti reikia vos ne visos dienos. Origamis – tai japoniškas popieriaus lankstymo menas, kai figūra lankstoma iš vieno popieriaus lapo, nenaudojant nei žirklių, nei klijų. Rasa yra prilanksčiusi ir „gulbių“, ir „zuikučių“. O kokie gražūs jos su vyru Rimantu puoselėjamos sodybos kieme – pienės „pūkai“. Tarytum tikri, tokie išdidūs, nes atlaiko vėjo gūsius, tačiau, kaip ir pienės pūkeliai, primena apie laikinumą.
Pasirodo, kad Rasa juos sukūrė iš vienkartinių šiaudelių. Prieš prasidedant pandemijai ji buvo pakviesta vesti edukaciją Vyšniūnų bibliotekoje, tačiau gerus norus pristabdė kovidas. Tačiau manau, edukacijos kraštiečiams tikrai įvyks.
Didelę dalį savo rankdarbių Rasa išdovanoja Velykų ir kitų metų švenčių progomis, o kartais – ir be progos.
„Jei žmonės džiaugiasi, kai dovanoju, man šventė pačiai, labai dūšiai miela“, – patikina pašnekovė. Ir savo darbovietėje UAB „Lietuviškas midus“, kurioje dirba per trisdešimt metų, ji visiems dovanojo savo rankų darbo dovanėles prieš Kalėdas. Rasa pasakoja, kaip Velykų rytą, po pusryčių, su anūkais Austėja ir Augustu, dukros Vilijos šeima, sūnumi Vidmantu, vyru Rimantu ridena kiaušinius. Jeigu šilta – lauke, jeigu oras blogas – kambaryje. Juos, padedama anūkų, margina naudodama tik svogūnų lukštus, prideda dar žolyčių, lapukų. Ji jaučiasi laiminga, kai, laukdama sugrįžtant namiškių, kepa tradicinius keksiukus, pyragą, laiminga, kad vaikai – Lietuvoje, kad visuomet kartu vyras, jos sesės Dijana ir Virginija, brolis Rimas. Ji kilusi iš penkių vaikų šeimos, likę keturi, o viena sesė per Velykas siųs palaiminimą visiems iš Aukštybių…
Rasos Ptašnikaitės-Lipkevičienės šaknys Mockonyse. „Visai kaip vaikystėje – suveriam su sesėm žemuoges ant smilgų, brendam per javų laukus, dalinamės atsiminimais, džiaugiamės vieni kitais. Smagu, kad į Mockonis sugrįžta ir tėvelio brolis Jonas Ptašnikas. Su šeima mėgstame keliauti ir grožėtis Lietuva. Švenčiame ir Velykas, ir Jonines, susirenkame per Žolines ir kitas šventes, – dalijasi gražiomis gyvenimo patirtimis Rasa Lipkevičienė ir visos gražios šeimos vardu visiems linki palaiminto Šv. Velykų ryto. – Branginkime pasitikėjimą! Tai yra pats brangiausias dalykas meilėje, draugystėje ir GYVENIME!“
…kas gali būti gražiau už tai, kai neištartas nė vienas nusiskundimas, neišreikštas rūpestis materialiais dalykais, o džiaugiamasi pačiais artimiausiais žmonėmis, bendradarbiais – tik nuoširdžiai, tik širdimi. Ir po Velykų ieškokime savo gražaus rajono pakraščiuose ir seniūnijų centruose žmonių, kuriuos vienija tikrumas, tradicijų ir pamatinių vertybių puoselėjimas.

Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *