Jaunoji maltietė Ainora gerumu dalijasi nuo 12 metų

Renkuosi savanorystę

Kiek daugiau nei prieš 10 metų, Lietuvoje oficialiai įteisinus savanorišką veiklą, valstybė žengė svarbų žingsnį tvarios ir pilietiškai atsakingos visuomenės ugdymo link. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, iki 2020 m. pradžios į savanorystę buvo įsitraukę apie 15 proc. gyventojų. Dauguma jų – jaunieji piliečiai, kurių gretose ir pusę dešimtmečio savanoriaujanti septyniolikmetė Ainora Brūzgaitė.

Kaip sako pati Ainora, savanorystė jos gyvenime atsirado labai paprastai ir natūraliai, mat, atjautos kitam nestokojančiai merginai visuomet patiko ištiesti pagalbos ranką, nesvarbu, ar tai draugas, kaimynas, nepažįstamas žmogus, ar gyvūnas. Todėl, Prienų jaunųjų maltiečių vadovės Linos Suchorukovienės pakviesta prisijungti prie gerų darbų, paauglė nesudvejojo ir tapo ilgamete šios organizacijos savanore. Ainora jau penkerius metus su karštos sriubos dubenėliu po pamokų skuba pas vienišus senolius „Ji (Lina Suchorukovienė, – aut. p.) parodė man prasmingą kelią“, – apie Jaunųjų maltiečių vadovės kvietimą prisijungti prie organizacijos sakė mergina.
Nors pačių pirmųjų gerų darbų savo gyvenime Ainora neprisimena, ji niekada nepamirš pirmosios savanorystės patirties su jaunaisiais maltiečiais. „Kai tik prisijungiau prie organizacijos, vadovė man paskyrė lankyti močiutę, gyvenančią priešais mano namą. Tik buvo viena bėda – moteris bendravo rusų kalba. Man, dvylikmetei mergaitei, nemokančiai rusų kalbos, tai buvo didelis iššūkis, tad pirmą kartą pas senolę keliavau su didele baime, kad gal nepavyks užmegzti jokio ryšio. Tačiau mes labai susidraugavome, o per tuos ketverius metus, kuriuos lankiau šią močiutę, užsimezgė ir šiltas ryšys – laikiau ją artimu žmogumi. Tuomet ir supratau, kad bendravimui kalba ir kitokie išbandymai netrukdo“, – pirmosiomis patirtimis dalijosi savanorė.
Jaunoji maltietė pripažįsta, jog savanorystė – tai atsakingas darbas, reikalaujantis laiko ir planavimo. Kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį Ainora lanko senolę, pas kurią keliauja ne tik su šiltos sriubos dubenėliu, bet ir, kaip pati sako, turi valandėlę šiltų pokalbių ir juoko. Neretai pareigingai septyniolikmetei tenka pavaduoti ir kolegas, tad būna savaičių, kai paauglė dėmesį ir laiką dovanoja ne vienam senyvo amžiaus žmogui – ne tik sriubos atneša, bet ir į parduotuvę jų mėgstamų maisto produktų nupirkti nubėga.
Ainora šiuo metu yra Prienų „Žiburio“ gimnazijos moksleivė ir nors pagrindinė jos veikla po pamokų – savanorystė Jaunųjų maltiečių organizacijoje, gimnazistė taip pat prisideda prie mokyklos savanorių, miesto švaros palaikymo, nepamiršta ir beglobių gyvūnų. Paklausta, kaip visas veiklas sekasi suderinti su mokslais, septyniolikmetė atvira: „Nelengva, tačiau, labai norint ir tinkamai planuojant laiką, pavyksta“. Anot aktyvios paauglės, nesustoti teisingame kelyje padeda ir draugų, artimųjų palaikymas, ir net visiškai nepažįstamų žmonių nuoširdi padėka.
Vasarą Ainora nerūpestingomis dienomis taip pat nesiteisina, laiką su draugais ji mielai iškeičia į savanorystę su Jaunųjų maltiečių paramedikų komanda. Mintimis perbėgdama nuveiktus darbus, gimnazistė pastebi, jog praėjusi vasara buvo ypač turtinga patirtimis – mergina ne tik padėjo žmonėms Jūros šventėje, bet ir dalyvavo neįgaliųjų stovykloje, kurioje jai buvo patikėtos padėjėjos pareigos. „Prisimenu pirmąją stovyklos dieną, kuri buvo tikrai labai sunki… Ne fiziškai, bet emociškai. Tuomet galvojau, kad man emociškai per sunku matyti tiek gyvenimo nuskriaustų žmonių, tačiau ten aš susiradau daugybę įvairaus amžiaus draugų, su kuriais leisdavome vakarus prie jūros. Visi tie draugai judėjo neįgaliojo vežimėlio pagalba, tačiau tai mums netrukdė keliauti ir maudytis mūsų Baltijos jūroje“, – apie savanorystės džiaugsmus ir išbandymus pasakoja jautri mergina, pridurdama, kad tokios patirtys išmoko džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, kad ir kokia ji bebūtų.
Tuo savanoriška veikla ir žavi jaunosios kartos atstovę – ne tik kitam padedi, bet ir pats gerų emocijų pasikrauni, gražų žodį išgirsti. „Padėdamas kitam, pasisemi vidinės stiprybės pats“, – tokiu gyvenimo moto vadovaujasi jaunoji maltietė. Tiesa, veikli mergina prisipažįsta, kad laisvo laiko pasidžiaugti gyvenimiškais malonumais jai pačiai nedaug telieka, todėl kiekvieną laisvesnę valanda stengiasi efektyviai išnaudoti, o bene labiausiai jai patinka skirti laiko draugams, priglaustam šuniukui ir aktyviam laisvalaikiui: pėsčiųjų žygiams, sportui.
Anot Ainoros, patirtis savanoriaujant jai pačiai leido suvokti, koks svarbus yra garbaus amžiaus žmogus bei atrasti save ar įvertinti gyvenimą, kuris kartais gali pasisukti kitomis, visai neplanuotomis kryptimis. „Savanorystė ne tik parodo, koks gali būti sunkus gyvenimas, bet ir leidžia atsiskleisti jaunam žmogui, išmoko būti jautriam, pilietiškam ir socialiai atsakingu. “, – sako septyniolikmetė.
Kone pusę dešimtmečio savanorystės keliu einanti Ainora mokosi dešimtoje klasėje, tačiau ji jau puoselėja ir ateities planus. Kur pasuks po mokyklos, gimnazistė dar nežino, tačiau intensyviai svarsto du pasirinkimus: gilinti žinias tiksliuosiuose moksluose arba dirbti su likimo nuskriaustais žmonėmis. Kad ir ką pasirinktų, savanorystė iš Ainoros gyvenimo greičiausiai niekur nedings, mat, kaip sako pati mergina, didžiausia jos svajonė – toliau savanoriauti ir skleisti gėrį žemėje.
Didelių užmojų ir kilnią širdį turinti paauglė norėtų, jog į savanorišką veiklą įsitrauktų ir daugiau žmonių, ypač jaunimo. Mergina mano, jog Lietuvoje savanorystė nėra populiari dėl to, kad ji reikalauja daug laiko, disciplinos ir vidinės stiprybės. Be to, daug žmonių joje nemato jokios naudos, tačiau, Ainoros įsitikinimu, savanorystė – tai būdas įprasminti savo gyvenimą. Gyvas to pavyzdys – ji pati šiame kelyje atradusi savo pašaukimą.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Jaunimo skveras. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *