Karas Ukrainoje tęsiasi jau daugiau kaip 50 dienų ir su kiekvienu rimtu Rusijos karių puolimu Ukrainos karo pabėgėlių skaičius Lietuvoje auga. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje jų jau yra registruota per 41,4 tūkst. Nors atvykstančiųjų srautas sumažėjo, bet, deja, jis nenutrūksta.
Tarp pabėgėlių – ir Kijevo žurnalistės Irinos Kasjanovos šeima, kuri laikiną prieglobstį rado Birštono mieste. Šiandien ji su „Gyvenimo“ skaitytojais dalinasi savo išgyvenimais, pasakoja, kaip su dukra ir dviem mažylėmis pabėgo nuo karo, kaip klostosi jos gyvenimas Birštone.
„Važiavome, o už mūsų buvo susprogdinti tiltai“
Karą šeima pasitiko Kijeve, tą pačią dieną moterys ir vaikai, vyrams reikalaujant, išvyko į saugią vietą Vakarų Ukrainoje.
„Vasario 24-ąją pabudau nuo sprogimų garso ir pradžioje pamaniau, kad tai fejerverkai. Paieškojau informacijos socialiniuose tinkluose, ten rašo: prasidėjo. Iš karto šoktelėjo kraujospūdis ir prasidėjo vėmimas – ūminio pankreatito priepuolis nerviniu pagrindu. Aš pažadinau šeimą ir pradėjome rinktis“, – prisimena Irina.
Beje, fejerverkai Kijeve uždrausti nuo 2014 m., kai prasidėjo karo veiksmai Donbase, tačiau kai kurie neatsakingi piliečiai kartais įvestą tvarką pažeisdavo. Anot Irinos, apie galimybę, kad Rusija puls Ukrainą, šeimoje, kurioje yra kariškių, buvo diskutuota dar sausį. Tada ir buvo priimtas sprendimas, prasidėjus karui, nedelsiant palikti miestą, nes smėlynuose pastatytame didmiesčio mikrorajone, kuriame jie gyvena, nėra požeminių slėptuvių ir rūsių, kuriuose būtų galima pasislėpti bombardavimo metu. Buvo surinkti ir „signaliniai lagaminai“. Bet vis tiek kritiniu momentu jos ne viską pasiėmė su savimi.
„Aš pati, kaip žurnalistė, rašiau straipsnius apie tai, kaip svarbu iš anksto į vieną krepšelį susidėti dokumentus, pinigus ir būtiniausius daiktus, bet iš tikrųjų bėgdamos pasiėmėme tik dokumentus, pinigus, kurių nebuvo tiek daug, miegančius vaikus ir tris kates. Jau kelyje paaiškėjo, kad nei žmonėms, nei gyvūnams maisto nepasiėmėme. Aš pati likau tik su tuo, ką apsivilkau – žieminiu paltu ir batais. Vaikų daiktai buvo iš dalies surinkti“, – pasakoja žurnalistė.
Jos važiavo į vieną iš Ukrainos miestų, besiribojančių su Lenkija, įprastai kelionė trukdavo šešias valandas, o šį kartą užsitęsė 12 valandų.
„Važiuojant mūsų maršrute pasirodė „orkai“, taip vadiname rusų kariškius, matėme susprogdintus tiltus, užgrobtas gyvenvietes. Degalinėse nebuvo kuro. Gerai, kad mes turėjome pilną baką benzino ir dujų. Degalų prisipilti galėjome tik toli šalies vakaruose. Ten pat pusryčiavome ir pietavome“, – prisimena kijevietė.
„Ar mes visi būsime nužudyti?“
Pasak Irinos, pirmą naktį naujoje vietoje jos vėl išgirdo sprogimus, pasiekusius iš kaimyninio miesto, kuriame buvo vienas iš karinių objektų.
„Gyvenome naujoje vietoje, keturios viename kambaryje ir trys katės. Kartu ir dirbome kasdien po kelis kartus girdėdamos oro pavojaus signalus. Tiksliau, girdėjome tik ūžesį, nes namas stovi kalvos apačioje. Tai buvo ūžesys, panašus į vėjo garsą vamzdžiuose ar sulūžusios mašinos gausmą. Ir dabar man atrodo, kad jį girdžiu. Sirenų kauksmą lydėdavo prie namo stovėjusios stačiatikių bažnyčios varpų skambėjimas“, – pasakoja Irina.
Oro antskrydžiai visada būdavo staigūs. Ir nors apie juos buvo nuolat pranešama miesto socialiniuose tinkluose, jie mane visada sukrėsdavo.
„Kartą išėjome pasivaikščioti su 4 ir 7 metų mergytėmis ir staiga apėmė nerimas. Mažoji Eva paklausė: „Iš kur jie žinojo, kad mes čia? Ar dabar mus visus nužudys?“ Atsakėme, kad jų yra visur, bet jie mūsų neužmuš, jei greitai bėgsime“, – perpasakoja savo išgyvenimus žurnalistė.
Oro antskrydžio pavojaus sirenos šeimą dažnai užklupdavo pasivaikščiojimų metu, nuolat reikėjo ieškotis slėptuvės.
„Po 10 dienų nusprendėme išvykti į kitą miestą, taip pat Vakarų Ukrainoje, bet jau antrą naktį vienas iš šalia mūsų namo esančių infrastruktūros objektų buvo subombarduotas. Kiekvieną naktį praleisdavome koridoriuje su vaikais ant rankų –namas senas, storomis sienomis, o šalia nėra pastogės. Todėl vėl pasikartojus sprogimams ir pradėjus kalbėti apie galimą invaziją iš šalia esančios Baltarusijos, karštuosiuose Ukrainos taškuose esantys mūsų vyrai griežtai paliepė: „Išvažiuokite iš šalies, kad galėtume ramiau ginti šalį“, – sakė Irina.
Lietuvos angelai
Irina nenorėjo išvykti iš Ukrainos, kurioje liko giminės ir draugai. Buvo neaišku, kur vykti, taigi ir baisu.
„Žinoma, esame buvusios Europoje, bet gyvenome neilgai – tai buvo turistinės ar verslo kelionės, kai nereikėjo galvoti apie būstą ir maistą. Todėl baiminomės, ar galėsime gyventi Vakaruose, ar „patempsime“ europietiškas maisto ir nuomos kainas, nes ukrainiečių pajamos mažesnės nei europiečių“, – kalba I. Kasjanova.
Giminaičių Europoje šeima neturėjo. O pas kelis prie sienos gyvenančius pažįstamus jau buvo apsigyvenę giminaičiai.
„Tačiau įvyko stebuklas. Viena mano buvusi kolegė Katerina, dabar gyvenanti Varšuvoje, mums surado lietuvės Astos kontaktus, ji savo ruožtu surado Adą ir Kęstutį Micpovilius, pasiruošusius Birštone priglausti šeimą su vaikais“, – džiaugiasi pašnekovė.
Butas, į kurį atvyko ukrainietės, visiškai įrengtas – baldai, patalynė, indai, drabužiai.
„Ada ir Kęstutis viską suruošė su tokia meile. Žinodami, kad atvyks dvi mažos mergaitės, surado drabužėlių, tinkančių pagal jų amžių, net ir padovanojo plaukų aksesuarų bei kitų smulkmenų. Jie viską apgalvojo, kad atvykę dėl nieko nesijaudintume“, – pasakoja Irina.
Sutuoktiniai ne tik paaiškino, ką ukrainietėms reikia padaryti norint užsiregistruoti, bet ir nuvežė į Registracijos centrą pabėgėliams Alytuje.
„Kęstutis viską išsiaiškino, mums išvertė, todėl buvo labai lengva atlikti visas procedūras“, – sako Irina.
Naujieji draugai patarė užsiregistruoti ir Birštono savivaldybėje, kad vėliau būtų galima kreiptis dėl medicininės pagalbos ir mokyklos bei darželio vaikams. Patarimas labai pravertė, nes motina ir dukra Ukrainos įstaigose dirbo nuotoliniu būdu.
„Pačios save laikėme simpatiškais ir maloniais žmonėmis, bet Ada ir Kęstutis mums parodė neįtikėtinos meilės ir gerumo žmonėms pavyzdį. Jie padarė daugiau, nei kartais gali sulaukti iš kraujo giminaičių. Jie – mūsų angelai sargai“, – tikina Ukrainos pabėgėlė.
„Kokie pinigai? Ačiū“
Tokio masto tragedijos, kaip karas, nuo piktadarių nuplėšia kaukes ir kartu atskleidžia iki tol tik kol kas sielos gelmėse slypėjusį tikrąjį gėrį.
„Karas parodė, kad rusai, šimtmečius vadinę ukrainiečius broliais ir „viena tauta“, pasirodė esą žudikai, vagys ir prievartautojai. O tikrai brolišką meilę mums parodė lietuviai. Su dėmesiu ir nuoširdžia užuojauta susidūrėme visur – miesto Administracijos kabinetuose, paslaugų sektoriuje, mokykloje ir darželyje. Kaimynai mums atnešė maisto, net kirpėja pinigų už kirpimą neėmė. Ir visur jie dėkojo – ačiū, jūs kovojate už mus “, – tęsia pokalbį Irina.
Ukrainietė pastebi, kad mergaičių registracija vaikų įstaigose vyko be biurokratinių trikdžių.
„Birštono savivaldybės Švietimo skyriaus darbuotoja pasirūpino, kad viena mergytė darželyje lankytų grupę, kurioje auklėtojos kalba rusiškai. Gimnazijoje taip pat buvo pasirūpinta, kad mūsų mokinukė patektų į tinkamą klasę, nes švietimo sistema Lietuvoje ir Ukrainoje šiek tiek skiriasi. Savivaldybės darbuotoja mane nuvežė į medicinos įstaigą, kurioje turėjau gauti pažymas apie darželį ir mokyklą, padėjo surasti reikiamus kabinetus “, – sako Irina.
Vaikų buvo paprašyta nežaisti karo
Vyresnių moterų nuostabai, mergaitės lengvai prisitaikė prie ugdymosi grupėse, nejausdamos nei kalbos, nei socialinių barjerų.
„Aš klasėje susiradau draugų, tai – George’as, Uma ir Danila. Su jais kalbuosi vienu metu trimis kalbomis – anglų, rusų ir ukrainiečių. Mokytojas visiems skiria užduotis lietuvių kalba, o paskui mums su Danila – rusiškai. O namuose internetu mokausi anglų ir ukrainiečių kalbų bei matematikos“, – pasakoja mokyklinio amžiaus mergaitė Vika.
Anot jos, mokykla Lietuvoje jai primena likusią Kijeve – didelė sporto salė ir stadionas, jauki klasė.
„Tiesa, per pertraukas Kijeve mus išleidžia į koridorių pabėgioti, o čia –ne. Apskritai Lietuvoje vaikai ramesni nei pas mus. Ir taip pat – čia galima gerti vandenį iš čiaupo“, – įspūdžiais dalinasi moksleivė. Tuo tarpu Ukrainoje, ypač Kijeve, geriamasis vanduo perkamas mokykloms ir darželiams skirtuose induose? Vikai labai patiko technologijų pamokos, kurių metu lankstė origami – velykinį zuikį – ir puošė velykinius kiaušinius. Panašios pamokos vyksta ir Ukrainos mokykloje, bet Birštone pasigamintas triušis tapo jos mėgstamiausiu žaislu.
Jaunesnioji sesutė Eva darželyje taip pat susirado naujų draugų – vaikai, nepaisant kalbos barjero, žaidžia kartu. Kasdien ji išmoksta naujų lietuviškų žodžių ir jais dalinasi su šeima.
„Beje, auklėtoja paprašė berniukų nežaisti karo, kad tai Evai neprimintų išgyventų patirčių,“ – pasakoja Irina.
Ukrainietės mergaitės nemokamai lanko mokyklą ir darželį, joms skirtas nemokamas maitinimas.
Trūksta susitikimų su tautiečiais
Ukrainietė prisipažįsta, kad iki šiol Birštone ji beveik nieko nepažįsta.
„Savivaldybės administracija su nevyriausybine organizacija „Caritas“ buvo surengusi susitikimą. Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Valentinas Vincas Revuckas ir Birštono savivaldybės mero pavaduotojas Vytas Kederys informavo apie socialines paslaugas ir išmokas, kurias gali gauti Ukrainos pabėgėliai, pasidalino reikiamais kontaktais. O savanoriai siūlė drabužių ir būtiniausių daiktų. Tačiau kai kurie ukrainiečiai buvo atvykę tik po sprogdinimų ir dar neatsigavę nuo šoko. Todėl, nepaisant šeimininkų svetingumo, visi greitai išsiskirstė “, – pastebėjo moteris.
Bet informacija buvo naudinga. O pagalba, apie kurią kalbėjo atsakingi asmenys, buvo gauta laiku. Praėjusį antradienį jau gausesniu būriu ukrainiečiai vėl buvo susirinkę Birštono Carito bendruomenės namuose ir pasidalino Velykų švenčių tradicijomis.
Ukrainai reikia būstų atnaujinimo programų kaip ir Lietuvoje
Pats Birštonas iš Kijevo atvykusioms moterims paliko maloniausius įspūdžius – švara, žaluma, daugybė sporto ir vaikų žaidimų aikštelių.
„Mūsų vaikai gana palepinti: gyvena vaizdingoje vietovėje ant Dniepro kranto, kur gausu žaidimų aikštelių vaikams ir sportui. Juk Kijevo meras yra garsus sportininkas Vitalijus Kličko. Bet Birštonas mus vis tiek nustebino įvairia nemokama sportine įranga. Vaikų nuo jų negalime atplėšti “, – įvertino kijevietė.
Ji taip pat pastebi, kad Lietuvoje aktyviai modernizuojamas senasis būstas.
„Kijeve yra daugelis programų, pagal kurias gyventojai, prisidedant lėšomis iš miesto biudžeto, apšiltina namus, keičia stogus, liftus, įrengia rūsius. Mūsų daugiabučių gyventojai dalyvauja tokiose programose. bet Lietuvoje matome, kaip gražiai galima atnaujinti sovietinius penkių ir keturių aukštų pastatus, kurie mūsų šalyje savo pilkumu nedžiugina akies,“ – pasidžiaugė Irina.
Miela Irina nuolat palaiko ryšį su savo kolegomis Kijeve bei kituose Ukrainos miestuose ir iš jų gauta informacija pažadėjo pasidalinti su „Gyvenimo“ ir „Birštono versmių“ skaitytojais.
Kituose jos rašiniuose – apie ukrainiečių patiriamus išgyvenimus, informacinį karą ir kitas temas.
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“