Mintys balsu: Šv. Velykų belaukiant

Tautvydas Vencius

Didysis ketvirtadienis

Buvome čia nekart susitikę,
Prie šito stalo valgėm ir gėrėm.
Susėsdavo mūsų dvylika,
Bet nei lėkščių, nei kėdžių tiek neturėjom.

Vienas prieš kitą susikaupę,
Vienas prie kito prisiglaudę.
Ar neužtenka šviesos?
Ar naktis nemeluos?

Sėdim dabar vidurnaktį dviese.
– Vardan Dievo Tėvo…
Atsidūsta ant kryžiaus: amen.

Didysis penktadienis

Vakaras buvo užgesęs ir pilkas.
Eglių vargonai ūžė
Beržams ir pušims pritariant:
– Šiandien tylos diena.
Varpas neskambės ir
Šviesų bus mažiau.
Liūdime. Ir ne todėl, kad norim,
O dėl to, kad kitaip neišeina.
Jeigu liekam vieni su savim,
Akmenų pakabukų raštuose
Braidydami įrėžtas dykumas,
Nuklysdami klausiam:
Kam ir kodėl, kur
Mūsų nuodėmės,
Mūsų apsileidimai,
Mūsų darbai.
Nelengvas šis kelias,
Bet kito niekada nesirinkom.

Tylos diena.
Jei neturim su kuo pasikalbėti,
Eglių vargonai ūžia
Beržams ir pušims pritariant.

O gal nepritariant. Tik sakant:
– Tyliau.

Didysis šeštadienis

Pamenu kadaise vaikystėje
Minėjom Velyknaktį Nemunaityje.
Šaltinio vandenį gėrėme iš delnų
Krikšto pažadus atnaujindami:
„Tikiu. Piktosios dvasios išsižadu“

Šiandien kiekvieno namai – altorius,
Ant kurio dedame tai, kas brangiausia,
Prie kurio prašome geriausio
Savo artimui, sau ir pasauliui.

Purpurinis apdaras jau nukritęs,
Kūnas ir dvasia ilsisi.
Mes dar ne vieni. Jau ne vieni –
Buvom ir esam.

Nes sena ir nauja susijungia,
Pamirštos jūros prasiskiria,
O kai sako, kad visos upės teka,
Neklausiam į kurią pusę.

Buvome prie šaltinio,
Versmės gaivinančiai šaltos,
Kurios po dalelę parsinešėm namo,
Pašlakstydami šviesos atilsiu kambarius.

Velyknaktis. Jau gyva, liepsnoja jau
Ir kyla į aukštumas
Tris sykius džiaugsmingas –
Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja!

Velykos

Pavasarinės saulės šviesoje
Tarsi versmė gyslota iš šaltinio,
Iškilo šiluma stebuklais apdainuota,
Gilios vienatvės ir ilgesio sargdinta…

Tave prisimenu to grožio sugraudintą,
Tolybės pilį sienomis niūriom,
Kada nei lietūs mums neužaugina
Jaunystės rūmų, durim atvirom…

Toks laikas, kai užmirštam mirtį,
Kai žydint sodams nebenorim atgalios.
Pasaulis mažas, bet mes tikim
Prisikėlimu Dievo ir žmogaus…