Pasaulinės kultūros dienos išvakarėse – žvilgsnis į stabtelėjusios kultūros metus

1935 m. balandžio 15 d. Vašingtone JAV prezidentas F. Ruzveltas ir dvidešimties Lotynų Amerikos šalių atstovai pasirašė sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų ir istorinių paminklų išsaugojimo. Dabar ši diena paskelbta Pasaulio kultūros diena, siekiant paskatinti saugoti visos žmonijos kultūrines vertybes. Deja, ne visada tai buvo prisimenama, pamirštama ir šiandien. Nors 1954 m. gegužės 14 d. Hagoje buvo priimta Konvencija dėl kultūros vertybių išsaugojimo karinio konflikto metu, kurią pasirašė 39 pasaulio šalys.
Lietuvoje Pasaulinė kultūros diena plačiau minėti pradėta 2006 m. ir nors ši diena nėra profesinė kultūros darbuotųjų šventė, būtent jos proga vyksta daug kultūrinių renginių, geriausių darbuotojų rinkimų – taip kultūra dar kartą atkreipia dėmesį į save, o dažnai – ir į problemas.Prienų r. savivaldybė taip pat inicijavusi geriausio kultūros darbuotojo rinkimus ir kas juo taps šiemet sužinosime balandžio 14 d. 18 val.  gražioje šventėje „Baltas paukštis“. Išvakarėse – penki klausimai Prienų kultūros ir laisvalaikio centro darbuotojams, pastaruosius daugiau kaip dvejus metus išgyvenusiems keistą ir sudėtingą „kitokio darbo“ laiką.

1. Pandemijos laikas buvo didelis iššūkis kultūros įstaigoms ir darbuotojams. Kas sunkiausia buvo Jums asmeniškai?
2. Ar šis metas padėjo savyje atrasti naujų savybių, charakterio bruožų? Ką savyje šios neeilinės situacijos dėka pakeitėte?
3. Veikla vyko su pauzėmis, bet įvairiais būdais vyko. Koks pastarųjų metų renginys labiausiai įstrigo atmintin, gal labiausiai asmeniškai patiko ar pavyko įgyvendinti?
4. Dabar ir vėl išgyvename skaudžią situaciją – karą Ukrainoje. Ar save priskirtumėt tiems žmonėms, kuriuos nuo liūdesio gelbsti ir kultūra? Koks žanras, meno rūšis yra artimiausi?
5. Kokią knygą šiuo metu skaitote ir kokį filmą rekomenduotumėt pažiūrėti visiems?

Direktorė Virginija NAUDŽIŪTĖ: „Esu iš tų žmonių, kurie krizės ar nerimo akivaizdoje ne sustingsta, o imasi veikti“
1. Didžiausias iššūkis – didelis neapibrėžtumas, dėl kurio vietoje vieno renginio scenarijaus atsiranda planas A, B, o kartais – ir C. Labiausiai gaila renginių, kuriuos teko atšaukti likus dienai ar dviem iki įvykio. Tuomet apima toks beprasmybės jausmas.
2. Kaip ir kiekviena nepalanki situacija, taip ir ši turi gerą savybę – išstumti iš rutinos ir padėti pažvelgti ir į save, ir į aplinkinius naujomis akimis. Pasirodo, esu iš tų žmonių, kurie krizės ar nerimo akivaizdoje ne sustingsta, o imasi veikti. Jau per pirmąjį pandemijos savaitgalį išanalizavau keletą nuotolinio bendravimo programėlių, ieškodama, kuri geriausiai tiktų darbui ir komunikacijai su kolektyvu pandemijos sąlygomis. Netrukus po to su komanda pradėjome mąstyti apie nuotolinius renginius: kokias turimas priemones galime panaudoti ir ką reikia įsigyti. Ką pakeičiau? Prieš pandemiją gyvenome labai dideliu tempu, nebuvo kada sustoti ir pagalvoti. Pandemija pristabdė ir suteikė galimybių ir apmąstymams, ir mokymuisi, ir vertybių perkainojimui. Kadangi pandemijos metu nedirbome savaitgaliais, atradau pasivaikščiojimus miške, kam įprastomis sąlygomis tikrai nebūčiau suradusi laiko.
3. Atmintyje visada labiausiai įstringa tie „pirmieji kartai“. Tad pagalvojus, kas labiausiai įsiminė, prieš akis iškilo pirmasis nuotolinis sveikinimas, kurį artėjančių šv. Velykų proga sukūrė vokalinė grupė „Aksomas“, nuotolinis koncertas „Muzikinė dėlionė tėčiui“, vykęs tiesioginės transliacijos sąlygomis, kas mūsų kolektyvui buvo visiškai nauja patirtis, o kartu ir galimybė bent šiek tiek prisiliesti prie televizinio formato. Iš „gyvų“ renginių ryškiai įsiminė praėjusią vasarą Kultūros centro rūsyje pirmą kartą vykusios jaunųjų menininkų parodos „Po grindim“ naktinio lankymo seansai, kurių metu buvo pristatyta šokio menininkės Vilmos Pitrinaitės bei muzikos kūrėjo Roko Petkevičiaus antra performanso „Tai ne tavo sapnas“ dalis. Taip pat džiugino ir pačių jauniausių Prienų gyventojų kūrybinė patirtis, kuomet profesionalaus šokio teatro „Dansema“ kūrybinė grupė su kūrybinių dirbtuvių dalyviais per keletą dienų pastatė spektaklį „Pasaulio sukūrimas pagal vaikus“.
4. Kadangi kultūra, šiuo metu ir yra mano darbas, tai sąlyginai galima sakyti taip – kultūra gelbsti, nes šiuo metu organizacijoje išgyvename gana intensyvų kultūrinių veiklų, kurios Prienuose vyks nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio, planavimo ir įgyvendinimo laikotarpį. Kalbant apie meno rūšis – kažkurios vienos negalėčiau išskirti. Tačiau visuomet domina netradiciniai sprendimai, neįprastas skirtingų meno rūšių derinimas ar meno integracija su kitomis mūsų gyvenimo sritimis. Tai, prie ko nesame įpratę, pažadina mūsų protą, paskatina mąstyti, iškelia klausimus, naujas idėjas, kartais galbūt ir šokiruoja… Tačiau bet kuriuo iš išvardintų variantų tai yra geriau, nei plaukimas pasroviui, įprasta vaga, nekeliančia nei klausimų, nei diskusijų.
5. Kadangi šiuo metu mokausi saviugdos programoje „Da Vinči 365“, tai visos skaitomos knygos ir žiūrimi filmai susiję su programos ir asmeninio tobulėjimo tikslais. Iš pastaruoju metu perskaitytų knygų labiausiai įstrigo Nepoleono Hilo „Pergudrauti velnią“, tai knyga, parašyta dar 1938 m., tačiau dėl idėjų, pranokusių savo laikmetį, buvo išleista tik praėjus septyniasdešimt metų nuo tada, kai autorius parašė jos rankraštį. O šiandien tos idėjos ir vėl aktualios.

Pavaduotoja kultūrinei veiklai Ligita GEDIMINIENĖ: „Visada turėjome du planus: pirmasis – gyvam renginiui, antras – renginiui pagal esamo laikotarpio situaciją“
1. Pandemijos metas įstaigai buvo didelis iššūkis visomis prasmėmis. Pradžioje viskas buvo netikėta, nepatirta, nežinoma, pradėjome vykdyti savanoriškas veiklas – siuvome kaukes, vežėme jas į ligoninę, dalinome žmonėms, vėliau supratome, kad turime tęsti savo kultūrinį darbą. Problemų laukas išties buvo nemenkas: greitas veiklų perorganizavimas, kuriant ir perkeliant dalį jų turinio į virtualią erdvę, nuotolinio darbų įgūdžių nebuvimas, nauji iššūkiai dirbti su programomis ir t.t. Visada turėjome du planus: pirmasis – gyvam renginiui, antras – renginiui pagal esamo laikotarpio situaciją. Dabar sakyčiau, jog „gyvą“ renginį padaryti kur kas lengviau. Dabar sklando gandai, kad žmonės, išsiilgę kultūrinių renginių, užplūs sales, bet realybė kitokia, įprotis lankytis renginiuose per karantiną, ko gero, gerokai išblėso, manau, jog prireiks nemažai laiko, kol susigrąžinsime žiūrovą. Pati vadovauju senjorų liaudiškų šokių kolektyvui „Vajaunas“, ir man, ir jiems buvo psichologiškai sunku – nebegalėjome susitikti, repetuoti, leisti laisvalaikio kartu, kas jų amžiaus grupės žmonėms yra labai svarbu – kolektyvo veikla praktiškai sustojo.
2. Turėjau gerą progą išjungti greitį, stabtelti, pamąstyti, pasimokyti. Per visą šį laikotarpį vyko labai daug kompetencijų bei kvalifikacijos kėlimo seminarų ir nuotolinių mokymų, kurie šiek tiek pakeitė požiūrį.
3. Prasidedant pandemijai veikla buvo visiškai sustabdyta, vėliau su besikeičiančiais apribojimais ir atlaisvinimais bei pilnu karantinu. Su šokių kolektyvu dirbti negalėjome – jie priklauso amžiaus rizikos grupei. Kai sužinojome, kad rudenį vyks svarbiausias ir vienintelis (senjorų grupei) šokių kolektyvų kon-kursas, organizuojamas kas ketverius metus, pagal kurio rezultatus nustatomos mėgėjų meno kolektyvų kategorijos, puolėme repetuoti. Žmonės, nešokę beveik metus, buvo tikrai sunku, braukėme prakaitą vos ne kiekvieną dieną ir tik didelio darbo dėka buvo pasiekti geri rezultatai – mūsų iššūkis.
4. Ukrainoje kruvinas karas tiesioginis, o mums, ko gero, psichologinis. Juo labiau, kad dabar sekmadieniais tenka susitikti su pabėgusiomis iš Ukrainos moterimis ir vaikais, skauda širdį jų klausant. Kalbant apie kultūrą kaip gelbėtoją nuo liūdesio, tai, žinoma, taip. Artimiausias žanras man yra šokis – esu choreografė, daina taip pat žygiuoja šalia visą gyvenimą, esu neabejinga teatriniam žanrui, žodžiu, esant kūrybininku, visi žanrai prie dūšios.
5. Į rankas pakliuvo V. Mačernio knyga „Po ūkanotu nežinios dangum“, parašyta prieš gerus 80 metų, tačiau labai tinkama šiandienai, privertė susimąstyti. Pavartykite.

Režisierė Alma VAIŠNIENĖ: „Priklausau tai žmonių kategorijai, kurie tiki, kad pasaulį gali išgelbėti kultūra“
1. Kada viskas pasibaigs: viltis ir laukimas. Svarbiausia buvo išlaikyti pozityvų požiūrį, bendraujant su kitais žmonėmis, gebėti paguosti tuos, kurie nuleidžia rankas, neturi jėgų arba nenori jų turėti.
2. Privalai daug ką keisti, jeigu nori gyventi, būti patrauklus ir įdomus sau ir kitiems. Kiekvieną dieną, nesvarbu, kokia situacija. Mokausi to visą gyvenimą, mokausi ir dabar: kantrybės, geranoriškumo, tolerancijos ir atlaidumo.
3. Teatro veikla vyko įvairiais būdais. Pavyko nuotoliniu būdu surengti poezijos ir muzikos spektaklį „Pavasaris širdy“, gerokai pažengti pirmyn statant „gyvai“ spektaklį „Amerika pirtyje“ ir visa tai džiugino.
4. Manyčiau, jog iš tiesų priklausau tai žmonių kategorijai, kurie tiki, kad pasaulį gali išgelbėti kultūra. Patinka tiesiog gero meninio lygio kūriniai, ar tai būtų muzika, ar poezija, ar teatras.
5. Šiuo metu ieškau geros dramaturgijos:domiuosi S.Mrožeko kūryba, skaitau Šekspyro „Sonetus“, kai būna liūdna ir ne tik… Pasiūlyti filmą, kuris tiktų visiems, nesiryšiu, nes labai jau skirtingi poreikiai, požiūriai, nuotaikos ir emocijos.

Renginių koordinatorė, organizatorė ir vedėja Zita KUZMINSKIENĖ: „Esu kunkuliuojančių emocijų indas, kurį sąmoningai uždariau storu dangčiu“
1. Prasidėjus karantinui mintyse tikrai kilo nemenkas sąmyšis, baimė ir nežinomybė. Pirmiausia, kas atėjo į galvą – reikia nuveikti ką nors tikrai apčiuopiamai naudingo trumpalaikėje perspektyvoje. Tad su kolegėmis „įkūrėme siuvyklėlę“ choreografijos studijoje. Susinešėme siuvimo mašinas, audinius ir pradėjome siūti veido kaukes. Ši karjera truko 3 dienas. Paskui reikėjo galvoti, ką ir kaip veikti profesinėje plotmėje. Prasidėjo įvairiausių idėjų generavimas, nes turėjome keisti renginių ir kitų veiklų formatą. Man sunkiausia buvo susidėlioti taškus dėl techninių klausimų. Scenarijus reikėjo dėlioti visai kitu rakursu. Teko savarankiškai pastudijuoti virtualių renginių organizavimo metodiką, kreiptis pagalbos, už kurią labai noriu padėkoti kolegei Živilei Rusevičienei. Nelengva buvo ką nors pilnavertiško perkelti į virtualią erdvę.
2. Esu kunkuliuojančių emocijų indas, kurį sąmoningai uždariau storu dangčiu – bandžiau dėl nieko nebumbėti (dėl kaukių, skiepų, testavimosi ir kt. dalykų), kad neišprovokuočiau dar daugiau sumaišties. Reikėjo susikaupti nenuspėjamai ilgesnei distancijai. Šis metas atnešė man naujų žinių ir sustiprino kritinį mąstymą. Tačiau žinau, kad jokia situacija nepakeičia žmogaus – tik dar labiau jį išryškina.
3. Pačiai keista, bet man labai patiko rengti tiesiogines transliacijas internete. Pristatomą nuotolinį turinį taip pat smagu rengti, kaip ir gyvą renginį. Pauzių nepamenu. Pauzes gali įtarti tik mūsų veiklą stebintys sekėjai. Kadangi lankytojai mato tik darbo rezultatą. O juk vieša pauzė visada yra vidinis įstaigos pasirengimas kitam kūrybiniam rezultatui. Kaip rezultatą išskirčiau pokalbių ciklą „Suartėjimas“, kurio metu vyko nuotoliniai pokalbiai su užsienyje gyvenančiomis menininkėmis iš Prienų. Taip pat filmavome kūrybinį ciklą, skirtą Pasaulinei kultūros dienai – Prienuose esančius kultūros paveldo objektus pristatėme pasitelkdami meno kolektyvų ir pavienių kūrėjų pasirodymus. Iš „gyvų“ projektų smagu prisiminti kūrybines dirbtuves „Pasaką kuria vaikai“, „Duonos ir ugnies festivalį“, pasirengimą Joninių šventei, kuriame aktyviai dalyvavo bendruomenė. Ir pačią šventę – kovą su škvalu, kuris kėsinosi nuversti pačius gražiausius, visų prieniečių apipintus žolynais, Joninių vartus.
4. Deja, menas, kultūra – negali išgelbėti pasaulio, sumažinti antagonizmo tarp tautų ir nesantaikos tarp žmonių. Bet tikiu, kad kultūra gali auginti, lavinti, keisti mąstymą, elgseną, požiūrį. Žinoma, menas ir kultūra yra puiki terapija. Man patinka įvairios meno rūšys ir žanrai – svarbiausia turinys ir profesionalus pateikimas. Deja, nuo liūdesio dėl karo Ukrainoje manęs niekas negelbsti.
5. Šiuo metu skaitau lygiagrečiai Johno Bergerio „Mes susitinkame čia“ ir Frank Ostaseski „Penki kvietimai. Kaip mirtis gali pamokyti gyventi visavertį gyvenimą“. Filmas – „Šokėja“ (2016), rež. Stephanie Di Giusto.

Meno vadovas, baletmeisteris Raimundas MARKŪNAS: „Dabar, kad ir kaip beskubėčiau, visada sustoju su žmogumi pabendrauti“
1. Kas galėjo pagalvoti, kad pandemija taip greitai paplis po pasaulį. Atrodė tai labai labai toli. Kur pradžia, o kur mes? Man asmeniškai buvo truputį lengviau, aš nebuvau uždarytas – gyvenu sodyboje, kur tolumoje matosi tik kaimynų stogai. Galėjau būti viduje, lauke, tad dirbdamas įvairius darbelius penkiolikos hektarų plote galėjau jaustis laisvai. Žinoma nervinausi: televizijos laidos, statistika, įvairios nuomonės ir taip toliau – juk apie daugiau nieką ir nekalbėjo.
2. Šiandien jau žinau, kad labiausiai trūko gyvo bendravimo, kurį mes, atrodė, nelabai ir vertinome: skubi nuskubi, lyg ir normalu. Dabar, kad ir kaip beskubėčiau, visada sustoju su žmogumi pabendrauti, nes žinau, kad gyvas žodis, apsikabinimas, rankos paspaudimas yra nuostabu.
3. Dirbu su dviem kolektyvais: vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvu „Ringis“ ir vaikų bei paauglių klasikinio šokio studija „Saulės perlai“. Vieni jau labai daug nuveikę ir davę rajonui, Lietuvai ir net pasauliui, o kitas ką tik susibūręs. Taip, mes repetavome nuotoliniu būdu, kalbėjomės, sveikinomės su gimtadieniais, dalyvavome nuotoliniuose festivaliuose ir panašiai – kažkas vyko. Bet galiu drąsiai pasakyti, kad tai yra ledų laižymas per stiklą. Kultūros centras – tai gyvas organizmas su savo kolektyvais, repeticijomis, kolektyvų gimtadieniais, festivaliais, koncertais, paskaitomis, kino filmais, spektakliais, parodomis, vakaronėmis. Tai – namai, kurie verda, kunkuliuoja, namai, kurie nejaučia laiko, darbo valandų. Juk nedainuosi, nevaidinsi ir nešoksi greičiau, jei žinosi, kad tuoj uždarys kultūros centrą. Ir neduok Dieve, jei kas nors šito nesupranta. Štai ko man trūko, o gal ir trūksta.
4. Taip, karas iš tiesų labai sukrėtė. Pirmiausiai išsiveržė pyktis žodžiais, panašiai kaip kalbant apie rusų laivą, o dabar tikriausiai kaip ir visiems – nerimas, nežinia. Didžiulė pagarba ukrainiečiams, jų visiems žmonėms, jų patriotizmui ir drąsai. Žaviuosi ir Lietuva – tokios vienybės dar nepatyrėme. Jei kalbėti apie kultūrą, kaip gelbėtoją sunkioje situacijoje, tai mane geriausiai motyvuoja daina su gerais žodžiais ir gera orkestruote.
5. Dabar skaitau pasakas. Turiu jų labai daug ir šiuo metu jos man labai tinka. Karo tema, meilės, nuotykių ir panašiai… Kalbant apie filmus, tai labai mėgstu istorinius filmus.  

Kultūros projektų ir edukacinių programų vadovė, jaunimo projektų koordinatorė Živilė RUSEVIČIENĖ: „Kultūra man visuomet yra paguoda, užuovėja ir variklis eiti pirmyn“
1. Tai buvo laikas, kupinas iššūkių ir naujų atradimų, aplinkos ir savęs pažinimo, ribų išbandymo ir peržengimo. Šiuo laikotarpiu teko kai kurias veiklas performuoti į nuotolines, siekiant jas paversti labiau pasiekiamas visuomenei, daryti tiesiogines transliacijas. Reikėjo labai greitai įvaldyti iki tol mažai žinomas skaitmenines programas, kurios jau šiomis dienomis tapo įprastos. Asmeniškai buvo sunkiausia dorotis su vidiniais kompleksais einant į eterį. Esu intravertė, tad viešas buvimas, bendravimas tiesioginiuose eteriuose visada pareikalauja daug vidinio susikaupimo ir kompleksų peržengimo.
2. Ta situacija padėjo suprasti, kad tave riboja ne kas kitas, tik tu pats. Pamatai, kiek daug gali padaryti vienu metu, kaip gali kai kuriuos tikslus pasiekti, pasitelkdamas įvairesnes priemones. Įgavau daugiau pasitikėjimo savimi naujosiose technologijose, kuriomis iki tol nebuvo tekę taip plačiai naudotis.
3. Man įstrigo Kultūros dienai kurtas video filmukų ciklas, kuriame susijungė kultūra, jaunimas ir kultūros objektai. Tai buvo labai įdomus ir prasmingas darbas, turintis savo išliekamąją vertę bei apjungęs daug žmonių bendram tikslui.
4. Kultūra man visuomet yra paguoda, užuovėja ir variklis eiti pirmyn. Esu teatro fanė, man jis yra visa apimanti meno forma, kurioje gali kalbėti apie įvairias temas, juo gali kelti diskusijas, skatinti sąmoningumą bei jame rasti dalį savęs.
5. Šiuo metu po ilgos darbo dienos mėgstu su šeima pažiūrėti mėgstamus kino filmus. Rekomenduoju Eric Toledano ir Olivier Nakache meninį filmą, komediją „Neliečiamieji“.Man visuomet kelia geras emocijas ir yra pavyzdys, kaip tikra draugystė ir žmogiškumas visuomet nugali visas gyvenimo negandas.

Akompaniatorė Daiva RADZEVIČIENĖ: „Virtuali erdvė, kad ir šiuolaikiška, manęs asmeniškai neįtikina ir nežavi“
1. Pandemijos laikotarpis kėlė nemažai įtampos, o svarbiausia – nežinomybė dėl ateities. Aš labiau spontaniška nei planuojanti, todėl pandeminiu laikotarpiu nuolatinis galvojimas, kaip ir ką padaryti, minčių srautas tikrai vargino. Virtuali erdvė, mano manymu, kad ir šiuolaikiška, manęs asmeniškai neįtikina ir nežavi.
2. Šis laikotarpis turėjo ir minusų, ir pliusų. Jaučiuosi pabuvojusi metus ir daugiau savotiškame „kūrybiškumo seminare“, nes buvau priversta iš tiesų būti kūrėju: režisieriumi, poetu, dainininku, dailininku… Žodžiu, pilnąja žodžio prasme – menininku ir tai laikau pliusu. O minusas tas, kad virtualiojoje erdvėje labiau juntama nuolatinė konkurencija: „kas geriau tai padarys“ visi tie „like“ žmogų po truputį daro robotišką, egoistišką, užsisklendusį ir pasyvų bendravimo atžvilgiu.
3. Visa veikla, kuri susijusi su mano pačios muzikavimu, yra geriausias dalykas: myliu savo darbą, o ypač patį procesą. Dar niekada nepamiršiu filmavimųsi su vokaline grupe „Aksomas“ ir ypač daug sveiko juoko, be kurio jie neapsiėjo.
4. Taip, šis laikotarpis labai skaudus ir neišreiškiamas žodžiais. Mano nuomone, reikėtų daugiau vadovautis realiais tikslais, realia ir apčiuopiama parama. Žinoma, emocinis palaikymas irgi turi savų privalumų, tad ir visų projektų, skirtų Ukrainai, indėlis svarus ir kilnus.
O artimiausia meno šaka, kuri gelbsti nuo liūdesio, yra šokis. Jeigu tik galėčiau pakeisti savo specialybę, tai norėčiau šokti.
5. Nesu didelė knygų skaitytoja, bet pažiūrėti gerą filmą nepraleidžiu progos.
Vis dėlto didžiausia mano aistra – detektyviniai filmai ir serialai. Žiūrėdama juos, ieškau mažų užuominų esamoje situacijoje ir vis bandau surasti nusikaltėlį. Mano mėgstamiausias serialas „Midsomerio žmogžudystės“.

Parengė PKLC Komunikacijos specialistė Rasa ŽEMAITIENĖ
PKLC archyvo nuotraukos.