,,Iš adatos, iš adatos ir namus pastatė, ir vaikus užaugino…“

(Prienų rajono siuvėjai. 2 dalis.)

Pirmame straipsnyje apie Prienų rajono siuvėjus jau pristačiau šio amato mokymosi subtilybes. Siuvėjai ir miesto, ir kaimo gyventojams buvo labai svarbūs. Tad ir siuvėjo amato mokymasis išskirtinis, turintis specifinių bruožų, palyginti su kitų amatų mokymusi. Žinoma, kad būsimas siuvėjas pas meistrą gyvendavo ilgą laiką. Už mokslus turėdavo susimokėti, už viską, ką pasiūdavo kartu su meistru, atlygio negaudavo, mokymosi laikas būdavo gana ilgas – visa tai liudija, kad į šiuos mokslus buvo žiūrima itin rimtai.

Matusevičių šeima iš Rūdiškių kaimo. Antroje eilėje pirma iš kairės siuvėja Magdelena Dabrišienė (Matusevičiūtė).

Prienų mieste ir aplinkiniuose kaimuose siuvėjo amato mokėsi daug moterų ir vyrų. Vien tik Šilavoto apylinkėse buvo 43 siuvėjai, iš jų apie 30 moterų ir apie 13 vyrų. Išmokę amato siuvėjai turėdavo įsigyti darbo įrankių. Kaip žinia, siuvėjo pagrindiniai darbo įrankiai buvo žirklės, adatos, laidynė, siuvimo mašina. Be jų, taip pat svarbus ir metras, antpirštis, žiogeliai, adatėlės ir kt.
Sudėtingiausia būdavo įsigyti siuvimo mašiną, nes ji brangi, todėl ir įsigijimo istorijos įvairios. Marytė Liaukutė yra pasakojusi: ,,Kai dar neturėjau siuvimo mašinos, buvau pasiskolinusi iš Ignotų. Jie davė man mašiną, tai aš jiems viską siuvau: vyrams ir kelnes, ir marškinius, mergaitėms šlebukių prisiūdavau… Kai atsiuvau ten ir savo nusipirkau, tai grąžinau. Savo mašiną siuvimu užsidirbau. Važiavau į Pakuonį, Daugšiagirį ir ten mašiną ,,užsisiuvau“. Kaune Jonas kojinę mašiną nupirko, kiek mokėjo, neatsimenu, bet vežiau duonos kepalą magaryčių.”
Buvo siuvėjų, kurios iš tėvų paveldėdavo siuvimo mašiną. Irena Radžiūnienė prisimena: ,,Mama turėjo nusipirkusi siuvimo mašiną, kai vežė mus į Sibirą, atėjo dėdienė Elvikienė iš pašilės ir tą mašiną išsivežė. O kai grįžom iš Sibiro, vėl atidavė. Gera mašina buvo, kojinė ,,Singer“.
Ineta Marčiukaitytė prisimena savo močiutės siuvimo mašinos istoriją: ,,Kai mano močiutė tarnavo, prižiūrėjo vaikus Kaune, tai viena ponia močiutei Marijai Krūvelienei atidavė šitą siuvimo mašiną. Po to ja siuvo mano mama, gyvendama Premezyje. Dar ir dabar gerai siuvimo mašina siuva, gal kas iš anūkų siūs…”
Įdomią istoriją apie siuvimo mašinos pirkimą pasakoja Marytė Bubnienė: ,,Buvo pusseserės vestuvės ir į tas vestuves mane prašo, bet nėra visai pinigų. Tai mama sako, jeigu nori į vestuvę eiti, tai tada nepirksiu tau mašinos… Jau aš sakau, kad geriau į tą vestuvę neisiu. Brolis ėjo, aš nėjau. Tada nuvažiavo ir nupirko Birštone parduotuvėje lenkišką „Lučnik“.
Siuvėjai, nusipirkę siuvimo mašinas, labai jas saugodavo, prižiūrėdavo. Ilgaamžiai meistrai per savo 70 siuvimo metų ,,susiūdavo“ po dvi mašinas. Magdelena Dabrišienė yra pasakojusi: ,,Pirmą siuvimo mašiną ,,Singer“ buvo mano vyras Jurgelis nupirkęs, į šnapsą išmainęs. Paskui ją pardaviau Dabrišienei ,,kalninei“ (ant kalno gyvenusiai) ir kitą nupirko Vincukas. Pirko turguje Aleksote, mokėjo tūkstantį rublių. Dar ir dabar siuvu su šita kojine ,,Singer“ mašina“.

Marijos Krūvelienės siuvimo mašina.

Įdomu tai, kad tarpukariu netgi buvo siuvimo mašinų mados. Moteriškos buvo mažesnės ir tik su vienu stalčiuku, o vyriškos mašinos didesnės, su dviem stalčiukais. Daugelis tarpukario siuvėjų siuvo su vokiškomis ,,Singer“ arba ,,Zinger“ kojinėmis siuvimo mašinomis. Kaip jau minėta, siuvėjai siuvimo mašinas labai rūpestingai prižiūrėdavo, sutepdavo. Buvo siuvėjų, kurie gizelkoms (mokinėms) net žirklių neleisdavo dėti ant siuvimo mašinos, kad nesubraižytų. Irena Radžiūnienė prisimena, kaip siuvėja prižiūrėdavo savo mašiną: ,,Labai saugodavo, kad per jėgą nesuktum, jeigu nesisuka, reikia pačią siuvėją pakviesti. Ir tept kas rytą reikėdavo. Tepalas buvo atskiras, ne bet kokiu patepsi. Kas rytą, prieš siuvimą, turi dulkes nuvalyt nuo siuvamos ir patept kožnąsyk, kad netyškėtų tas tepalas, neteptų.”
Baigę siūti siuvėjai prieš nuleisdami kojelę padėdavo po ja medžiagos. Siuvamąją uždengdavo dangčiu, kuris buvo su spynele. Teko girdėti atsitikimų, kad kartais keliaujanti siuvėja pamiršdavo ją užrakinti ir kur nors išvykdavo, tuomet ūkininko vaikai bandydavo siūti. Marijona Lincevičienė (gim. 1929 m.) prisimena: ,,Būdavo, išeina siuvėja iš namų ir palieka nerakintą mašiną, o mes kaip velniukai – žiūrėt, kaip ta mašina sukasi. Vienas lendam po mašina – sukam, o kitas adatą čiupinėjam, vos pirštų neprisiuvo ir adatą nulaužėm… Tėtė su mama barasi, kad nekištum nagų prie tos mašinos, nes išeis siuvėja ir liks nepasiūta”.
Tarybiniais laikais siuvėjai siuvo su rusiškomis, lenkiškomis rankinėmis mašinomis.
Kai kurie siuvėjai siuvimo mašinas išsimainė iš rusų, kai šie grįžo iš Vokietijos, prisiplėšę visko pilnus vežimus.
Tarpukariu žirkles taip pat buvo sunku įsigyti. Dažniausiai siuvėjai pirkdavo vokiškas žirkles Kaune arba pas žydus Prienuose. Labai jas saugodavo, neleisdavo nieko kirpti, tik medžiagą. Vaikams nebuvo galima imti siuvėjo žirklių. Pagaląsti žirkles mokėjo tik meistrai, kaimo vyrai to nemokėjo.
Siuvėjas, įsigijęs siuvimui reikalingų įrankių, pradėdavo savarankiškai siūti. Geras siuvėjas buvo labai gerbiamas, visada turėdavo darbo. Įdomiai papasakojo anūkas Juozas Mikušauskas apie savo tėtuką siuvėją Gustaitį, kuris siūdavo vyriškus rūbus: ,,Iš adatos, iš adatos viską – ir namus pasistatė, ir vaikus devynis užaugino. Kaip mama sakė, tėtukas nė vienos dienos nesimokino, o skaitė ir skaičiavo, gerai mokėjo siūti vyriškus drabužius: kelnes, švarkus, paltus, kailinius, šniuraukas (liemenes)… Ir giedot eidavo.“