„Pirksiu motociklą…“

„Vestuvės – didelė ir brangi šventė kiekvieno žmogaus gyvenime. O kai kartu pragyventa 50 metų, kai į Auksinių vestuvių iškilmes susirenka vaikai, anūkai, proanūkiai, ši šventė tampa pačia brangiausia“, – taip 1984-ųjų vasarį, džiaugdamiesi bendro gyvenimo sukaktimi, „Naujo gyvenimo“ skaitytojams sakė Veiverių krašto žmonės – Magdalena ir Juozas Lenčiauskai.
Prabėgo 38-eri metai. Buvę tuometiniai sukaktuvininkai jau atgulę Amžinojo poilsio Pažėrų kapinaitėse. Tačiau laiko ir gyvenimo tėkmė nestovi vietoje. Visai neseniai, kovo 19-ąją, tuomet brangiausia švente pavadinta iškilmė atkeliavo jau į Lenčiauskų sūnaus Prano ir jo žmonos Onutės namus.

Šventės dieną – Garliavos parapijos bažnyčioje su šeima ir artimaisiais.

Patys auksiniai sukaktuvininkai buvo nutarę jubiliejumi pasidžiaugti ramiai, neužkraunant vaikams rūpesčių rengiant šventę. Tačiau šventė įvyko, kad ir netikėta, bet labai įsimintina ir graži.

Prieš penkiasdešimt metų įžengę į bendro gyvenimo kelią, Onutė ir Pranas Lenčiauskai juo eina ir šiandien…

Sunku net patikėti, kad daugiau kaip 40 iškilmių svečių pavyko išsaugoti paslaptyje Lenčiauskų sūnaus Dariaus sumanytą scenarijų ir nieko neprasitarti patiems sukaktuvininkams, kas jų laukia. Darius tiesiog pakvietė kartu su savo šeima tėvus į šv. Mišias Garliavos parapijos bažnyčioje, o vėliau uždegti žvakeles ant savųjų kapų Pažėrų kapinaitėse ir papietauti kavinukėje.
Pradžia ir buvo panaši, atvažiavę ankstėliau į maldos namus Lenčiauskai „įsikūrė“ labiau bažnyčios priekyje. Ramiai klausėsi mišių, mintyse nepamiršdami padėkoti Aukščiausiajam už suteiktą duotybę būti kartu, remti vienas kitą visuose darbuose ir sumanymuose. Tik kai baigiantis mišioms Pranas Lenčiauskas atsisuko palinkėti aplinkiniams ramybės, jis kiek sutriko, pamatęs mergaitę, labai panašią į anūkę Ievutę. Žmona nuramino, kad apsipažino, nes jų jaunėlis Tomas su šeima jau senokai gyvena Anglijoje ir jų nėra šiuo metu Lietuvoje.
Tačiau šioje situacijoje ne panašumas buvo kaltas. Netrukus Lenčiauskus apsupo ir Tomo šeimyna, ir Onutės seserys, ir Prano pusbroliai bei kiti Dariaus pakviesti ir paslaptį išsaugoję svečiai. Susėdę į limuziną, visi pirmiausia, kaip ir buvo pažadėjęs Darius, pagerbė besiilsinčių artimųjų atminimą Pažėrų kapinaitėse, o paskui pasuko į Prienus. Čia Prienų civilinės metrikacijos skyriuje buvo dar kartą patvirtinta Lenčiauskų santuoka, sukaktuvininkai perjuosti jubiliejinėmis juostomis. Jubiliejinių iškilmių „kaltininkus“

Lenčiauskai – su sūnumis Dariumi ir Tomu.

pasveikino ir Prienų rajono savivaldybės vadovai.
Paskui šventė vaikų, vaikaičių ir kitų svečių apsuptyje tęsėsi vienoje iš Garliavos kavinių. Prisiminimas vijo prisiminimą. Ir visi jie tokie brangūs, tegul ir ne visi vienodai džiugūs, tegul ir perpinti išgyvenimų, bet – savi.
Lenčiauskai – Veiverių krašto žmonės: Pranas gimė ir augo Mauručiuose, Onutė – Tvarkiškių kaime. Susipažino jie Veiveriuose, kai Pranas Lenčiauskas sugrįžo baigęs tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją, o gerbiama Onutė jau dirbo vienoje Veiverių miestelio parduotuvėje. Pardavėja ji dirbo visą gyvenimą, dabar, išėjusi į pensiją, visą dėmesį skiria namams, ūkeliui.
Pranas Lenčiauskas dirbo inžinieriumi-mechaniku, apylinkės pirmininku, dabar dar darbuojasi Veiverių Prano Kučingio meno mokykloje. Ir dar turi vieną labai didelę aistrą – motociklus. Jis tiesiog dega idėja visus anūkus išmokyti vairuoti motociklą ir, žinoma, padėti jį įsigyti. Tad dažniausiai, pasak sūnaus Dariaus, beje, taip pat pagal specialybę inžinieriaus mechaniko, paklausus tėčio, kaip laikaisi, jis atsako: „pirksiu naują motociklą“. Iš šio pasakymo gimė ir straipsnio pavadinimas.

Kur motociklai – ten ir senelis. Kur senelis – ten ir anūkai.

…Smagu turėti svajonių. Kaip ir dalintis, džiaugtis bendru savo ir vaikų, vaikaičių gyvenimu. Sūnūs tėvams padovanojo penkis anūkus, vyriausiasis – 21-erių Povilas – būsimasis medikas, Ievai – septyniolika, Domui – keturiolika, jaunėliams: Emilijai – dešimt, Pijui – septyneri. Visi jie – tarsi kasdien vis aukščiau besistiebiantis ir įvairesniais žiedais pražystantis sodas.
Kodėl sodas? Gal todėl, kad pildosi šviesios atminties Juozo Lenčiausko prieš 38-erius metus Auksinių vestuvių proga duotas pažadas: „sodinsiu naują sodą. Gražu, kai auga jaunos obelys…“
Gražu, kai auga ir stiebiasi šeimos, giminės sodas.
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *