Kaip „išlukštenti“ žinias apie politiką ir nepasiklysti informacijos sraute?

Politikos pasalos

Pastarosiomis savaitėmis dažniau nei įprasta stebime televiziją, naršome po internetą, stebime naujienų ir politines laidas, gaudome kiekvieną komentarą, gulamės ir keliamės su žiniomis apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, nerimaujame, kad neįvyktų blogiausia. Klausantis komentatorių pasisakymų, neretai kyla klausimas ir abejonė – kas teisus, kodėl tokie prieštaringi vertinimai bei eskaluojama viena ar kita tema.
Politologas, socialinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras BIELINIS pateikė patarimų, kaip eiliniams piliečiams reikėtų suprasti kalbėjimą apie politiką. Šia tema jis kalbėjo kovo 18 dieną Kauno apskrities viešosios bibliotekos Youtube kanale transliuotoje paskaitoje. Tai – vieša paskaita iš ciklo visuomenės atsparumo temomis „Išdrįsk žinoti – medijų raštingumo galia“, kuri surengta kartu su partneriais, atsižvelgiant į šių dienų aktualijas.
– Su informacijos srautu gauname labai prieštaringas žinias, kurios kartais mus itin išgąsdina ar apgaulingai nuramina. Pastebimas tam tikras pasimetimas tarp tų, kurie klausosi politinių žinių. Priežastis ta, kad mes ne visuomet suprantame, kaip reikėtų „išlukštenti“ kalbėjimą apie politiką. Kartais klausytojams atrodo, jeigu jau autoritetingas asmuo (politikas, komentatorius, politologas, žurnalistas) per televiziją ką nors pasakė, tai yra šventa. Ir jų nuomonė, emocijos, apibendrintas situacijos vaizdas formuojasi to pasakymo kryptimi, nors jis ne visuomet reiškia tiesą, suteikia aiškumą galvoje, – teigė prof. L.Bielinis.
VDU profesorius kvietė atkreipti dėmesį į keletą veiksnių, kurie svarbūs nenorint tapti savo nežinojimo „vergais“, užstrigti vertinimo klaidose. Pirmas aspektas: tai neužmiršti faktą priešpastatyti prielaidai. Juk dažnas kalbėjimas apie politiką yra tik prielaidų darymas. Ir tai, kas išsakyta, tėra kalbėtojo nuomonė, pozicija, emocija, o ne teisinga faktinė medžiaga apie tą politinį įvykį, apie kurį kalbama.
– Klausydamiesi kalbėjimo apie politiką, norėdami prielaidas atskirti nuo faktų, turime atidžiai stebėti, ar nepasitaikys tokių raktinių žodžių „jeigu bus taip, tai…“, „galimai“, „manau, kad…“ (pavyzdžiai: „jeigu mes pradėsime tiekti lėktuvus Ukrainai, tada prasidės karas“, „galimai žuvo tiek ir tiek žmonių“), kurie leidžia kalbėtojui nusišalinti nuo tiesos ir sukurti kompetentingo kalbėjimo iliuziją. Visų pirma, neaišku, ar (pasaulinis, – red.) karas prasidės, ar ne, nes žodis „jeigu“ reiškia tik prielaidą –„mes manome“ (galbūt abejojame, bijome ir pan.). Panašiai vertintinas ir pasakymas su žodžiu „galimai“ – jis reiškia ne tikslų žinojimą, bet prielaidą, kad yra žuvę kažkiek žmonių, kita vertus, gali būti vartojamas siekiant supainioti klausytoją. Kitaip tariant, tai yra galimybė, bet ne realybė, kuri ištiks. Fraze „manau, kad…“ komentatorius išsako ne daugiau, nei savo nuomonę, jis tik daro prielaidą, o ne pasako (ar nori pasakyti), kaip yra iš tikrųjų. Vartojama ir daugiau panašių raktinių žodžių, kurie aplink faktą leidžia sukurti prielaidų lauką, padaryti klausančiajam poveikį, siekiant permodeliuoti tikrovę vardan kokių nors tikslų. Todėl reikia suabejoti tokia politika ir tais politiniais aspektais, kurie yra deklaruojami prielaidų lygmenyje. Tai – greičiau lengvo kalbėjimo apie nieką sąlyga, – akcentavo prof. L.Bielinis.
Pasak jo, dar pavojingesni politikoje yra emociniai vertinimai – ryškūs, pikti, su kaltinimais, pritraukiantys dėmesį. Reikėtų suprasti, kad tai nėra politikos aiškinimas, o tik individualizuota reakcija į reiškinį ar problemą, klausytojus klaidinantis kalbėjimas. Profesoriaus pastebėjimu, nors emociniai vertinimai yra paveikūs ir daro įspūdį, jie nesuteikia situacijos aiškumo. Nors, tiesą sakant, rėkiantys, savo nuomones garsiai išsakantys politikai yra mėgstami ir eilinių piliečių, ir savo reitingus keliančių žiniasklaidos atstovų.
– Jeigu mes politikoje išgirstame emocinį kalbėjimą, mintyse jį perbraukime. Tai nėra kalbėjimas apie politiką, o tik atskiro asmens reakcijos demonstravimas, tam tikras „teatras“, vaidyba. Politika yra pakankamai šaltas dalykas, kur bet kokie jausmai iškreipia procesą, neleidžia priimti racionalius sprendimus. Beje, daugelis analitikų sako, kad Putino sprendimas užpulti Ukrainą taip pat buvo padiktuotas emocijų. Jeigu jis iš tikrųjų savo sprendimą motyvavo emocijomis, padarė ir individualią, ir politinę klaidą, dėl kurios nukentės visa šalis. Ši klaida virto nusikaltimu, vedančiu prie tūkstančių žmonių gyvybių, – prof. L.Bielinis konstatavo, kad vadovavimas emocijomis politikoje veda į pražūtį.
Jis atskleidė, kad priešingybė emociniams vertinimams yra kalbėjimas iš akademinių pozicijų, kuomet racionaliai, nuosekliai, iš visų pusių bandoma išnagrinėti problemą, sumodeliuoti minimą politikos reiškinį. Tai gali atrodyti labai atsakinga ir vertinga, tačiau, pasak L Bielinio, nereikia to suabsoliutinti, nes akademinis vertinimas remiasi tam tikrais, bet skirtingais metodais, leidžiančiais atskleisti problemą, reiškinį per specifinį aspektą, siaurą „pjūvį“. Tačiau tai neleidžia susidaryti nuomonės apie visumą, atsakyti į klausimą, kodėl taip įvyko.
– Šiuo metu daugelis analitikų kalba apie karą Ukrainoje, bet situaciją jie pateikia iš skirtingų pozicijų. Karo analitikai svarsto apie karinių priemonių panaudojimą, resursų išeikvojimą, socialinės srities analitikai žvelgia į žmones – žūstančius dėl karo veiksmų, bėgančius į Europą, taip pat analizuoja demografinius pokyčius. Kiti – susikoncentravę ties ekonominiais ar psichologiniais aspektais, vertina tarptautinį kontekstą. Todėl, norint susidaryti realistiškai sumodeliuotą vaizdinį apie įvykius Ukrainoje, reikia įvertinti šio reiškinio aspektų daugiasluoksniškumą, galop susirasti autoritetą, kuriuo pasitikima.
Kita vertus, sako prof. L.Bielinis, kalbantieji apie politiką visuomet yra šališki, turi poziciją „už“ ar „prieš“ – idealoginę, moralinę, politinę, ekonominę. Kuo labiau jie supranta savo poziciją, tuo aiškiau ją deklaruoja. Todėl turime klausti savęs, ar priimtinas mums toks kalbėjimas. Kai žmogus sako, kad, pvz., Ukrainos klausimu yra nešališkas, tai ne pozicija karo atžvilgiu, o savo pasaulėžiūros atžvilgiu: nenoriu matyti kitų problemų. Tačiau, L.Bielinio nuomone, tai irgi yra pozicija, tik labai uždara, iš esmės tą žmogų nustumianti į visuomenės pakraštį.
– Turime suvokti, kad pažinti ir atrasti mums tinkamus kalbėtojus mes galime tik tada, kai turime labai aiškią savo asmeninę poziciją – sąmoningą, savarankišką ir atsakingą. Jeigu aš turiu motyvą, kurio pagrindu kalbu ir veikiu, man tampa suprantami ir aiškūs tie kalbėtojai, kurie atitinka mano motyvaciją ir pozicijos bazę, kurie papildo mano žinojimą, –teigė L.Bielinis. Anot jo, jeigu žmogus neturi tvirtos pozicijos, jis blaškosi, kartais atsiremia į vieną kalbėtoją, kartais į kitą. – Tai nutiko ir pirmomis karo dienomis: galbūt turėjome politinę poziciją dėl pradėtos invazijos į Ukrainą, bet dar nesuvokėme savo moralinių ar ideologinių pozicijų. Todėl daugelis karštligiškai ieškojo bet kokios informacijos, kol vakarop galvos išsipūsdavo nuo jos pertekliaus. Tai tęsėsi iki tol, kol nesusiformavome savo pozicijos, kad tai brutalus užpuolimas, jokiomis prasmėmis nepateisinamas nusikaltimas, suplanuotas, kad pateisintų siekį realizuoti imperines ambicijas.
Atsakydamas į klausimą, kaip būtų galima atsispirti emocingam, agresyviam kalbėjimui apie politiką, ypač karo, pandemijos ar klimato kaitos tematikų fone, prof. Lauras Bielinis klausytojams patarė: suvokus, kad mus bandoma paveikti emociškai, reikia paprasčiausiai išjungti TV kanalą, užversti interneto puslapius. Tokį pat patarimą jis sakė davęs ir savo vyresnio amžiaus tėvams, kurie pirmomis karo dienomis buvo prilipę prie televizoriaus ir perdėtai jaudinosi dėl įvykių eigos.
Pasak jo, esant nuomonių pliuralizmui, labai lengva pasiklysti informacinėje erdvėje, sunku atskirti, kas yra tiesa. Todėl reikia ieškoti kelių, visiškai skirtingų, autoritetingų, patikimų, dažnai valstybinių šaltinių, patvirtinančių tą patį faktą. Tik tokiu būdu galima suvokti, ar pateikti faktai yra teisingi. Tačiau tai įmanoma tik turint asmeninę poziciją.
„Mano pozicija yra mano tiesos pagrindas, kuria vadovaudamasis aš gyvenu. Galbūt ji yra klaidinga, bet tai yra mano pozicija. Pasaulio įvykiuose lengva pasimesti, jeigu aš remiuosi kitų pozicija, tai mane išblaško, sukelia paniką, ir tai yra blogiausia,“– pabrėžė L.Bielinis.
Dalė Lazauskienė