„Ir vėjas Birštone daug šiltesnis“…

Mintys balsu

…Toks gražiai ramus trečiadienio Birštonas. Basanavičiaus aikštėje tik vienas kitas ankstyvas svečias ar birštonietis sėdi ant suolelio, iš lėto vaikštinėja. Apžiūrinėdama parodą „Žmonės, gatvės, namai“, sulaukiu dviejų kraštiečių, garbių senjorių skambučio ir pirmo klausimo: „Saulė – tai saulė, bet ar vėjas žvarbokas nepučia Birštone?“ Žinodama jų norą atvykti ir būtinai užkopti į Vytauto kalną, dalinuosi įspūdžiais. Man pritaria ir greta stovėjusi birštonietė, maloniai antrindama: „Sakyk, kad čia užuovėja, o vėjas Birštone visada juk šiltesnis“. Pasakiau ir sutiko tos, per aštuoniasdešimt metų perkopusios dvi draugės, kad ir ryt iš anksto atvažiuoti, kad tik suspėtų, jų žodžiais tariant, daugiau apeiti, parke pasportuoti, skulptūras dar kartą pamatyti, skaniosios „kapučino“ kavos atsigerti. Ėjau pro bažnyčią, mintydama, kada čia gi su jomis prasieiti, kai pačiai kažkur skauda… Bet ir vėl apėmė toks keistas jausmas, kad tikrai Birštone neskauda. Ir vėjas tikrai „nekanda“, saulė jau skelbia pavasarį, o apie Kneipo sodą vis daugiau ir daugiau vaikštinėjančiųjų. Užkalbinu iš procedūrų pakeliui į „Tulpės“ sanatoriją grįžtantį vyriškį. Nesifotografuoja, nes sako ramentai labai „pakenks grožiui“ ir pasidžiaugia, kad „čia labai mieli žmonės, gydytojai, aptarnaujantis personalas, kurį spėjau sutikti. Manau, kad šis kurortas turi savotišką jaukumo aurą, kuriai neprilygs niekas kitas, nors išties graži visa mūsų Lietuva“.
Einu toliau. Kol kas dar niekas neužsiminė apie neramų laikmetį. Užkalbinta moteris patikino, kad atvyko tik šiandien, vienai dienai, pasivaikščioti su savo žmogumi, ir iškart paprašė: „tik nieko neklausinėkit apie tai, kas vyksta. Mes suprantam, padedam, bet atvykom čia, kad su niekuo apie tai nekalbėtume, neanalizuotume ir nenaršytume išmaniajame, kol vaikštinėsime po kurortą“. Patikino, suradusi ir dar neatrastų keliukų, takelių, tad jais praeiti atvyks dar ne kartą.
Kai prisėdau „Birutės viloje“, akys negalėjo nematyti giedro giedro dangaus virš Birštono. Mačiau parskrendančių paukščių virtines. Tarsi vilties ženklus, kad tokio dangaus neišdrįs sudrumsti tamsesni neramybės debesys… „Kasdien atvažiuodama kelioms valandoms pakvėpuoti mineralinio vandens garais, susitvarkiau skydliaukės problemas“, – džiaugėsi kaunietė, kuriai kelionė kainuoja pusę kainos, kavos termose, sumuštinių atsiveža ir džiaugiasi būtent šia vieta. Išėjus mačiau krantine ramiai vaikštinėjančius žmones. Vieni fotografavo Nemuną, kiti – beržus ir šalimai jų – save. Po vieną, du kiti poilsiavo ant suoliukų priešais „Versmės“ sanatoriją, laukdami, kada ištirps paskutiniai ledai ant „prūdelių“. O antys jų pakraščiuose jau „šeimininkavo“.
Pakeliui iki parko sukau pro Birštono krašto muziejų, kurio kiemelyje susipažinau su labai įdomia paroda, skirta Karinių oro pajėgų 100-mečiui. Šios parodos rengėjas Lietuvos aviacijos muziejus. Parodoje gausu informacijos apie aviaciją nuo 1919 iki 1940 metų. Taigi visos Birštono erdvės laukia užsukančiųjų. Juk kurortas mini vardo paminėjimo 460 metų jubiliejų.
Eidama parko taku visai netikėtai sutinku Birštono savivaldybės merę Nijolę Dirginčienę, pakeliui į darbą, besibaigiant pietų metui. Ji pakalbina jaunas Birštono mamas, pasidžiaugia, kad jaunimas ir pasilieka, ir sugrįžta, kuriasi savo mieste. Išties, ar gali būti kas gražiau, džiugiau? Palikusi viena tarp išlakių pušų, prisiminiau kraštietės Irenos, prieš daugelį metų baigusios Stakliškių vidurinę mokyklą, dabar gyvenančios Vilniuje, žodžius, kai ne taip seniai ji atvyko į Birštoną pirmą kartą, ir vis kartojo, ir kartoja: „Jeigu galėčiau, oriai senatvei praleisti rinkčiausi tik Birštoną. Taip tvarkingai, protingai ir išmintingai jis tvarkomas“.
…Atėjo laikas vėl pailsėti prieš mikroautobuso atvykimą. Išpuoselėtoje stotyje laukė kažkur matyta močiutė. Užkalbinau. Taip, tai ta pati senolė Elena iš Dzingeliškių kaimo. Laiko ratas bėga, o ji – kaip du dešimtmečius atgal. Užklausiu apie metus. „Kažkiek virš devyniasdešimt, nežinau, neskaičiuoju“, – šypsosi maloniai. Buvo atsiimti išrašytų vaistų, prisipirko to, ko reikia, ir laukia autobuso. „Dievulis mane saugojo, sunkiai dirbau, visko gyvenime mačiau, – pasakoja ir vis ašaros akyse sužvilga, kai užsimena apie karą dabar ir anuomet – 1944–1945 metais, kai „už kalnelio, netoli tėvelių namų, kuriuose ir gyvenu, ėjo frontas. Per Nemuną labai buvo girdėti vokiški balsai. O tos jų kareiviškos mašinos, privažiavusios Nemuną, ratus kažkaip „paslepia“, o paskui plaukia. Tai buvo kiek metų atgal. Labai daug baimės buvę. Atėjo septyni per kalnelį vokiečiai. Kažką davėm. Tik jiems nuėjus jau girdžiu rusiškai šneka… Galėjo juk visus sušaudyti. Kartą kaimynėms mama ir sako: „oi, kaip gaila žmogaus, kurį nušovė tie „…“, toks geras žmogus buvo“… O, pasirodo, negalima buvo taip sakyti, kaip ir į laidotuves eiti… Labai gaila ir žmonių, ir kareivių, kurie dabar žūsta. Ir kaip tos valdžios tarpusavyje nesusišneka“, – apgailestavo gerbiama Elena, kasdien stebinti žinias, įvykius. Beje, ji sakė, kad jau buvo išvažiavusi pas vaikus, bet savo namuose, savo tėvų namuose jai daug sveikiau. Ją saugo medžiai šimtamečiai, kalneliai, Nemunas, jos žemė… Gal dažniau reikia birštonuotis, kaip ragino Vaižgantas, gal dažniau kvėpuoti kurorto oru, laisvai vaikščioti takais ir atrasti naujus, kad sulauktume tokių gražių metų ir gebėtume dalintis taikiais, įdomiais atsiminimais, vis sugrąžinančiais į Birštoną…
Palma

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *