Atviri naujovėms ir pažangai

Saulėti kovo orai jau pašaukė ūkininkus į laukus, prasidėjo pirmieji pavasario darbai – žiemkenčių tręšimas.
Veiverių krašte su vyru Aurimu ūkininkaujanti Aušra Babenskienė džiaugiasi ne tik žiemos nenuskriaustais pasėlių plotais, bet ir tuo, kad dar praėjusių metų vasaros pabaigoje pasirūpino trąšomis. Dabar jos, anot pašnekovės, tapo neįperkamomis. Jų kaina šoktelėjo keturgubai ir dar daugiau. Apdairesniems ir nesitikėjusiems mažesnių trąšų kainų ūkininkams šis pavasaris didelių rūpesčių dar nekels, bet kas bus vėliau, Aušra Babenskienė tiesiog nedrįsta prognozuoti. Juo labiau, kad laukia ir nauji iššūkiai, susiję su įvairiomis direktyvomis, aplinkosauginiais bei kitais reikalavimais.

Mauručiuose gyvenimą kuriantys Aušra ir Aurimas Babenskai tiki savo ūkio perspektyva ir tuo, ką daro.

Kai prieš vienuolika metų Babenskai pradėjo ūkininkauti, jie buvo nusprendę visas jėgas sutelkti augalininkystei. Aušros tėvų sukaupta patirtis vystant pienininkystės ūkį jų neviliojo. Pradžia, kaip ir visiems, jiems taip pat nebuvo lengva, bet, paisant sėjomainos reikalavimų, nuolat besidomint naujovėmis, nebijant eksperimentuoti per kelerius metus Babenskų ūkis „atsistojo ant kojų“. Augina jie javus, rapsus, ankštines kultūras.
Tačiau laikas, besikeičiančios ūkininkavimo sąlygos, Aušros Babenskienės teigimu, privertė pergalvoti ūkio plėtros perspektyvas ir ieškoti naujų sprendimų.

Technika jau laukuose. Prasidėjo pirmieji pavasario darbai.

– Pradėjusi domėtis žaliojo kurso nuostatomis, supratau, kad vienas iš pagrindinių reikalavimų bus ne tik naudojamų pesticidų, bet ir trąšų kiekio mažinimas. O kaip tada bus su dirvožemio organikos gerinimu? Vien tik sėjomaina negelbės. Tuomet ir nusprendėme ieškoti alternatyvos – įsileisti į ūkį gyvulius ir sėjomainą susieti su pašarų gamyba, ganykloms skirtais plotais. Be to, atsirado ir galimybė tinkamai bei efektyviai išnaudoti nenašius žemės plotus, netinkančius grūdų auginimui, – pasakojo A. Babenskienė.
Žinoma, sprendimo skubomis nepriėmė. Nutarę auginti mėsinius galvijus, sėmėsi žinių seminaruose, domėjosi kaimynų patirtimi, konsultavosi su Vytauto Didžiojo universiteto

muzinų auginimas – nauja Babenskų ūkio verslo kryptis.

žemės ūkio mokymo centro tyrimų bazės specialistais, aiškinosi, kaip geriau išnaudoti turimą bazę.
Pasirinko limuzinus, nes jie, Aušros ir Aurimo manymu, geriausiai atitiko jų profilį pagal ūkyje turimus resursus. Daug ką teko išgriauti, įsigyti naujos įrangos. Beje, rekonstrukcijos darbai dar tebesitęsia, nes pagal projektą paskutiniai įrangos pirkiniai vyko praėjusių metų gruodį.
Prasidėjo ir bandos formavimas. Užpernai įsigijo pirmąsias 15 veislinių telyčių, pernai nusipirko ir jaunesnių telyčių. Ūkininkų planuose per penkerius metus suformuoti apie 100 galvijų bandą. Babenskai tikisi, kad tuomet gal prasidės ir grąža, dabar kol kas tik investicijos. Bet, kita vertus, reikalingos ir dar įdomios. Pasak A. Babenskienės, – tai lyg

Tėvų talkininkai ūkio darbuose – sūnūs Aidas, Adomas ir Andrius.

savotiškas relaksas, nes stebėti limuzinų galvijų elgseną, tarpusavio bendravimą – įdomu.
– Limuzinai dėl jiems būdingo laukinio charakterio net ir žiemai parvaryti į tvartą nori laisvai judėti. Mažiems veršeliams turime įrengę specialų aptvarą, vadinamą darželiu, į kurį jie gali kada nori įeiti ir pasiausti. Beje, jie labai greitai jį suranda, – pasakoja Aušra.
Puikiai pažinodama kiekvieną savo bandos gyvūną, A. Babenskienė sako, kad jų, kaip ir žmonių, bendruomenėje yra visokių. Banda turi savo vedlį. Limuzinai, kaip ir laukiniai gyvūnai, turi ypatingą motinystės jausmą, labai saugo savo mažylius. Ne tik „mamos“, bet ir „tetos“. Jos iš karto apsupa veršelį, jeigu bandai prie jo prieiti.
– Gali valandų valandas stebėti, koks gyvenimas vyksta aptvaruose, – sako ūkininkė, džiaugdamasi, kad tam pasitarnauja ir technologijos. Įrengtos vaizdo kameros suteikia galimybę bet kuriuo metu matyti, kas vyksta fermoje, reikia ar nereikia pagalbos veršiuojantis vienai ar kitai karvei. Taip išsaugom visus veršelius, – ūkininkavimo pamokomis dalinasi Aušra.
Ir dar pajuokauja, kad net ir klausydamasi Vilniuje koncerto neištveria neužmetusi akies į telefoną ir nepasižiūrėjusi, ar viskas gerai.
Limuzinų auginimas – nauja Babenskų ūkio verslo kryptis, ar ji nenustelbs prioritetu laikytos augalininkystės?
– Ne, tik papildys ir padės ištikus nederliaus metui. Mes, augalininkai, esam labai priklausomi ir nuo gamtos sąlygų, – tvirtina A. Babenskienė, vardindama išvykas-seminarus, kuriuose dalyvauja domėdamasi javų veislėmis, naujomis žemės dirbimo technologijomis. – Žinoma, ne visada gali pasikliauti teoretikais, bet bandyti verta, – sako ji.
Jau dveji metai Babenskai ūkyje žieminių kviečių sėklą beicuodami apvelia biologiniais preparatais. Aušros teigimu, eksperimentas pasiteisino – augalo šaknys stipresnės. Pernai nusprendė pratęsti sėjos laiką, paskutinius žieminius javus sėjo rugsėjo pabaigoje. Dabar laukia, koks bus rezultatas, kaip atsilieps brandai.
Ūkininkų planuose ir dirvožemio tyrimai, pagal kuriuos bus sudaromi tręšimo planai, kitų technologijų taikymas gerinant dirvos kokybę ir siekiant efektyvesnio rezultato. Kodėl tam skiria tiek dėmesio ir lėšų? Todėl, kad Aušra ir Aurimas Babenskai tiki savo ūkio perspektyva ir tuo, ką daro.
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.