Olandijos piliečiui žmonių solidarumas ir maldos teikia vilties: ginklai bus sudėti

Mums rūpi

Jau mėnuo, kai Rusijos pajėgos užpuolė Ukrainą. Geros valios žmonės visame pasaulyje smerkia okupantų agresiją ir meldžiasi už narsius ukrainiečius. „Gyvenimo“ redakcija gavo Olandijoje, Montfoort mieste, gyvenančio Prienų bičiulio, labdaros ir paramos fondo „Žiburio“ draugai“ įkūrėjo Fons Joosten laišką, kuriuo jis sako norintis padrąsinti žmones, išgyvenančius sunkius laikus.

Fondo „Žiburio“ draugai“ įkūrėjas ir vadovas F.Joosten iš Olandijos solidarizuojasi su geros valios žmonėmis ir palaiko ukrainiečius.

Olandų pora Fons Joosten kartu su žmona Marjolijn gaudo kiekvieną naujieną apie įvykius Ukrainoje ir dalinasi jomis su bičiuliais Nyderlanduose bei kitose šalyse, kad jie būtų kuo geriau informuoti ir galėtų teisingai įvertinti situaciją. Redakcijai jis atsiuntė vaizdo įrašą iš gatvės Amsterdame, kurioje vyko Ukrainos palaikymo akcija – joje krikščioniškas giesmes giedojo ukrainiečių jaunimo grupė.
Fons Joosten pasakoja, kad per pirmąsias dvi karo savaites labiausiai nustebino tokia staigi Europos vienybė:
– Tai, apie ką daugelį metų buvo kalbama ir kas beveik nepajudėjo iš vietos, staiga tapo realybe. Netgi Airijoje ir Portugalijoje atsivėrė durys karo pabėgėliams. Prie sienos su Ukraina gabenami pagalbos kroviniai. Atsirado solidarumas, apie kurį prieš mėnesį galėjome tik pasvajoti. Jo vardan visame pasaulyje žinomi pastatai apšviečiami mėlyna ir geltona spalvomis.
F.Joosten žiniomis, iki šiol Nyderlandai suteikė namus 8000 pabėgėlių, o dar 50 000 vietų jiems ruošiamasi įrengti. Nauji pabėgėliai atvyksta kasdien, daugiausia traukiniu iš Berlyno, nes ukrainiečiai viešuoju transportu gali važiuoti nemokamai.
Pašnekovas apgailestauja, kad, priimant pabėgėlius, vis dar išlieka daug biurokratijos. Jo teigimu, kartais prireikia daugiau nei 10 metų, kol šie žmonės gauna leidimą gyventi. Jie gauna menką pašalpą ir jiems neleidžiama dirbti, kol nebaigtos visos procedūros. Tačiau, anot F.Joosten, ištikus karui, staiga viskas pasikeitė: jeigu ukrainiečiai pabėgėliai pageidauja, gali pradėti dirbti apmokamą darbą jau po trijų dienų.
Paklaustas, kaip vietos gyventojai prisideda prie paramos ukrainiečiams, F.Joosten pasakojo, kad praėjusią savaitę šalies žiniasklaida visoje šalyje surengė rinkliavą, suaukoti pinigai bus pervesti į specialią banko sąskaitą. Pabėgėliams iš Ukrainos padėti skirta 150 mln. eurų.
– Atrodo, kad čia, Montfoorte, vyksta įprastas gyvenimas, tačiau tvyro slogi atmosfera. Prekybos centruose nuperkama apie 30 proc. mažiau prekių. Ką tik atšauktos priemonės, taikytos prieš koronaviruso plitimą, tačiau kelionių planų vasarai vis dar nėra daug. Per pastarąjį laiką apgyvendinome 38 pabėgėlius, daugiausia motinas su neįgaliais vaikais.
Facebook’e matome, kad Lietuva taip pat stengiasi padėti karo pabėgėliams. Tai puiku! Visur žmonės vėl meldžiasi, kad Dievas greitai užbaigtų šį karą. Toks solidarumas teikia vilčių, – pastebi F.Joosten.
Jis linki pasitikėti Dievu ir cituoja Psalmių 7:15–17: „Štai tas, kuris užsimezgė iš neteisybės, yra nėščias ir gimdo melą. Jis iškasė duobę, bet į ją įkrito pats. Jo padarytos piktadarystės sugrįžta atgal, ir smurtas užgriūva ant jo galvos“.
– Nors mūsų kasdienis gyvenimas tęsiasi daugiau ar mažiau įprastai, visi nerimauja dėl drąsių Ukrainos žmonių. Į šią šalį įsiveržė žvėris. Jis yra ilgame užkariautojų sąraše nuo Nimrodo, kuris pastatė Babelio bokštą, įvedė Marduko stabmeldystę ir užkariavo Artimuosius Rytus, laikų. Nuo to meto kiekviena karta pažino bent vieną smurtautoją, kuris bandė valdyti pasaulį pagal savo valią. Tokių veikėjų veiksmai kelia baimę. Staiga sutrinka įprastinė tvarka ir sužvanga ginklai. Savaime suprantami įsitikinimai išgaruoja per vieną naktį. Tūkstančiai žmonių turi viską palikti ir bėgti. Nebeįmanoma ramiai reaguoti – ir mūsų šalyje, mūsų mieste ar kaime įsivyrauja baimė: prie ko prives šis smurto protrūkis? – tai eilutės iš Fons Joosten laiško.
Jis, būdamas giliai tikintis žmogus, pasitelkia Dievo žodį, kad rastų paaiškinimą tam, kas kelia sumaištį ir baimę, grasina žmonių fizinei egzistencijai ir pragyvenimo šaltiniui, kad paskatintų žmones būti stipriems ir susitelkti.
– Jėzus mums sako, kad nesijaudintume dėl poreikių, kuriais Dievas žada pasirūpinti.
Nerimas trikdo miegą, verčia mintis suktis ratu, mažina produktyvumą, trikdo santykius su kitais žmonėmis. Tai mažina gebėjimą pasitikėti Dievu. Yra skirtumas tarp nerimo ir tikro rūpesčio. Nerimas paralyžiuoja žmogų, o rūpestis skatina veikti. Būtent tai ir matome per televiziją: staiga visa Europa susivienijo ir solidarizuojasi su pabėgėliais ir aukomis. Geriausias būdas sumažinti savo rūpesčius – tai pasirūpinti kitų rūpesčiais.
Nerimauti yra beprasmiška, tai – energijos švaistymas. Psichologija ir logika moko, kad nerimas grėsmingos situacijos nepakeis. Kiekvieno žmogaus gyvenimo trukmę nustato Dievas. Karo metu apie tai verta pagalvoti. Tas, kuris nuolat bijo mirties, mirs tūkstantį kartų, kol ji ateis.
Dievas vadovauja mūsų pasauliui ir jį valdo. Jis viską laiko savo rankose, – F.Joosten pabrėžia, kad tas, kuris pažįsta Bibliją kaip savo gyvenimo vadovą, be drąsos, turi dar vieną galingą ginklą baimei įveikti – tikėjimą.
Pasak jo, tiesa yra ta, kad krikščionis niekada nėra vienas: kiekvienoje situacijoje, visais sunkiais laikais jis žino, kad Dievas yra šalia, jis visada pasirengęs padėti, kai mums reikia pagalbos.
„Todėl mums nereikia bijoti. Pasitikėjimas Juo yra geriausias vaistas nuo baimės“, – pabrėžia Olandijos pilietis, kuris padrąsinimui siunčia šias eilutes:
„Baimė yra emocija. Tai bėgimo emocija. Tai pražūties lūkestis,
Baimė – tai tamsus kambarys, kuriame kuriami negatyvai.
Baimė mažina jūsų pasitikėjimą savimi, jūsų saugumą.
Baimė stimuliuoja mūsų vaizduotę, suteikia mums tam tikrą įvaizdį. Kadangi žmogus yra dvasios, sielos ir kūno vienovė, savo kūne patiriame baimių, kurias išgyvename mintyse, pasekmes.
Pirmiausia nukenčia silpniausios mūsų vietos. Todėl galime teigti taip: „Kas bijo susirgti, tas jau serga dėl tos baimės“.
Drąsa padeda žmonėms įveikti baimę. Drąsa yra baimės priešingybė.
Drąsa – tai ne neigti savo baimę, bet ją nugalėti.
Drąsa – tai baimė, už kurią meldžiamasi. Bet koks rūpestis, kuris yra per mažas, kad būtų malda, taip pat yra per mažas, kad būtų rūpestis.
Drąsa yra kaip aitvaras: jis pakyla tik tada, kai pučia priešpriešinis vėjas.
Baimės ir nerimo metu vėl suvokiame laisvės vertę.“
Dalė Lazauskienė