Su meile ir pagarba istorijai…

Sūduvos klodai

Nors 2017-ieji Lietuvoje ir buvo paskelbti Paminklų metais, tačiau didesnių investicijų jiems tvarkyti sulaukė ir sulaukia vos vienas kitas mūsų protėvių supiltas ar iš žemės išaugęs istorinis paminklas. Daugumą jų, pagal savo išgales, tvarko ir prižiūri vietos gyventojai bei jiems talkinantys nevyriausybininkai.
Vaizdingame Nemuno kairiojo kranto slėnio pakraštyje ir Šventupės upelio krante rymantis ir I tūkstantmečio pabaigą – II tūkstantmečio pradžią menantis Pašventupio piliakalnis rimtesnio dėmesio sulaukė prieš kelerius metus. Pašventupio krašto žmonės susibūrę į asociaciją „Pilutė“ ir krašto ūkininko Jono Vilionio pagalbos dėka atvėrė priėjimą prie piliakalnio, jo papėdėje įrengė pavėsinę. Joje dabar dažnai gali pamatyti ir poilsiui prisėdusius Camino kelio maršrutu keliaujančius piligrimus.
Taip „Pilutė“, kaip piliakalnį vadina vietos žmonės, tapo žinoma ir turistų lankoma vieta. Asociacijos „Pilutė“ direktorė Laimutė Jančiukienė viliasi, kad projekte suplanuoti darbai bus padaryti, kad atsiras automobilių aikštelė, žvyruoti takeliai, laiptai į antrą piliakalnio aukštą, o kelių hektarų teritorija, juosianti piliakalnį, taps parku. Direktorės teigimu, šiam tikslui įgyvendinti labai reikalinga Prienų rajono savivaldybės pagalba. Asociacija kreipėsi, kad šis piliakalnio sklypas būtų paimtas visuomeniniams poreikiams, tačiau sprendimo kol kas tebelaukia.
Lūkesčiai – dideli, bet, asociacijos vadovės nuomone, tikrai įveikiami. Tai patvirtina ir praėjusį šeštadienį piliakalnio tvarkymo darbuose dalyvavusių žmonių entuziazmas bei nusiteikimas. Į asociacijos ir prie piliakalnio priežiūros darbų prisidedančios Pakuonio seniūnijos kvietimą atsiliepė daugiau kaip penkiasdešimt Pašventupio, Vangų, Malinavos, Antakalnio, Daukšiagirės, Pakuonio gyventojų, kraštiečių ir jų bičiulių. Kartu

Gausiausia talkoje buvo Skrockų šeima. Regina Skrockienė su anūkais, panorusiais nusifotografuoti prie Lietuvos ir Ukrainos vėliavų.

darbavosi seneliai, tėvai, vaikai ir vaikaičiai. Prie šeimų buvo prisijungę medžiotojai, šauliai, kitų nevyriausybinių organizacijų nariai.
Jau po poros darbo valandų, susirinkę trumpai arbatos pertraukėlei, talkininkai galėjo pasidžiaugti ženkliais darbo rezultatais. O iki pavakarės piliakalnis dar gražiau atsivėrė lankytojams. Kad ir pavargę, bet visi dar neskubėjo skirstytis, nes talka tapo ir gražia bendrystės švente, suvienijusia tėviškėnus. Liepsnojo laužas, garavo medžiotojo Vaclovo išvirti ukrainietiški barščiai, Vitalijos ir Raimundo pagamintas plovas, talkininkai vaišinosi ūkininko Audriaus Banionio ūkyje ir „Bijolos“ įmonėje pagamintais gardėsiais.
Toli aidu nuo piliakalnio nuskambėjo susirinkusiųjų giedama tautiška giesmė ir vilniškių vyrų ansamblio „Tankuojis“ dainos, gražiai įsirašiusios į bendrą dienos programą.

Ūkininkė Regina Garmienė (viduryje) ne tik smagiai darbavosi talkoje, bet ir pasidalino gardžios arbatos receptu.

Kraštiečio Pauliaus pakviesti muzikantai priminė Dzūkijos krašto partizanų dainuotas dainas. O ir pats ansamblio pavadinimas „Tankuojis“ dzūkuose atitinka tamsios girios sinonimą. Taip viskas gražiai susiliejo į vieną dermę. Beje, labai simboliška, kad tautiška giesmė ir partizanų dainos skambėjo vėjyje besiplaikstant Lietuvos ir Ukrainos vėliavoms.
Argi galėtų šiandien būti kitaip? Juo labiau, jeigu tu stovi ant istorijos paminklo pamatų, remiesi į savo tautos ir ukrainiečių stiprybę, tiesiančią kelią į rytdieną. Ir niekaip negali nesutikti su tais, kurie sako, kad paminklai, išaugantys iš žemės ir istorijos – patys gražiausi. Kad gražiausiais ir išliktų, juos turime saugoti, prižiūrėti ir tvarkyti. Kaip ir remti tuos, kurie tai daro neverčiami, bet savanoriškai su meile ir pagarba savo krašto istorijai ir ateičiai.
Ramutė Šimukauskaitė