Semiotikos mokslų daktarė Giedrė realizuoja save muzikoje

Nors Prienai ir nedidelis miestas, apie kurį nedaug girdėję Vilniaus ar Klaipėdos gyventojai, tačiau šis kraštas Lietuvai ir pasauliui išugdė ne vieną talentą: kūrybininką žodžio meistrą ar mokslininką. Nuo vaikystės gabumų muzikai turėjusi prieniškė Giedrė Ivanova (prieniškiams geriau žinoma Smolskaitės pavarde) prieš kelerius metus tapo humanitarinių mokslų daktare, tačiau netrukus įgyvendino ir kitą svajonę – kartu su vyru sukūrė naują alternatyviosios muzikos grupę „Sun Francisco“. Apie tai, kaip mokslininkė tapo atlikėja ir kaip sekasi atrasti savo vietą po saule naujai susikūrusiam šeimyniniam duetui, G. Ivanova pasakoja ir „Gyvenimo“ skaitytojams.

– Giedre, nuo vaikystės prieniškiams esi žinoma, kaip įvairių respublikinių, tarptautinių muzikinių konkursų laureatė, 2012 m. „Lietuvos balso“ antrosios vietos laimėtoja, tačiau neseniai tapai diplomuota mokslininke: ar tai reiškia, kad, išvykus iš gimtojo krašto, buvai nusprendusi pasitraukti iš muzikinio kelio?
– Išvykus studijuoti dainavimas iš mano gyvenimo tikrai niekur nedingo, tik įgavo kitas formas: kūriau ir įrašinėjau dainas reklamoms, spektakliams, dainavau gospelo ansamblyje, toliau dalyvavau įvairiuose konkursuose, koncertuose, festivaliuose, taip pat mokiau dainuoti kitus.
„Lietuvos balsas“ vyko jau paskutiniame Lietuvių filologijos ir reklamos bakalauro studijų kurse, o kadangi nuo mažumės buvau įpratusi derinti daugybę skirtingų širdžiai mielų veiklų, nusprendžiau šią sritį studijuoti ir toliau. Kita vertus, ir magistro studijose, ir vėliau doktorantūroje muzika visuomet buvo mano tyrimų epicentre: magistro darbą paskyriau muzikos kine analizei, o disertaciją – muzikos raiškos galimybėms literatūroje.
– Visgi, įgijus humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, vėl grįžai į muzikinį kelią. Taigi mokslininkė tapo atlikėja. Papasakok, kaip čia taip nutiko.
– Tikriausiai reikėtų sakyti ne „grįžau“ prie muzikos – ji, kaip sakiau, iš mano gyvenimo nebuvo niekur prapuolusi – o „radau“ savąją. Būtent doktorantūros studijų pabaigoje ėmiau aktyviai kurti savo dainas. Karts nuo karto vis kažką sukurdavau ir anksčiau, bet būtent tada įvyko „didysis sprogimas“ (šypsosi pašnekovė, – aut.p.). Nors nemanau, kad tai tiesiogiai susiję su rengta disertacija – man didžiausias įkvėpimas ir motyvacija grįžti prie senų svajonių buvo dukros gimimas.
– Naujausias tavo projektas, kurį įgyvendinai kartu su vyru – tai grupė „Sun Francisco“: kaip kilo mintis įkurti šią grupę? Ar tai dar vienas iššūkis?
– Mintis kilo labai organiškai. Mano vyras, puikus gitaristas ir pats kadaise turėjęs muzikinių ambicijų, labai norėjo, kad aš kuo daugiau dainuočiau ir savo kūryba dalinčiausi su kitais. Taigi pamėginome apjungti savo pavienes svajones į vieną bendrą tikslą – derinti skirtingus muzikinius skonius ir kurti savą muziką. Rezultatas labai maloniai nudžiugino ir dar labiau įkvėpė nesustoti.
– Atrodo, Lietuvoje turime daugybę grupių, atlikėjų ir visi jie suranda savo klausytoją: kuo išskirtinis „Sun Francisco“ duetas?
– Mums svarbiausia – kokybė, žodžių ir muzikos dermė. Kurdami dainas ir jų vaizdo klipus viską labai gerai apgalvojame (gal kartais net kiek per daug). Mūsų skambesį lemia skirtingos muzikinės įtakos – nuo synthpop iki industrinio roko – tad visos dainos turi panašų braižą ir stilistiką, tačiau sykiu ir labai skiriasi viena nuo kitos. Viliamės, kad mūsų klausyti yra įdomu, nenuobodu, gal kartais net kiek netikėta.
– Abu su vyru esate semiotikos mokslo atstovai, neabejotinai jums svarbi ir žodžių prasmė. Ką simbolizuoja grupės pavadinimas?
– Oi, turime daugybę pagrindimų! Mums „Sun Francisco“ apjungia tai, kas girdima, ir tai, kas matoma: mūsų pavadinimas tariamas taip pat, kaip ir miestas JAV, bet rašomas skirtingai (raidę a pirmajame miesto pavadinimo žodyje mes pakeitėme u). Ši girdimo/matomo skirtis ir sykiu jų žaismas labai svarbūs ir reikšmingi mūsų kūryboje. U raidė taip pat leido pavadinime „atsirasti“ saulei (angl. „sun“ – saulė), šviesai, pozityvui ir motyvacijai apskritai – be to, tai ir pirma mūsų vyresnėlės vardo raidė. Versijų yra įvairių, bet vis dėlto gerokai svarbiau, ką šis pavadinimas vieną dieną reikš klausytojams.
– Dirbate su norvegų prodiuseriu Snorre Bergerudu: kaip sekėsi naujai susikūrusiai grupei „prisibelsti“ į Lietuvoje žinomo prodiuserio duris?
– Viskas įvyko labai greitai – net patys nustebome, kad viskas iš tiesų taip paprasta. Mums patiko Snorres prodiusuojamų atlikėjų skambesys. Atrodė, kad tai garsas, kuris tiktų ir mūsų sukurtoms dainoms. Parašėme jam, o jis paprašė atsiųsti, ką esame sukūrę. Išklausęs dainas, iškart pakvietė į studiją įrašams.
– Galbūt jau turite ir ateities planų?
– Esame parengę pirmąjį pilną albumą, kurį netrukus išleisime, bei toliau intensyviai kuriame kito – jau lietuviško – albumo dainas ir bendrą jo koncepciją. Planų ir svajonių gausybė! Tik visus juos smarkiai koreguoja gyvenimas – ir mūsų pačių, ir baisūs įvykiai pasaulyje. Labai tikimės, kad kuo greičiau grįšime prie įprastos, kažkada gal kiek pabodusios, o dabar tokios viliojančios ir išsiilgtos, rutinos.
– Perskaičius tavo veiklų sąrašą, nesuklysiu sakydama, jog esi „žmogus orkestras“: aktyviai dalyvauji mokslinėje veikloje, ne tik atlieki, bet ir pati kuri dainas, be viso to, esi dviejų atžalų mama: kaip viską spėji?
– Prisipažinsiu, kad nėra lengva, bet, kaip sakoma, malonūs dalykai ir yra patys sudėtingiausi. Kažkaip ir pati imu priprasti, kad gyvenime niekada nesirenku lengviausio kelio. Be to, labai keista, bet tapus mama laiko ir motyvacijos atsirado tik daugiau. Kai žinai, kad turi tik šią valandą, pasirodo, gali kalnus nuversti (juokauja Giedrė, – aut.p.)! Žinoma, vienai viskas nepavyktų, bet su vyru esame darni komanda.
– Prienuose taip pat buvai aktyvi mokyklos ir bendruomenės narė: kokių savybių čia įgijai ir už ką labiausiai esi dėkinga savo kraštui?
– Geriausioms savybėms skleistis padėjo puikūs ir įkvepiantys mokytojai, skautavimo patirtis, buvimas gimnazijos mokinių prezidente. Išmokau atsakingumo, lyderystės, meilės savo kraštui ir šalia esančiam. Už tai ir esu dėkinga.
– Šiemet Lietuva mini Jaunimo metus, o Prienai švenčia savo 520 metų jubiliejų. Ko šiomis progomis palinkėtum Prienų krašto jaunimui?
Drąsos! Mėginti, klysti, ieškoti. Drąsos būti savimi. Drąsos būti kitokiems. Drąsos pralaimėti ir drąsos laimėti.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Jaunimo skveras. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *