Amatą mokėdamas šunų nelodysi (Prienų rajono siuvėjai. 1 dalis.)

Šilavoto Davatkyne yra išsaugoti čia gyvenusių moterų rūbai, namų tekstilė, siuvimo atributika. Renkant etnografinius daiktus ir pildant Šilavoto Davatkyno muziejaus etnografinę ekspoziciją, tenka bendrauti su Prienų rajone gyvenančiomis siuvėjomis. Jos daug pasakoja apie tai, kaip mokėsi siūti, ką siuvo. Mano a. a. mama Magdelena Dabrišienė taip pat buvo siuvėja, tad ir iš jos daug sužinojau apie siuvėjų svarbą kaimo žmonėms, šio amato subtilybes. Šiame straipsnyje dalinuosi įdomiais faktais apie tai, kaip buvo mokomasi siuvėjo amato Prienų rajone.

Siuvimo kursai Prienuose.

Siuvimas visais laikais Lietuvoje buvo paklausus ir populiarus. Dvidešimto amžiaus pradžioje ir viduryje tai buvo pagrindinis žmones rengęs ir statusą visuomenėje teikęs amatas. Tarpukario Lietuvoje pasiūtų drabužių nepardavinėjo, nebent pusgaminius – sukirptus. Todėl šiuo laikotarpiu siuvėjo amatas buvo ypač svarbus. Kiekvienas kaimas turėjo po kelis siuvėjus, kurie ir „apsiūdavo“ kaimo gyventojus. Kaimuose siuvėjus vadino kriaučiais, o jų padėjėjus – gizeliais.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Lietuvoje šeimos buvo didelės, todėl tėvai stengdavosi savo vaikus išmokyti kokio nors amato: staliaus, audėjo, kalvio, šiaučiaus – batsiuvio, kriaučiaus – rūbų siuvėjo. Lietuvių liaudies patarlė „Amatą mokėdamas šunų nelodysi“

Siuvėja Irena Radžiūnienė.

buvo labai populiari tuo metu. Žmonės suprato, kad mokėdamas kokį nors amatą visada turėsi iš ko gyventi. Batsiuvių Prienų rajone buvo labai mažai, nes gyventojai neturėjo daug batų. Kiekvienas žmogus turėjo po vienerius – dvejus išeiginius odinius batus. Kasdieniniai batai šiltuoju metų laiku buvo klumpės, o žiemą avėdavo veltiniais. Odiniai batai buvo brangūs, juos labai saugodavo, net eidami į šv. Mišias batus apsiaudavo tik prie bažnyčios. Iki bažnyčios ateidavo su klumpėmis arba basomis. Man žinoma, kad batsiuvio amato mokydavosi tik vyrai. Na, o siuvėjų reikėjo žymiai daugiau, siūti mokėsi ir vyrai, ir moterys.
Kiekviena šeima norėjo ką nors iš savo tarpo išleisti mokytis šio amato. Mokytis siūti eidavo 15–20 metų amžiaus jaunuoliai, o juos mokydavo labiau patyrę siuvėjai. Siuvėjo amato mokydavosi vienerius ar dvejus metus, mokėsi daugiausia žiemomis, nes šiltuoju metu reikėjo dirbti ūkio darbus. Siuvėjai turėjo po du arba tris gizelius. Tėvai su siuvėju suderėdavo dėl užmokesčio, kiek laiko mokysis amato, kur mokinys gyvens, ar kartu su siuvėju maitinsis. Daugelis gizelių

Siuvėja Marija Būbnienė (Urbanskaitė).

valgydavo savo atsineštą maistą, siuvėjai kai kuriais atvejais duodavo pieno stiklinę. Kitų mokinių tėvai atveždavo maisto produktų, tuomet valgydavo kartu ir siuvėjo šeima, ir mokinės. Tačiau buvo ir tokių siuvėjų, kurie mokinius maitino. Su meile apie siuvėjos Natalijos Mieldažienės iš Pažarsčio kaimo gerumą pasakoja buvusi jos mokinė Irena Radžiūnienė, gimusi 1940 m.: „Mes, kai grįžom iš Sibiro, nieko neturėjom, tai mane maitindavo. Ryte, kai ateidavau iš namų, pusryčius duodavo, pietus valgo – ir man duoda, vakare einu namo – pasiūlo, kartais noriu, kartais ne. Ji mane šelpė kaip galėjo…“.
Prienų rajono siuvėjai teigia, kad atlygis už mokslą būdavo nedidelis. Nė vienas siuvėjas negalėjo tiksliai pasakyti, kiek jų tėvai mokėdavo už amato mokymą. Tačiau visi buvę mokiniai prisimena, kad už mokslą tėvai veždavo grūdų, bulvių, lašinių, malkų ir pinigų. Gyvendama pas kriaučių mokinė padėdavo dirbti lauko, namų ruošos darbus. Marytė Liaukutė, gimusi 1922 m. Šilavoto k., taip pasakojo apie atsiskaitymą už mokslą: „Man atrodo, kad tėvelis už vienerių metų mokslą veždavo vieną centnerį rugių ir malkų. Bet aš ten viską siūdavau ir visus darbus dirbdavau. Pas siuvėją Kazakevičienę (Jiestrakio k.) gyvenom kelios merginos: Magduka Matusevičiūtė, Levutė Gudaičių. Valgėm atskirai. Pieno puoduką įpila baltyt grucei, kai verda ant blekių. Dar atsinešu lašinių, pasipjaustau…“.
Kiekvieno siuvėjo kelias į šį mokslą buvo skirtingas. Tremtinė Irena Radžiūnienė, gyvenanti Ingavangio k., mokytis siūti pradėjo Sibire pas Antosėlę Liorentaitę-Rimienę, gyvenusią viename barake. Sibire kiekvienam barake gyveno siuvėja, kuri „apsiūdavo“ visus to barako gyventojus. I. Radžiūnienė prisimena: „Sibire norėjau nors biskį siūt išmokti siuvama mašina. Mane Antosėlė viską išmokino – adatą įverti į siuvamą mašiną,

M. Bubnienės (Urbanskaitės) siuvimo–kirpimo kursų 1961 m. brėžiniai.

pašmeruoti, dygsnius siūti, viską Antosėlė išmokino, jos mašiną naudojau. Aš Sibire siūdavau užvalkaliukus, kai turėdavau iš ko. Išmokino baltas apatines kelnes susikirpti ir pasiūti. Grįžimui į Lietuvą aš broliui Sigitui buvau paltuką pasiuvus“.
Grįžusi iš Sibiro į Lietuvą Irena mokėsi pas to paties kaimo gyventoją, gerą siuvėją Nataliją Mieldažienę. „Eidavau privačiai mokytis, bet tėvai Nataliukei niekuo neatsilygindavo, nes po Sibiro nieko neturėjom. Mokiausi vienerius metus. Kiekvieną dieną eidavau mokytis. Eidavau kaip į mokyklą, atsikeliu ryte ir einu. Jeigu blogas oras, tai ir nakvot priimdavo. Viską ten darydavau, reikėdavo siūles susiūti, paskui sustriguoti, primierą padaro, tai pataisyti reikėjo, ar įimti, ar atleisti. Mokindavomės dviese. Patiko man mokintis. Ateidavom ryte, tai vieną dieną suknelę kerpam, kitą dieną kerpam bliuskutę. Išmatavimus parodo ir ką daryti klausiu, kaip kaklą, kaip rankovei vietą. Viską klausiu, paskiau ji pabraižo ir pati permatuoja, kad būtų tiksliai pagal tuos išmatavimus ir kerpam. Nebuvo mudlų (brėžinių), visada kirpo ant medžiagos. Brėžinius nebuvo iš ko pasidaryti, nebuvo popieriaus, net laikraščio. Labai gerai iškirpdavo“.
Buvo gizelių, kurios pasimokinusios metus pas siuvėją papildomai mokėsi kursuose Prienuose. Marija Bubnienė prisimena, kad mokytis pradėjo 18 metų, o siuvėjai – jos mokytojai – tuomet tebuvo 24 metai. M. Bubnienė pasakojo: „Mokinausi pas giminaitę Pūkaitę iš Žemaitkiemio kaimo. Ji pati neseniai buvo baigus siuvėjos mokslus. Labai smagu ten man buvo, abi jaunos. Reikėdavo siūles apmėtyti, lygint prosu, būdavo, žarijų pridedu, prosas su kaminu. Braižyti duodavo, ji sėdi, žiūri, kaip tau išeis, taip, braižyk, o paskui pataiso – ir kerpam. Rodydavo mieras“. Siūlus labai taupydavo, tuos, kuriais sustriguoja, kai ištraukia, suvynioja ir vėl naudoja.
Prienuose 1961 m. veikė dieniniai ir vakariniai siuvėjų pusės metų kursai. Daug žmonių juos lankė. Vieni norėjo išmokti kirpti ir siūti, kiti pasitobulinti ir išmokti braižyti brėžinius. Marija prisimena: „Į kursus važinėdavau kasdien dviračiu (apie 12 km). Jeigu nespėji į dieninius, tai į vakarinius nuvažiuoji. Mes mokėmės sudėtingesnių darbų, suknelių mažai siuvom, tik paltus, kelnes, švarkus. Mokino brėžinius braižyti, po to įvertino kiekvieną. Turiu visą brėžinių albumą“.
Siuvėjo amato gizeliai mokydavosi ir keliaudami kartu su kriaučiais per ūkius. Siuvėjai buvo dažni svečiai ūkyje. Ūkininkų šeimynos būdavo didelės, todėl ir siuvėjas atvykęs išbūdavo ilgai – apie mėnesį, kol apsiūdavo visą šeimyną. Kartu su siuvėju ateidavo ir padėjėjas – gizelis. Jis klausydavo savo meistro, darydavo, ką liepia. Kartu su meistru keliaudavo per ūkius 1–2 metus už darbą negaudamas atlygio. Ūkininkai apgyvendindavo siuvėjus ir jų mokinius, maitindavo, bendraudavo vakarais. Iš siuvėjo gizelis išmokdavo ne tik siūti, bet ir parinkti medžiagas, pasigaminti guzikučius, bendrauti su žmonėmis. Išmokęs siūti ir įsigijęs siuvimo mašiną, gizelis pradėdavo savarankiškai siūti.
Marija Lincevičienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *