Nuo Ukrainos iki Lietuvos: karo pabėgėlės savo gyvenimą Prienuose pradeda iš naujo

Ėjo aštunta karo Ukrainoje diena, kai susitikom pasikalbėti su ukrainietėmis Viera ir Aliona, kurios, baimės dėl vaikų gyvybių pastūmėtos, sėdo į automobilį ir išvažiavo kur akys veda, tolyn nuo savo namų ir artilerijos griausmo… Kai jas pirmąkart pamačiau erdvioje prieniečių Viktorijos ir Rimanto Ignatavičių namo svetainėje, dukra Aliona kepė tortą, mama Viera mezgė, o prie „babusios“ glaudėsi ketverių anūkėlis Vadimas. Matant tokį šeimyniškai jaukų ir kasdieniškai buitišką vaizdą, buvo sunku patikėti, kad tai tos pačios moterys, kurios, niekieno nepadedamos, juolab neturėdamos galutinio tikslo, jas priimsiančių žmonių adresų, per karo suirutę įveikė per tūkstantį du šimtus kilometrų, kol, laimingai sutapus kelioms aplinkybėms, apsigyveno svetingoje prieniečių šeimoje.

Aliona su sūneliu Vadimu ir mama Viera – Prienuose, jas apgyvendinusių Viktorijos ir Rimanto Ignatavičių šeimoje.

Kelyje į nežinią ne kartą liejo ašaras
– Buvo labai sunku, iki Lietuvos važiavome beveik penkias paras, kelio nežinojome, daug laiko sugaišome pačioje Ukrainoje, nes lenkėmės vietovių, kuriose vyko kariniai veiksmai ir sproginėjo bombos. Dėl nuimtų kelio ženklų buvome pasiklydusios, sukome ir sukome ratus. Nesiorientavome, kuria kryptimi važiuoti, nes dėl interneto trikdžių neveikė ir navigacinė sistema. Artimieji patarinėjo skirtingai, prie kurios sienos reikėtų važiuoti. Giminaičiai Abchazijoje ragino vykti pas juos. Važiavome šiaurės, važiavome pietų kryptimi, neturėjome konkretaus maršruto, – pasakojo moterys, papildydamos viena kitą. Viera Koval – rusiškai, kad suprasčiau, o Aliona Lariuk ukrainietiškai emocingai greitakalbe berdama žodžius. Būtent ji kelias paras sėdėjo prie automobilio vairo, tad galima tik įsivaizduoti, kokį stresą patyrė vairuotoja, pažymėjimą gavusi vos prieš pusę metų. Moterys prisipažįsta, kad kelyje joms buvo baisu ir ne kartą liejo ašaras.
Alionos sūneliui Vadimui po dviejų mėnesių sukaks penkeri. Berniuką itin paveikė tolima kelionė, miegojimas automobilyje, pro langą matyta karinė technika. Mama ir senelė susirūpinusios, kad Vadimas naktimis krūpčioja, išsibudina verkdamas, jį nuraminti sunku. Ir pamatęs mane, jam nepažįstamą tetą, jis sprunka į kitą kambarį.

Bėgti nuo karo apsisprendė per akimirksnį
Viera Koval ir Aliona Lariuk atvyko iš Bila Cerkva miesto, nuo sostinės Kijevo nutolusio per 70 km. Jame gyveno 200 tūkst. gyventojų. Iki vasario 24 dienos, kuomet Rusija pradėjo agresyvų karą prieš taikius Ukrainos žmones, Viera ir Aliona su savo artimaisiais gyveno įprastą, patogų ir palyginti saugų gyvenimą. Viera turi nedidelį nuosavą namą miesto centre, o Aliona – butą daugiaaukščio pastato septintame aukšte.
Vieros teigimu, gandų ir informacijos per televiziją apie tai, kad Rusija ruošiasi karui, būta, tačiau niekas nenorėjo tuo patikėti, pasikliovė stipria šalies gynyba. Tą lemtingą rytą lijo lietus, ir daugelis apšaudymų garsus pradžioje tiesiog palaikė griaustiniu.
– Kai raketa pataikė į aerodromą, pasigirdo baisus dundėjimas, susiūbavo žemė, pradėjo virpėti langų stiklai. Supratau, kad tai – karas, nes tą patį buvau išgyvenusi ir 2014 metais, kai svečiavausi pas seserį Abchazijoje. Ir anuomet, ir dabar laiku išvažiavau…– Viera papasakojo apie momentą, kuomet suprato, kad tai rimta. – Dukros name atjungė liftą. Pasiūliau jai persikelti pas mane, susipirkom būtiniausius produktus, užpildėm visą šaldytuvą. Mano name yra rūsys, todėl svarstėme, kad slėpsimės jame. Turiu svočią, ji taip pat gyvena privačiame name. Paskambinau sūnui, siūliau arba atvažiuoti pas mane, arba slėptis pas savo žmonos mamą, tačiau jis dirba šilumos įmonėje, turi įsipareigojimų, todėl atsakė, kad niekur nesitrauks.

Aliona Lariuk Ukrainoje, savo gimtame mieste, buvo sukūrusi nedidelį konditerijos verslą, kėlė profesinę kvalifikaciją.

Situacija dar labiau paaštrėjo, miestą ėmė apšaudyti ne tik naktį, bet ir dieną…
– Tokia padėtis sukėlė kone isteriją, skambinau savo anytai ir sakiau, kad nepasiliksiu, važiuosiu kur akys veda, juolab kad esu jau du mėnesius nėščia, –Aliona akcentavo, kad mažas vaikas ir užsimezgusi gyvybė ją paskatino veikti nedelsiant. Juolab kad namas, kuriame ji gyveno, stovi arti geležinkelio stoties, kartu su kitais strategiškai svarbiais objektais ji galėjo būti subomborduota bet kuriuo metu. – Pasikalbėjau su mama, nuvažiavau į degalinę ir užsipyliau pilną baką degalų, susiorientavau pačiu laiku, nes po pusės paros degalinėse neliko jokio kuro…
Anot Alionos, buvo atakuotas ne tik aerodromas, bet ir susprogdinti geležinkelio sandėliai su kuro talpyklomis, tapo akivaizdūs okupantų siekiai nušluoti gyvenamąsias vietoves ir užimti Kijevą…
– Aš nenorėjau apleisti savo šalį, jei dukra nebūtų susiruošusi išvažiuoti, būčiau likusi,– neslėpė Viera. Dievo apvaizda pasikliovusios drąsios ukrainietės iš Bila Cerkva miesto išvažiavo naktį.

Atsidūrė už tūkstančio kilometrų – Lietuvoje
– Važiavome nuo vieno miesto iki kito, Žytomirą turėjome aplenkti, nes ten jau vyko kariniai veiksmai, kelio poste mus nukreipė miško keliais, kelio ženklų nesimatė, važiavome aklai, pasiklydom, ir dar du šimtus kilometrų sukome ratus pačioje Ukrainoje. Pataikėme prie Moldovos sienos, po to pasukome Lenkijos sienos link. Žmonės pakeliui mums aiškino, kur geriau važiuoti. Pagaliau pasiekėme pasienį, dvi paras teko laukti eilėje, po to važiavome per Lenkiją, kol atsidūrėme Lietuvos pasienio punkte,– pasakojo jos.
Pasak Vieros, šioje kelionėje joms buvo labai svarbu išlošti laiko, todėl nakvojo automobilyje, budrumą kelyje palaikė kava. „Kai tik Aliona pajunta, kad akys merkiasi, sustoja, numinga degalinėje, o aš budžiu, po pusvalandžio ją pažadinu – ir vėl į kelią. Mažylis didžiąją dalį kelionės snaudė užklotas ant galinės sėdynės. Kartu keliavo ir mūsų kambarinis katinas, juk palikti jį vieną buvo gaila, – kalbėjo V.Koval.

„Taip, kaip mes, būtų pasielgęs kiekvienas…“

Alionos Lariuk kepinių pavyzdžiai.

Dvi mokyklinio amžiaus dukreles auginantys Viktorija ir Rimantas Ignatavičiai buvo pirma šeima Prienuose, atvėrusi savo namų duris karo pabėgėliams iš Ukrainos.
– Kai tik prasidėjo karo įvykiai Ukrainoje, nedelsdami užsiregistravome Prienų rajono savivaldybės nurodytu telefonu, taip pat „Blue/yellow“ organizacijoje, siūlydami savo pastogę, juolab kad turime erdvų namą ir galimybę padėti, – Viktorija papasakojo apie tai, kaip likimas juos suvedė su Aliona ir Viera.
Jos teigimu, ukrainietės į Lietuvą pasuko neatsitiktinai. A. Lariuk vyras dirba vairuotoju lietuvių įkurtoje logistikos įmonėje „Hoptrans“. Būtent jos vadovai pasiūlė Alionos vyrui Volodimirui pasikviesti Ukrainoje likusią šeimą į Lietuvą, žadėjo organizuoti persikraustymą.
– Taip sutapo, kad mano viena pažįstama dirba minėtoje įmonėje ir ji per feisbuką pradėjo ieškoti, kas galėtų priimti ukrainiečių šeimą, o kita bičiulė mane rekomendavo, nes jau žinojo apie mūsų ketinimus. Taigi, kai mums paskambino iš įmonės ir paklausė, ar galėsim suteikti gyvenamąjį plotą, teprireikė sekundės pasakyti „taip“, – patikino Viktorija Ignatavičienė.
Jai sakau, kad mama su tėčiu savo dukroms dėl šeimoje puoselėjamų vertybių yra patys tikriausi ir akivaizdžiausi pilietiškumo pavyzdžiai. Tai sugraudina Viktoriją…
– Taip reikėjo… Duok Dieve, kad mums niekuomet netektų to patirti…, – po pauzės ištarė ji. „Kuo galim, tuo padedam,“ – vyriškai santūriai pridūrė jos vyras Rimantas. „Tikim, kad taip, kaip mes, pasielgtų kiekvienas, kuris tik turi bent kokį laisvą kampą, “ – įsitikinę Ignatavičiai.
Viktorijos teigimu, pirma karo savaitė parodė, kaip geranoriškai ir nesavanaudiškai karo pabėgėlių atžvilgiu nusiteikę lietuviai:
– Sulaukėme lavinos žinučių ir skambučių – kas mus palaikė geru žodžiu, kas prisidėjo konkrečia pagalba. Mane stabdė gatvėje, prašė užsukti į parduotuvę ir išsirinkti visko, ko reikia. Vienos dukros bendraklasės tėtis paskambino siūlydamasis mūsų namus aprūpinti jų įmonėje kepama duona… Tai itin sujaudino. Aliona ir Viera buvo netgi sutrikusios dėl suneštų daiktų gausybės, sakė tiek daug jų neturėjusios savo namuose.
Viktorija yra sujaudinta žmonių gerumo – jie pagelbėjo kuo tik galėjo niekieno neprašomi. Ir jos pačios šeimos gydytojas, sužinojęs apie atvykusius ukrainiečius, apie tai, kad Alionai prireiks specialisto pagalbos, pažadėjo nukreipti pas reikiamus medikus. Susirūpinusi Viktorijos teta, kuri yra ukrainietė, taip pat atskubėjo su krepšiais savo tautiečiams pripirktų, kasdien reikalingų drabužių… Juk karo pabėgėlės atvyko kaip stovi, tik su lagaminu ir kuprine, kuriuose buvo daugiausia daiktų, skirtų sūneliui.

Pildo reikiamus dokumentus dėl gyvenimo Lietuvoje
Šeimininkai palydėjo ukrainietes į Migracijos tarnybos skyrių Kaune, kur jos užsiregistravo, o šią savaitę užpildė prašymą vizai gauti. Ši viza joms suteiks galimybę metus legaliai gyventi Lietuvoje. Gavusios asmens kodus, moterys galės registruotis Užimtumo tarnyboje, sveikatos priežiūros įstaigose, gauti kitas paslaugas. Žinoma, dokumentų tvarkymas šiek tiek užtruks…
Galbūt tokiomis aplinkybės mano klausimas apie šeimos ateities planus Lietuvoje yra ne visiškai tinkamas. Viera patvirtina kol kas nežinanti, kaip gyvens toliau, priklausys nuo to, kiek laiko truks ši priverstinė „tremtis“.
–Aš jau esu pensininkė, bet galiu dirbti bet kokį darbą, kokį tik pasiūlys. Užmiestyje turėjau sodo namelį, žemės, kur auginau daržoves. Graži tai vieta, šalia teka upelis, jame kimba žuvys…– atsidūsta Viera ir patikina nebijanti fizinių darbų. Štai ir dabar negali sėdėti rankas sudėjusi, todėl, norėdama nustumti sunkias mintis, ji paprašė šeimininkės siūlų ir mezga jai šiltas kojines.

Sumąstė verslo planą
Aliona rodo savo taikaus gyvenimo nuotraukas. Ji yra konditerė, savo mieste buvo sukūrusi nuosavą verslą. Į jį investavo šeimos santaupas, susipirko profesionalią virtuvės įrangą ir kepė tortus, pyragėlius, keksiukus, tartaletes ir kt., savo kepinius pasiūlydavo kavinėms.
Todėl šiek tiek atsigavusi po ilgos ir varginančios kelionės, Ignatavičių namuose ji ėmėsi to, ką geriausiai moka. Paprašė Viktorijos nupirkti miltų, kitų priedų ir, mums bekalbant, spėriai kočiojo lakštus šokoladiniam Napoleonui, kišo juos į įkaitusią orkaitę. Viktorija sumanė Alionos kepinius pasiūlyti feisbuko vartotojų grupėje, galbūt kas nors norės jų įsigyti savo šventėms. Kadangi Alionos banko kortelė dėl nežinomų priežasčių užblokuota, todėl turėti vieną kitą eurą grynųjų jai pravartu.
Užbėgant už akių, pasakysiu, kad susidomėjusiųjų Alionos kepiniais atsirado tiek daug, kad konditerė jau turi užsakymų į priekį, jai tai didelis moralinis palaikymas iš šalies. Juk nežinia, kuriam laikui Aliona, Vadimas ir Viera užtrigo Lietuvoje.
– Šiuo metu mūsų šeima moterims padeda įsigyti tai, ko reikia, tačiau jos itin darbščios, nori veiklos ir aš suprantu jų norą gyventi nepriklausomai, – pastebi V.Ignatavičienė.
Šiandien niekas negali atsakyti, kada Ukrainoje verdantis pragaras baigsis ir prasidės taikus laikotarpis. Į langą beldžiasi pavasaris, ir močiutė Viera veržiasi kuo greičiau sugrįžti į namus: arti, sėti, ravėti…
Alionos vyras šiuo metu negali būti fiziškai su savo šeimos nariais, jis išvykęs į reisą, dirba Vakarų Europoje ir su jais susitiks tik po kelių mėnesių. Grįš, kai bus priartėjęs Alionos gimdymo terminas. Taip nutiko, kad iš Ukrainos į reisą jis išvyko vasario 23-iąją, o karas prasidėjo kitą dieną.
– Kiekvieną kartą, kai vyras išvažiuoja, širdis plyšta pusiau, taip sunku skirtis, šįkart padėkojau Dievui, nes jo, ko gero, nebūtų išleidę iš šalies, – svarsto Aliona. Jos vyras jau dalyvavo karo veiksmuose 2014 metais ir gerai žino, kokia jo kaina – prireikė nemažai laiko, kad išsigydytų dvasines žaizdas.
Aliona ir Viera kartais susirašo su artimaisiais ir pažįstamais, likusiais Ukrainoje. Vieni džiaugiasi, kad joms pavyko ištrūkti iš karo mėsmalės, iš kitų sulaukia ir smerkiančių žinučių, neva pabėgo…
Aliona sužinojo, kad jos gyvenamajame devynaukštyje telikusios trys senyvo amžiaus moterys, kurios neturėjo kur išvažiuoti. Gyventojai išsiskirstė kas sau – į kolektyvinius sodus, užmiesčio namus, pas giminaičius, kirto sieną…

Tikėjimas, viltis ir meilė…
Atsisveikinant Viera Koval prašo nuoširdžiai padėkoti visiems jų šeimai pagelbėjusiems lietuviams, prieniečiams, jiems linki būti sveikiems, laimingiems ir nepažinti karo. Aš ukrainiečių moterims palinkiu, kad neišsektų jų viltys greitai sulaukti karo pabaigos, turėti tikėjimo, jog netrukus vėl susitiks su savo artimaisiais.
Viera atsako: „Taip ir bus…“. Ir pasakoja, kad jos tėvai buvo kurčnebyliai. Antrojo pasaulinio karo metais 18 metų teturėjusi jos mama, vengdama priverstinio išvežimo į Vokietiją darbams, slėpėsi šulinyje, kur peršalusi prarado klausą. Tėtis apkurto panašiomis aplinkybėmis po ausų ligos. Su vaikais ir tarpusavyje jie kalbėjosi pagal savo sistemą… Pasak moters, tėvai jai ir dar dviems dukroms suteikė iškalbingus vardus: Viera, Nadežda, Liubov, turėdami omeny šventą ikoną „Tikėjimas, viltis, meilė ir jų motina Sofija“. Tai – didžiųjų kankinių vardai, kuriuose užkoduotos svarbiausios krikščioniškos vertybės. Pasakojimas apie šias kankines įkvepia, kaip svarbu būti vieningiems savo tikėjime iki galo…

Dalė Lazauskienė

P.S. Gera žinia ta, kad mažasis Vadimas jau apsiprato nepažįstamoje aplinkoje, ir Ignatavičių namuose skamba vaiko juokas.