Fragmentai Medeikonių (Gudakalnio) kapinių istorijai

Aš pravertęs dobilienos plutą
Tūkstančius pėdų po ja randu
Kiekvienoj vagoj senolių būta,
Neišplovė jų nei laikas, nei vanduo.
(Kazys Bradūnas)

Raimonda Ragauskienė, remdamasi R. Rymantienės medžiaga, knygoje „Karališkojo Birštono praeitis“ 19 psl. rašo: „Teritorijoje tarp Birštono ir Druskininkų abipus Nemuno gyventojai apsigyveno baigiantis X tūkst. pr. Kr., tai yra tuoj pat, kai ši sritis galimai išsilaisvino nuo ledynų ir susidarė gyventi įmanomos sąlygos. Tuo metu Nemunas jau tekėjo dabartine vaga į Baltijos jūrą (…) Ankstyviausių svidrinio tipo radinių rasta ties Ivoniškėmis, netoli Birštono (…) VIII tūkst. pr. Kr. tokios kultūrinės grupės stovyklos žinomos buvusios Siponyse, Birštone kitapus Nemuno, Kampiškėse, Nemajūnų apylinkėse“.

Algimanto Sakalausko sukurtas paminklas Elenos Juškienės kapui.

Toliau ji rašo, kad apie I tūkst. pr. Kr. Lietuvoje pasirodo pirmieji baltams būdingi paminklai: piliakalniai ir pilkapiai. R. Ragauskienė aprašo tik Paverknių piliakalnį, kuris ne kartą tyrinėtas, bet nemini Nibrių, Žideikonių, Medeikonių kaimų, nes jie netyrinėti, bet reikia manyti, kad žmonių ir ten gyventa nuo seniai. Aprašyti tiksliai kaimų ir kapinių neįmanoma. Teisingai rašė Kazys Bradūnas.
Istorikas Vytautas Kuzmickas straipsnyje „Veikime, kol gyvi esame…“, išspausdintame 2006 m. rugpjūčio 30 d. „Gyvenimo“ laikraštyje, rašo, kad kapinės ir kapinaitės yra svarbi krašto kultūrinio paveldo dalis, o jų priežiūra parodo atskiro žmogaus, valdžios institucijų, kultūros, politinio brandumo ir katalikiško etiketo lygį. Jis išsamiai susipažino su išlikusiomis Jiezno Romos katalikų bažnyčios parapijos 1711–1936 metų metrikų knygomis, kuriose minimos 18 kaimų kapinės, tarp jų – Medeikonių, Žideikonių, Paverknių. Gudakalnio kapinės neminimos, dėl kokių priežasčių neaišku. Šiapus Verknės esantys Medeikonių ir Paverknių kaimai anksčiau priklausė Jiezno parapijai.
Internete apie Gudakalnio kapines žinios gana šykščios: „Gudakalnio kapinės – Medeikonių kaime Birštono savivaldybėje. Tvora aptvertos, veikiančios kaimo kapinaitės, ant mišku apaugusios kalvos, esančios ties Nemuno ir Verknės santaka. Taip pat vadinamos Žideikonių arba Medeikonių kapinaitėmis pagal greta esančių kaimų pavadinimus.“
Toliau parašyta, kaip prie jų galima priartėti (prie kapinių privažiuoti negalima) iš plento A16 Vilnius–Prienai–Marijampolė.
Kapinių istorija internete taip pat trumpa: „Gudakalnio kapinaitėse buvo laidojama iš aplinkinių kaimų: Gudakalnio, Medeikonių, Paverknių, Būdų. Taip pat šiose kapinėse laidodavo ir iš kitoje Verknės pusėje esančių kaimų, t.y. Žideikonių, Kisieliškių, Bendžiakiemio.
Senovėje laidotuvių procesija atkeliaudavo iki Verknės, nusileisdavo iki Verknės santakos vietos. Santakoje vandenį buvo galima perbristi iki tol, kol jo lygmenį pakėlė Kauno HES. Perbrendant laidotuvių procesijai per upę buvo išlaikomas senovinis paprotys, susijęs su sielos apvalymu ir kelione į kitą pasaulį. 1941–1946 m. laikotarpiu kapinaitės uždarytos“.
Internetinė istorinė dalis ne visai sutampa su žmonių prisiminimais. Prie Nemuno ir Verknės santakos nuo seno gyveno Klimų šeima. Jonas Raiskas straipsnyje „Ožkų pečius“ ir senosios Gudakalnio kapinės“, išspausdintame 2006 m. birželio 10 d. „Gyvenimo“ laikraštyje, rašo: „Gudakalnio senosiose kapinėse atgulę amžino poilsio Klimų senoliai. Ši vietovė žavi ne tik nepakartojama gamta, bet ir paslaptinga savo praeitimi. (…) Ona Valatkaitė prisimena, kad Jonas Kaluževičius jai pasakojęs, jog pats kapinių pavadinimas atsirado palaidojus kalnelyje sielininką gudą. Taip ir prigijo šiai vietovei Gudakalnio pavadinimas, išlikęs iki mūsų dienų. Nemaža pasakojimų, legendų girdėta, daug kasinėta Lietuvoje ieškant paslėptų Napoleono lobių. Viena iš tokių (nuo seno esančių traukos vietų) – senosios Gudakalnio kapinės, nes čia palaidoti 1812 metais sušalę prancūzų kareiviai. Iki šiolei sklando legendos, kad čia užkasta ir paslėpta dėžė su aukso monetomis. Antanina Klimaitė-Šestilienė, prisimindama jaunystės laikus, pasakojo, kad šiose kapinėse darbavosi ekspedicijos archeologai ir ji pati mačiusi iškastus plačius blizgančius diržus.

2002 m. vasarą Lietuvos sveikuolių sąjungos stovykla buvo Birštone. Liepos 26 d. stovyklautojai tvarkė Gudakalnio kapinaites.

Tiksli pirmų laidojimo vietų data šiose kapinėse neužfiksuota, bet atgulusių amžinojo poilsio daug, tik gaila, kad kapeliai per laiką sunykę. Net atokiau nuo kapinių, kasant bulvėms per žiemą laikyti duobes, buvo aptinkama žmonių kaulų“, – rašo Jonas Raiskas.
Iki 2000-ųjų metų Birštono seniūnija priklausė Prienų rajonui. Danutė Dvilinskaitė 1993 m. gruodžio 22 d. „Gyvenimo“ laikraštyje, straipsnyje „Kapinės – kultūros paveldo objektas“, aprašo tų metų balandžio mėn. vykusią talką Gudakalnio kapinaitėse. Ji atidžiai apžiūrėjo ir gana išsamiai aprašė išlikusius senuosius paminklus.
Internete paminėta, kad 1941–1946 m. kapinės buvo uždarytos. D. Dvilinskaitės straipsnyje rašoma: „Jau daugiau kaip dešimt metų kapinaitėse niekas nieko nelaidoja. Pradžioje buvo uždrausta, o paskui, anot J. Klimo: „Popierių išdavė, bet… senos tvoros tik keletas stulpų belikę, žvėrys knaisioja ir trempia. Valdžia vis žadėjo naują tvorą, vis tvėrė, tvėrė 3 metus… Taip ir neužtvėrė. Dabar, va, Birštono girininkė medienos parūpino, jei gerai seksis darbas tai ir skersinius, ir statinius su anūku išpjausim, tik reiktų talkos pačiom kapinaitėm sutvarkyti ir tvorai aptverti“. Talką suorganizavo paminklotvarkininkė Dainora Šaltienė, Kultūros skyriaus vedėja Irena Stasytienė, girininkė Teresė Murauskaitė.
Daugiau nei dvidešimt žmonių (Kultūros centro, Birštono girininkijos darbuotojai, bibliotekininkės, kraštotyrininkai) plušo tą vėjuotą ir vėsią balandžio dieną Verknės ir Nemuno santakos krante. Kai talkininkai pirmą kartą pamatė kapinaites, greičiausiai ne vienas pagalvojo: ką mes čia įstengsim padaryti? Pro dar belapius susivijusius bruzgynus, aštrius šabakštynus, išsikerojusius krūmokšnių stagarus kai kur buvo vos įmanoma praeiti. Visos kapinaitės tarytum patalu buvo apklotos storu samanų, lapų, laukinių suvytusių žolių sluoksniu. Tik keliose vietose švietė prižiūrimi ir tvarkomi kapai. Talkininkai vyrai dirbo medžio darbus: nužievinėjo maumedžių stulpelius tvorai, kirto ir vežė pas J. Klimą prie pjovimo „aparatūros“ medieną skersiniams ir statiniams, pjovė nereikalingus ir trukdančius medžius, kapojo šakas ir, žinoma, sukūrė laužą, kuriame kepė „labdaros būdu“ gautas bulves“ Moterys žingsnis po žingsnio valė kapinaites: kirto, pjovė, rovė krūmokšnius ir jų atžalas, grėbstė lapus, sausas šakas ir per metų metus susikaupusias šiukšles, taisė ir šlavė (kiek tai buvo įmanoma) seniai neprižiūrimus kapelius. Kartkartėmis didžiulių eglių viršūnėmis smarkiais šuorais nuūždavo vėjas, paberdamas ant talkininkų stambias sniego kruopas, kurios tuoj pat ištirpdavo puriose miško samanose. Prie pietų laužo talininkai su dėkingumu minėjo D. Klimienę už… karštus kiaušinius ir labai skanią žuvį.
Tą dieną talkininkai darbų nespėjo užbaigti. Dar tris kartus Gudakalnio kapinaitėse aidėjo plaktukų tauškėjimas ir talkininkų balsai. Kartu su prieniečiais talkindavo ir Birštono klebono Jono Dalinevičiaus pakviesti vyrai. Pagaliau didelis, reikalingas taurus darbas baigtas. Iš tolo ant aukštos skrodės keteros, eglių paunksmėje baltuoja nauja tvora“, – rašoma D. Dvilinskaitės straipsnyje.
Praėjo beveik dešimtmetis. Gudakalnis, kaip ir visa Birštono seniūnija, nuo 2000-ųjų metų pateko Birštono savivaldybės globon. Kad ir kaip rūpestingai Raimundas Morkūnas apdegino kapinių tvoros stulpelius, sąlytyje su žeme jie pradėjo pūti, tvora pradėjo krypti, o vėliau tarpais atgulė ant žemės. Pirmąjį SOS signalą Birštono valdžiai pasiunčiau 2001 metais. Vėliau rašiau dar du straipsnius ir tik 2006 m. spalio 26 d. buvau išgirsta.
Važiuojame į Gudakalnį. Automobilį paliekame ant kalno ir pažliugusiu keliu pasiekiame kapinaites. Seniūnas J. Kederys, tuometinis vicemeras J. Aleksandravičius, Miesto tvarkymo tarnybos vyr. inžinierius K. Valentukevičius apžiūrinėja, o aš įsiaudrinusi aiškinu, kad tvora būtų sėkmingai tarnavusi, jei laiku būtų pakeisti apipuvę stulpeliai.
Tiksliai neprisimenu, po kiek laiko buvo užtverta nauja patogi tvora, padarytas užrašas „Gudakalnio kapinaitės“.
Ona Valatkaitė, gimusi 1936 m. Paverknių kaime, dabar gyvenanti Birštone, man parodė glaustą Kaluževičių šeimos istoriją nuo 1793 metų. Jie gyveno už Paverknių piliakalnio ir daugumos amžinojo poilsio vieta Žideikonių kapinėse. Tikėtina, kad tai tos pačios Gudakalnio kapinaitės. Jonas Kaluževičius, gimęs 1901 m., atgulė Gudakalnyje 1994 m. Ona Kaluževičienė (g. 1914 m.) palaidota 1996 m. Eleną Juškienę (g. 1933 m.) Gudakalnis priglaudė 1998 m. Senieji Klimai – Jonas ir Domicelė – paliko šią žemę ir atgulė jų rūpesčiu atgaivintose Gudakalnio kapinaitėse tūkstantmečių sandūroje (vienas – 1999 m., kitas – 2000 m.). O. Valatkaitė sakė, kad 2012 m. Gudakalnis priglaudė Romą Valatką.
D. Dvilinskaitė anksčiau minėtame straipsnyje, remdamasi LR vyriausybės nutarimu, ir apie tai rašė, kas atsako už tvarką kapinėse: „Kapinių įrengimo, tvarkymo ir priežiūros darbus atlieka savivaldybių valdymo organai, nes kapai, kapinaitės, senkapiai, pilkapiai ir kitos laidojimo vietos yra istorinę ir kultūrinę vietą turintys kultūros paveldo objektai“.
Manau, kad ir veikiančiose Gudakalnio kapinaitėse, ir Panemunių senkapiuose kai kuriuos darbus atlieka Birštono seniūnijos žmonės, bet tikrąja šių kapelių priežiūra jau antrą dešimtmetį, rūpinasi Birštono „Bočiai“. Džiugu, kad birštoniečiai įvertino „Bočių“ iniciatyvą, o „Gyvenimas“ ją prasmingai aprašė. Jei senkapius pasiekti paprasta, tai į Gudakalnį patekti sudėtinga. Manau, kad Birštono miesto tvarkymo tarnyba tikrai pajėgi žmonėms nulipti įrengti nors turėklus. Ir tai reikėtų padaryti kuo skubiau, kad talkininkai galėtų jais prisilaikyti, leisdamiesi į kapinaites jau šį pavasarį. Gal ateityje galima išspręsti ir patogesnio kelio sutvarkymo klausimą.
Aš dėkinga Miesto tvarkymo tarnybos direktoriui A. Kederiui, kuris asmeniškai labai geranoriškai apžiūrėjo Ligeikų kryžių Paverknių kaime ir organizavo kryžiaus tvorelės kapitalinį remontą. Kviesčiau direktorių apsilankyti Gudakalnio kapinaitėse ir priimti tinkamą sprendimą.
Teresė Murauskaitė

Rubrikoje Mokyklų gyvenimas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.