Laiškai iš šalčio žemės – gyvi istorijos liudytojai

Atminties ženklai

Išsaugotos šeimos ir giminės relikvijos apie praeities įvykius gali papasakoti įtaigiau, nei atskleidžia iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos. Vasario 16-osios išvakarėse į Birštono muziejų susirinkę lankytojai turėjo neeilinę galimybę per vienos giminės susirašinėjimą prisiliesti prie tragiško Lietuvos istorijos laikotarpio – 1940 m. birželio 14–18 d. prasidėjusių lietuvių masinių trėmimų į Sibiro lagerius.
Muziejuje surengtą parodą „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“ pristatė Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis, ryžęsis viešai eksponuoti laiškus, kuriuos jo močiutei Antaninai Mažylienei daugelį metų iš tremties rašė ten ne savo noru patekę giminaičiai ir pažįstami žmonės. Tarp jų – ir A.Mažylienės susirašinėjimas su bičiule, Lietuvos prezidento, signataro Aleksandro Stulginskio žmona Ona. Laiškuose O.Stulginskienė pasakojo apie kasdienybę tremtyje, užsimindavo ir apie kalinamą vyrą.
Prof. L.Mažylis su birštoniečiais pasidalino itin jautriomis tremtyje ilgus metus gyvenusių giminaičių istorijomis, papasakojo, kaip susiklostė jų likimai. Trėmimai į Sibirą aplenkė jo senelius ir tėvus, tačiau jų neišvengė močiutės sesers vaikai: dukra Petronėlė Sirutytė-Lastienė ir du sūnūs – Juozas Sirutis ir Jonas Sirutis. Iš jų daugiausia su teta A.Mažyliene susirašinėjo jos sūnėnas Juozas.
Prieš atvykdamas į Birštoną, prof. Liudas Mažylis sakė bendravęs su žiniasklaidos atstovais, kurie jo klausę ir apie šiandieninę neramią situaciją Rytuose, ir apie tai, ar vertėtų ruoštis blogiausiam.
„Ši paroda yra proga permąstyti istoriją, nes šiandienos įvykiai turi sąsajų su praeities, apie kurią pasakojama parodoje, kontekstu – jis rodo, kad pasiruošti dramatiškiems kataklizmams vargu ar įmanoma,“– sakė europarlamentaras. Tai patvirtino ir jo pasakojimas apie „dėdę“ Juozą Sirutį – studijuodamas Kaune, jis gyveno žinomo prof. Prano Mažylio ir Onos Mažylienės bute, iš kurio vieną dieną netikėtai buvo išvežtas. Pretekstas – Juozas buvo Šaulių sąjungos narys.
Apie tremties realybę, išgyvenimus Juozas Sirutis tetai Onai rašė laiškuose. Anot L.Mažylio, šie laiškai – autentiški ir asmeniniai tų laikų liudijimai, kurių nerasi istorijos vadovėliuose.
Pirmieji giminaičių laiškai iš lagerių Kauną pasiekė tik 1945 m., pradžioje dėl cenzūros jie buvo rašomi rusų kalba, vėliau leista rašyti ir lietuviškai. Todėl savaime suprantama, kad susirašinėjime vengta politikos, bet iš pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad tremtiniai gyveno prastomis sąlygomis, sunkiai dirbo prie miško ruošos darbų, jautė nuolatinį nepriteklių, fizinį išsekimą, todėl jiems didelė paguoda ir parama buvo iš giminaičių Lietuvoje gaunami laiškai ir siuntiniai.
„Reikėjo labai tvirtos sveikatos, atsparumo ir didelės moralinės ištvermės, kad išgyventum tokiomis aplinkybėmis“, – akcentavo L.Mažylis.
Laisvėjant tremties suvaržymams, Juozo Siručio laiškuose juntamas susirūpinimas, kad grįžti į Lietuvą jam nebus leista. Ir iš tikrųjų, pasibaigus jo bausmei lageryje, jis apsigyveno Kazachstane, kur sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, o į Lietuvą buvo grįžęs tik jos aplankyti. Jo brolis Jonas Sirutis, kaip ir jo mažametis sūnelis Jonukas, mirė Sibire.
Prof. L.Mažylis papasakojo mistinę istoriją, susijusią su Jonuku. Jis buvo palaidotas ant Laptevų jūros kranto, tačiau prieš tris dešimtmečius, jau Sąjūdžio laikais, Lenos deltoje keliautojas pamatė iš amžinojo įšalo išplautą karstelį su, kaip jam pasirodė, lietuviškais raštmenimis. Tuomet jau buvo prasidėjęs tremtinių palaikų pargabenimo į Lietuvą laikotarpis. Žmogus paskambino į Kauno sąjūdžio būstinę, taip Onutė Sirutienė sužinojo apie atrastus sūnaus palaikus – dabar jie ilsisi kapinėse.
Skaudūs istorijos liudijimai surado atgarsį birštonietės Onutės Kurapkienės širdyje. Onutė taip pat išgyveno tremtį, kurią praskaidrindavo žinios iš artimųjų. Todėl ji nuoširdžiai dėkojo europarlamentarui už išsaugotus laiškus. Šiandienos požiūriu jie yra svarbūs dokumentai, pasakojantys apie tai, ką teko patirti ankstesnėms kartoms, ne savo valia patekusioms į politinę „mėsmalę“.
Prof. L.Mažyliui už parodą ir aktyvią pilietinę poziciją dėkojo Birštono savivaldybės vicemeras Vytas Kederys ir Savivaldybės administracijos direktorė Jovita Tirvienė, Birštono muziejaus direktorė Vilijeta Šalomskienė. Prof. L.Mažylis, pagarsėjęs tuo, kad atrado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba, muziejui padovanojo dokumento kopiją su įrašyta akto atradimo Vokietijos diplomatiniame archyve data (2017 m. kovo 29 d.). Jis pakvietė birštoniečius pasinaudoti paskutine proga ir iki šių metų lapkričio 27-osios apžiūrėti Nepriklausomybės Aktą, kuris eksponuojamas Istorinėje Prezidentūroje. Vėliau jis iškeliaus atgal į Vokietiją.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos