Jie prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo

XX a. LIETUVIŲ TAUTAI išskirtinis ne tik dėl to, kad atgavome savo lietuviškąją spaudą, po I Pasaulinio karo paskelbėme apie Lietuvos valstybės atkūrimą, o 1990 metais atstatėme Lietuvos Nepriklausomybę. Laisvė – už dyką nėra dalinama, ją reikia išsikovoti. Šis straipsnis skirtas mūsų Tautos vyrų – prieškario birštoniečių – atminimui, kurie kovojo vardan mūsų visų laisvės, todėl privalome Jų atminimą išsaugoti ateities kartoms.

Mano kolekcijoje pašto ženklas, pirktas Kauno centrinio pašto patalpose veikusiame antikvariate.

Minint Vasario 16-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo datą, nevalia užmiršti mūsų pirmtakų – 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvių, prieš carinę priespaudą kovojusiųjų atminimo. Jie mus dvasiškai įkvėpė toliau tęsti kovą iki pergalės.
Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 20 – mečio proga ant išleisto pašto ženklo su nurodytomis datomis „1918 LIETUVA 1938“ ir įrašu ,,1918–II–16 LIETUVOS TARYBA SKELBIA NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ“ – įamžinti tautos signatarai, kurie pasauliui paskelbė apie mūsų Valstybės ir joje gyvenančių piliečių suverenitetą.
Dabar keista ir neįtikėtina, bet Amerikos imigracijos įstaigos atvykstančius lietuvius pagal tautybę pradėjo registruoti tik nuo 1899 metų. Anksčiau lietuviai buvo priskiriami prie rusų ir lenkų.
Kas gi tie pirmieji didžiavyriai, kurie, atlikdami karinę pareigą ir priesaiką Tėvynei, vardan visų Laisvės ir Nepriklausomybės paaukojo savo gyvybes.
1. Išleistame Lietuvos karo invalidų vyčių brolijos atviruke pažymėtas pirmasis atgimusios Lietuvos kareivis POVILAS LUKŠIS, žuvęs kovoje už mūsų nepriklausomybę. Žuvo 1919 m. vasario mėn. 8 dieną ties Laučiūnų kaimu, Kėdainių apsk. ir valsčiuje (pridėta nuotrauka).

Antanas Blekaitis. Nuotrauka iš asmeninio Onos Miniauskienės archyvo.

2. Leidinio ,,NUKENTĖJĘ PAMINKLAI“ (sudarė ir redagavo M. Skirmantienė, J. Varnauskas. –V. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. 246 p.. iliustr. redaktorius J. Varnauskas. Tiražas 5000 egz. ,,Aušros“ spaustuvė) 9 puslapyje randame autoriaus Juozo Banionio straipsnį ,,Miesto šiaurinė dalis. Antano Juozapavičiaus tilto bareljefai“. Jame rašoma apie tai, kaip buvo pagerbtas Antanas Juozapavičius, 1919.II.13 žuvęs ant netoliese buvusio medinio tilto. Jis buvo pirmasis Nepriklausomybės kare žuvęs Lietuvos karininkas).
3. Lietuvos karo invalidų vyčių brolijos atviruke randu įrašą apie tai, kad ,,pirmomis atgimusios Lietuvos nepriklausomo gyvenimo dienomis okupantų steigiamajam Kaune, ties ,,Metropolio“ viešbučiu, [kareivis PRANAS AIMUTIS] eidamas sargybinio pareigas, žuvo 1919 m. kovo mėn. 18 dieną nuo vokiečių kareivių, kurių pakrikusiai gaujai jis buvo užkirtęs kelią į Amerikiečių misijos butą“ (pridėta nuotrauka).
,,Birštono versmėse“, straipsnyje „Laisvės vardan“ (2003 m. kovo 15 d., Nr.21(8571]) buvo prisimintas birštoniečių Petronėlės ir Juozo Blekaičių sūnus šviesios atminties Antanas, buvęs Juridinio fakulteto ketvirtakursis studentas, didvyriškai žuvęs Birštone, pasipriešinant sovietų okupantams. Šviesios atminties birštonietė Marija Kamarauskaitė-Žiūkienė [Žukienė] man ir papasakojo Antanuko žūties aplinkybes, nes ji pati buvo šios tragedijos liudininkė. Po Antanuko žūties tos pačios dienos vakarop užėjo vokiečiai. Prisimindama šį tragišką Birštono žmonėms įvykį, birštonietė Ona Škėmaitė-Miliauskienė man patvirtino, kad vokiečiai, sužinoję [jog Antanukas žuvo su ginklu rankoje pasipriešinęs rusų kariškiams], patys be kvietimo atėjo į jo šermenis ir stovėjo garbės sargyboje šalia karsto ir jame pašarvoto Antanuko Blekaičio. Ko gero, tai buvo precedento neturintis atvejis ne tik Birštono, bet ir Lietuvos gyvenime.
Tragedija pribrendo, kai, grįžęs į namus atostogų, Antanukas su savo broliu Juozu ir birštoniečiu Miku Miniausku iškėlė Basanavičiaus aikštėje Lietuvos Trispalvę ir apstumdė kelis [jiems pasipainiojusius komunistėlius], o šie nubėgo ir pasiskundė besitraukiantiems rusų kariškiams, kurie sugrįžę Antanuką nušovė.
Laidojant a.a. Antaną Blekaitį, Birštono kapinėse dalyvavo beveik visi birštoniečiai, suvažiavo daug studentų. Gedulingi pietūs buvo surengti tuometinėje Kurhauzo svetainėje. Patriotines dainas ir giesmes dainavo šviesios atminties dainininkė a.a. Beatričė Grincevičiūtė.
Gerb. Onos Miliauskienės archyve saugoma Antanuko nuotrauka su paskutiniais palinkėjimais, skirtais jaunystės dienų geriausiam draugui Mikui Miliauskui [,,prisimink, Mikai, vaikystės dienas, mokyklos laikų peštynes, draugystę, svajones apie laimę ir meilę“,]. Antanukui buvo tik 25-eri….[ Antanuko Blekaičio paskutinė nuotrauka]. Straipsnyje „Vardan tos Lietuvos“ (2003 m. lapkričio 29 d., Nr.94 (8644)) buvo prisimintas birštonietis Aleksas Žiūkas [ po Sibiro lagerių –Žukas], buvęs Lietuvos kariuomenės kadrinis karininkas. Prieškariu mūsų kurortas galėjo pasididžiuoti tik dviem kadriniais karininkais, tai – šv.a. Aleksu Žiūku ir Juozu Jurkulnevičiumi. Aleksas atgulė šalia Prienų naujose kapinėse, o Juozas palaidotas Amerikoje. Alekso žmona Marija Kamarauskaitė-Žiūkienė papasakojo, kad jos vyro geriausias draugas buvo Leonavičius iš Škėvonių [žmonių vadintas ,,Naujoku“], kuris su Aleksu planavo parsigabenti iš Vokietijos pasienio svarbius Lietuvai slaptų dokumentų originalus. Tarp svarbių dokumentų buvo ir Molotovo – Ribentropo paktas. Apie šiuos paslėptus dokumentus Leonavičius sužinojo iš savo brolio, gyvenusio užsienyje, kai jie susitiko Vilniuje per pasimatymą.
Leonavičiaus brolis buvo baigęs aukštuosius mokslus Vokietijoje. Neaišku, kokiu būdu šie dokumentai pas jį atsirado, bet jis juos buvo įdėjęs į ,,kaniukę“ ir užkasęs, o kaip ieškoti – kur, kurioje vietoje – papasakojo broliui Juozui. Gaila, bet draugų svajonei nebuvo lemta išsipildyti, nes netrukus Leonavičius buvo sumuštas, kankintas, po to – kliudytas automobilio, ir paslaptį nusinešė į kapus…
Ne mažiau svarbu tai, kad Leonavičius buvo nepamainomas Birštono kurorto istorijos metraštininkas. Storame sąsiuvinyje jis rašalu buvo užfiksavęs svarbiausius mūsų miestelio įvykius ir aprašęs žmones. Paskutinėje ir vienintelėje [ kol kas matytoje] nuotraukoje nenuilstamasis statistas – Juozas Leonavičius guli kukliame karste, o šalia gedi vienintelis jo draugas birštoniškis Aleksas Žiūkas… Straipsnyje ,,Už kilnius darbus Lietuvai ir žmonėms“ („Naujasis Gėlupis“, 2010 10 13, Nr.81 (1185)) prisimintas Birštone gyvenęs ir dirbęs žemaitis Adolfas Kikilas. Jo žmona, buvusi pedagogė Regina Staškevičiūtė, pasidalino prisiminimais apie tai, kad Adolfui Kikilui, vieninteliam iš Lietuvos trenerių, suteiktas ,,Kario savanorio“ statusas. 1944 metais, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, jam tėvas nupirko ginklą Tėvynei ginti, ir jis tapo lietuviškosios armijos LLA nariu. Su ginklu kovojo ,,Vanagų“ organizacijos gretose prieš Žemaitijoje siaučiančius sovietinius diversantus. 1944 m. liepos 28 d. Žemaitijoje įsisteigus ,,Tėvynės apsaugos rinktinei“ [TAR], vadovaujamai generolo Plechavičiaus, Adolfas kartu su Valdu Adamkumi [buvusiu LR Prezidentu] viename būryje buvo apmokomi ir tapo TAR kariais – kulkosvaidininkais. Adolfas ir Regina Kikilai kartu išgyveno 50 metų. Abu palaidoti Prienų–Birštono naujose kapinėse.
Birštoniečiai – šviesios atminties Vincas Laukevičius ir Ona Škėmaitė-Miniauskienė – buvo neeilinės asmenybės, nes ne tik dalyvavo mūsų miesto visuomeniniame gyvenime, bet ir labai gerai prisiminė kurorto žmones, taip pat Birštono praeitį. Man lankantis Birštono muziejuje ir aptarinėjant su Vidmantu Puskunigiu bei Juozu Šleikumi Birštono kurorto istoriją bei jame gyvenusius žmones, visuomet prisimindavome mūsų šviesuolius – Laukevičių, Miniauskienę ir humanistą Praną Migonį, gimusį 1914 m. spalio 19 dieną anapus Nemuno, Kampiškių kaime. Prieškariu jis birštoniečius vakaruškose ir šokiuose linksmino savo armonika, o pokariu, būdamas kurorto dažytojų brigadininku, gražino kurorto sanatorijas. Iš Šiaurės Airijos, kur tuo metu dirbau, man sveikinant šv.a. gerb. Praną 95-ojo gimtadienio proga, jis ištarė frazę, kuri iki šiol man neduoda ramybės: „Jonuk, kai tu sugrįši, tai mes turėsim labai rimtai pašnekėt…“ Nesulaukė… Jį prisiminsiu kaip tikrą Lietuvos patriotą šviesuolį, tikėjusį pasauliniu teisingumu ir tuo, kad žmonės vieni kitiems bus humaniški…
Birštoniškis Jonas Raiskas