„Pirmoji meilė akla.., o visos kitos?“

Iš vakaro smarkiai pylė šaltas vasario lietus. Lietaus lašai, atsimušę į namo stogą, Jūratei atrodė baugūs, tarsi rodytų savo galią prieš pirmuosius pavasario ženklus, kuriems, matyt, dar nevalia rodytis. Bet ar tai bus svarbu ryt jos pirmai pacientei Emai, kuri jau šiandien prašėsi būti priimama. Prisiminė Jūra, kaip Ema atėjo nedrąsiai prieš daugelį metų į pirmą konsultaciją. Paskui išvyko gyventi į užsienį, sakė, jog susitvarkiusi gyvenimą, suradusi meilę. Šį kartą pandemijos laikotarpiu ji Lietuvoje. Kad būtų greičiau Jūratei suvokti jos problemų priežastis, Ema iš vakaro jai atsiuntė prieš dvidešimt metų pradėto rašyti dienoraščio keletą puslapių.
„Bendrabučio kambaryje gyvenom trise. Žiemą būdavo labai šalta, todėl miegoti guldavome su šiltais megztiniais, užsidėdavom su piršteliais pirštines ir lovoje darydavomės rytojui špargalkes nusirašyti kontroliniam. Kažką vienas sau grodavo radio taškas, tarsi fonas, kuris nei vienai mūsų netrukdė. Kambariokės nesuprato, kad rašau dienoraštį, jį po pagalve paslėpdavau. Visos labai draugiškos ir tikros buvo. Neliesdavo, ko negalima“, – tokia pradžia nieko nereiškė Jūratei. Na, šaltis gal užgrūdino. Tačiau toliau Ema smulkiai aprašė savo jausmus, pridėdama eilių. Ji mylėjo ne atvira širdimi, nes tai buvo tik jos pirmosios meilės lauko surinktų smulkių gėlių žiedai, kai nesuprato, kai bijojo mylėti, bet į savo pasakos pasaulį neįsileido net mylimo žmogaus. Neperskaitė visko. Pikto lietaus lašai užmigdė.
Tik ryte, jau darbe, Jūratė gerdama kavą, nes, kaip visada, atėjo gerokai anksčiau, pažvelgė į kalendorių – vasario 14-toji. Šyptelėjo sau – vienos dienos meilės diena, kurios pati niekada nesureikšmindavo. Nesureikšmino net ir tada, kai kažkoks slaptas gerbėjas per kurjerį atsiuntė visą bagažinę, pilną gerberų, kurios ramiai nuleido galvas šaltajam kambaryje. Įdomu, kodėl Ema pasirinko šią dieną, o gal tai tiesiog skubu, kai ji pati nesusitvarko su savimi. Apsirengusi juodu ilgu paltu, gražiai išryškinančiu jos liemenį, ilgais sudrėkusiais nuo krintančios šaltos miglos plaukais, Ema sveikinosi ir atrodė savimi pasitikinti. Bet po pusvalandžio nepertraukiamo kalbėjimo jos balsas užsikirto, žandikauliai sustingo ir ji negalėjo pratarti nė žodžio. „Nejaugi buvo taip blogai, – pamanė Jūratė. Nes kitiems tai būtų graži istorija, na, tik ne tos pirmosios meilės iš dienoraščio puslapių, bet galbūt kitos, labiau subrendusių dviejų žmonių. „Jeigu ne akla, tai ne meilė“, – pati Jūra prisiminė vienos draugės šypseną ir žodžius, visada sakomus.
Kiti gi, pasirodo, tos pirmosios meilės net neprisimina. Antai vienas kolega, užaugęs po karo, netoli poilsio namų, kuriuose ir tuo metu gyvenimas „virė“, sakė, gal jie „kalti, kad jis nei draugauti, nei mylėti nemokėjo“. Nejaugi taip galima jaunystėje neįsimylėti? – buvo keista. Tad beliko tik palinkėti jam dabar įsimylėti pirmą kartą, nors kai anūkas jau seneliu šaukia. O šiandienos Emai Jūratė nežinojo, ką pasakyti. Pasiūlė kavos. Pati išėjo į balkonėlį parūkyti ir pamąstyti. Situacija sudėtinga, privalau patarti bėgti nuo žmogaus, su kuriuo ją sieja prisirišimas ir baimė. Gerokai vyresnis, turintis įvairių problemų. Sako, kad jį myli, bet pati nesuvokia savo jausmų. Saugi nesijaučia, viskuo rūpinasi pati. Vaikas iš pirmosios santuokos, su šiuo žmogumi visiškai nebendrauja. Beje, ir pirmoji Emos santuoka truko metus. Ji tikėjo savo žmogumi, sako, vienas kitą mylėję iki tol, kol vienos išvykos į gamtą metu pamatė tai, ko neturėjo… Ji neatleido neištikimybės. O gal reikėjo? Sako, apie tai net nesvarsčiusi.
Visuose drauguose ieškojo dienoraštyje aprašytos asmenybės charakterio, net išvaizdos bruožų. Ir tai natūralu. Jų ieškos visą gyvenimą – sutiko su šia nuomone Ema, kai abi baigė gerti kavą drauge. Jūratė atsisėdo kiek atokiau nuo pacientės ir ieškojo žodžių, kuriuose nenuskambėtų teisiamieji terminai. Reikėjo patarti subtiliai ir greitai. Čia ji netikėtai prisiminė save, vedamąjį iš „Erškėčių paukščių“ (Colleen Mccullough knygos). „Žinai, Ema „Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klausosi nusčiuvęs, ir Dievas šypsosi danguje. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias… Bent taip sako legenda“.
– Ar pirmoji meilė gali būti paskutinė, – jau be ašarų akyse klausė jos Ema.
Gali. Todėl Jūratė patarė Emai neatstumti ir bent susitikti pasikalbėti su iniciatyvą rodančiu žmogumi, našliu, kuris ir aprašytas pirmuoju pirmajame Emos dienoraščio puslapyje. Ir jeigu ji išdrįs pasakyti sudie jos negerbiančiam ir nemylinčiam, bet naudinga laikančiu žmogui, senatvėje turės tvirtą petį vyro, kurio akys ją lydėjo ir lydi per gyvenimą iki šiandien. Atsivers kitos durys, už kurių vėl pieva bus pilna smilgų, kažkur paupy prinoks žemuogės, ir du laimingi žmonės dviese priskins lauko gėlių puokštę jųdviejų tuoktuvėms vasaros naktyje… Jūratei buvo pačiai keista nuo patartų žodžių, bet Ema išėjo labai laiminga… Gal ji gebės sutaisyti palūžusį sparną, ir, tvirtai juo sumojusi, pakils skrydžiui…
…Kitas pacientas Jūratei tiesiai ant kaktos neatsiklausęs užlipdė didelę raudoną plastmasinę širdį, primindamas, jog tai „trečiosios akies“ ženklas – juk buvo šventinė meilės diena…
Palma