Didžioji mūsų nerimo priežastis…

Pastaruosius dvejus metus išgyvendami koronaviruso sukeltą pandemiją, kartu išgyvename ir kaip epidemiją plintančią depresiją bei nerimą. Pasikeitėme ne tik mes, bet ir visas pasaulis. Kodėl su mumis taip nutiko? Skirtingų šalių mokslininkai atskleidė nerimo ir depresijos priežastis. Kai kurios jų priklauso nuo mūsų biologijos, bet dauguma priežasčių – nuo šiuolaikinio gyvenimo būdo.
Tad kaip išeiti iš šios krizės? Kaip pakeisti mąstymą, kad jis suteiktų viltį? Ar supratus depresijos ir nerimo priežastis, tada galime pradėti taikyti savo gyvenime visai kitokius sprendimus? Atrodo – galime…
Kiekvienas mes skirtingai išgyvename laikmečio radikalius pokyčius, įvykius, ligas ir sielvartą – vieni labai skausmingai ir dažniausiai „po ranka“ visada turi antidepresantus, kiti – vartoja juos nuolat (dėl priklausomybės medikamentams) vis didindami dozes, dar kiti ieško kitų būdų (teisingų ir neteisingų būdų – alkoholis, narkotikai) save nuraminti ir palaikyti dvasinę pusiausvyrą. Įsitikinimas, kad „viskas yra tik mano galvoje“, dažnai nepadeda, nes nuo to tik jaučiame gėdą ir silpnumą. Dar kitaip jaučiamės, kai galvojame, kad su mumis tai vyksta dėl smegenų veiklos sutrikimo.
Britų ir šveicarų žurnalistas (43 metų) Johann Hari, daug laiko praleidęs nagrinėdamas jau du dešimtmečius medicininiuose žurnaluose vykstančias mokslines diskusijas apie depresijos ir nerimo gydymą savo knygoje „Nutrūkę ryšiai“ pateikė daugybę netikėtų atradimų apie mus užklupusią pasaulinę nusivylimo epidemiją. Nors depresija ir nerimas – mūsų laikų ligos, bet jų priežastys yra ir kitokios nei iki šiol buvo manoma, mūsų didžioji nerimo priežastis yra mus supančiame pasaulyje ir yra glaudžiai susijusi su mūsų gyvenimo būdu.
Mes jau nemažai žinome apie tokios savijautos prigimtį ir esame prisiskaitę daugybę savipagalbos knygų, kuriose gausu receptų, kaip susitvarkyti su savimi ir tapti laimingiems, bet dažnai, deja, mums nepavyksta… Toliau perkame ir ryjame jau mums įprastus ir dažnai menkai padedančius medikamentus. Taip, kartais pasidžiaugiame momentiniais pagerėjimais, bet ar liga mus visada palieka? Kokia išeitis? Ką siūlo mokslininkai? Kokie tie tikrieji „antidepresantai“?
Pirmiausia pabandykime suprasti, kokios nerimo ir depresijos priežastys:
. Atotrūkis nuo prasmingo darbo. Deja, kai kurie mūsų dažnai didžiąją aktyvaus gyvenimo dalį dirbame nenoriai arba kankindamiesi („kai ryte prabundu, visai nenoriu eiti į darbą… tiesiog tai darau iš pareigos“, „ištversiu tas nesąmones darbe, o grįžęs vėl galėsiu ko nors išgerti“ ir pan.). Daugeliui būdingas depresijos simptomas, dar vadinamas „tikrovės jausmo praradimu“, kai atrodo, kad viskas, ką darytum, nėra autentiška ar tikra. Jaučiamės blogai, bet nepajėgiame nieko pakeisti. O gal galime? Kas tas kažkas, kas mums trukdo, ko negalime dar suvokti…
. Atotrūkis nuo kitų žmonių. Vienišumas dabartinę mūsų kultūrą yra apgaubęs it rūkas. Kokią įtaką vienišumas daro mūsų sveikatai? Ar keičiasi mūsų smegenys ir kūnas, kai esame vieniši ir atskirti nuo viso pasaulio? Mokslininkai nustatė, kad gyvendamas bendruomenėje žmogus jaučiasi saugiau ir mažiau vienišas. Dažniausiai žmogus, pasijutęs vienišas, nusimena, atsiranda gilus liūdesys ir ateina depresija. Pastaruoju metu itin išryškėjo tendencija – pasitraukimas iš bendruomenės ir atsigręžimas į save, tuomet vis mažiau pasikliaujame vienas kitu. Visa tai yra mūsų dabartinio gyvenimo būdo pasekmė ir mums visiems reikšminga netektis. Socialinė žiniasklaida ir socialiniai tinklai psichologiškai negali kompensuoti prarasto paprasto gyvo bendravimo, o mūsų nesuvaldomas naudojimasis socialiniais tinklais tik mėgina užpildyti šią didžiulę tuštumą.
. Atotrūkis nuo prasmingų vertybių. Storėjame nuo gausaus ir prasto maisto, o gal ir nuo antidepresantų, nejudame ir daug laiko leidžiame prie TV, kompiuterio ar telefono ekranų, pradedame geisti daiktų, kuriuos matome mus bombarduojančiose reklamose. Geriausi pasaulio protai daug rašė, kad pervertindamas pinigus arba daiktus, nerimaudamas, ką kiti apie tave mano, laimingas nebūsi. Ir štai buvo atlikti tyrimai, kuriame įvairaus amžiaus ir skirtingos ekonominės padėties dalyviai buvo klausiami, kiek jie pritaria teiginiams: „svarbu turėti  brangių daiktų“ ar „svarbu, kad pasaulyje būtų geriau gyventi“. Rezultatams patvirtinti buvo pakartoti tyrimai su studentais, kad perprasti, kaip vertybės ilgainiui paveikia žmones. Visų tyrimų rezultatai parodė, kad materialistai depresija serga dažniau. Kodėl, gyvendami pagal menkavertes (primityvias ir skurdžias) vertybes, jaučiamės taip prastai? Matyt, dėl to, kad buvo labiau susitelkę į materialius dalykus, nuolat jaučiamės skaudinami pasaulio, kurio neįmanoma sukontroliuoti. O pati svarbiausia priežastis, ko gero, yra tai, kad žmogui reikia ryšio su kitais žmonėmis. Tai pamiršdami mes patys keliam sau nerimą ir menkinam savo laimę. Nelengva, bet pirmiausia susikurkime savo gyvenime vidines vertybes ir būkime su tais, kurie mums leis pasijusti tiesiog mylimais.
. Atotrūkis nuo vaikystėje patirtų traumų. Vieni mokslininkai ir psichologai teigia – depresija yra nepaaiškinamas smegenų arba genų sutrikimas. Kiti sako, kad depresija – ne liga, o tinkamas atsakas į netinkamas gyvenimo patirtis. Toks požiūris verčia neapsiriboti guodžiant save teiginiu, kad sergu depresija dėl serotonino, dopamino ar psichologinės pusiausvyros praradimo. Taip, sergant depresija iš tikrųjų smegenyse vyksta procesai, bet tai ne priežastis, o būtinas tarpinis mechanizmas. Toks mąstymas skausmą paverčia apgaule, kurio galima atsikratyti išgėrus vaistų. Taip, jie padeda, bet ar atsikratome ligos… Yra žinoma, kad psichologinė žala nebūtinai turi būti tokia didelė kaip vaikystėje patirtas smurtas, išdavystė ar kitas psichologinis skausmas, galintis sukelti depresiją ar nerimo sutrikimą, bet to negalima laikyti smegenų veiklos sutrikimu. Anot dr. R. Anda, „laikas depresiją patyrusių žmonių paklausti, kas jiems buvo nutikę, užuot klausinėjus, kas jiems negerai“.
. Atotrūkis nuo statuso ir pagarbos. Biologijos profesorius R. Sapolsky nustatė, kad į žmones panašiausi gyvūnai daugiausia streso pajunta dviem atvejais: kai iškyla grėsmė jų statusui ir kai jų statusas žemas. Todėl kai kurie mokslininkai ėmė spėlioti, ar depresijos ištakos neglūdi mūsų prigimtyje. Ar ši liga iš dalies nebus žmogaus atsakas į šiuolaikiniame pasaulyje patiriamą pažeminimą? Nelygybei didėjant savo kasdienybėje patiriame vis daugiau streso, nes ypač jautriai į tai reaguojame. Atsiranda pralaimėjimo jausmas, kurio neįmanoma išvengti. Kartais norim daugiau ne todėl, kad mums ko nors trūksta, bet dėl to, kad nesijaustume pralaimėtojais. Šiandien statuso skirtumai mūsų gyvenime patys didžiausi per visą žmonijos istoriją. Tai yra jau bendra visuomenės, kurioje gyvename, problema. Tačiau… ir čia turime pasirinkimą – susikurti lygybe pagrįstą aplinką, kurioje visi galėtų jaustis gerbiami ir turintys šiokį tokį statusą.
. Atotrūkis nuo gamtos. Daugiau kaip šimtmetį trukęs gyvūnų stebėjimas nelaisvėje atskleidė, kad, juos paėmus iš natūralios buveinės, dažnai išsivysto į didžiulę neviltį panašūs simptomai. Papūgos išsirauna plunksnas, žirgai ima nepaliaujamai linguoti, drambliai į narvo sienas nubrūžina iltis iki bigės, daug gyvūnų praranda norą poruotis. O, jeigu ir žmonės tampa prislėgti ir blogai jaučiasi, kai negali būti tokioje aplinkoje, kurioje užaugo?
Jau seniai žinoma, kad įvairios, net ir sunkiausios psichikos ligos daug stipriau juntamos mieste nei kaime. Persikrausčiusieji į žaliąsias vietoves aiškiai pajuto, kaip sumažėjo depresija. Žinoma, judėti galime ir uždaroje patalpoje, tačiau judėdami gamtoje, jaučiame, kaip mažėja mūsų ego, pasijuntame labai maži labai dideliame pasaulyje, pradedame suprasti ir atrasti save gyvą – kartais rizikuojantį, bet nugalintį kliūtis (įkopi į kalną, nueini daug km ir pan.). Taip, rizikavome, net pasijutome nugalėtojais, bet tada nebuvome prislėgti.
. Atotrūkis nuo viltingos arba saugios ateities. Buvo pastebėta, kad nerimaudami kažkaip keistai tampame trumparegiai – kai užeina depresija, įstengiame pagalvoti tik apie artimiausias valandas, kokios jos bus ilgos ir skausmingos. Taip pat pastebėta, kad depresija atsitraukia, kai vėl išsiplečia laiko pojūtis – kai pradedi mąstyti apie tai, kur būsi po mėnesio ar metų. Mokslininkai nustatė, kad stipriausiai paveikti depresijos žmonės giliai savyje yra atitrūkę nuo ateities pojūčio taip, kaip kitiems labai susikrimtusiems žmonėms nenutinka. Tikėtina, kad savižudybių daugėja dėl prarasto ateities jausmo. Teigiamos ateities nuojauta žmogų apsaugo. Žmogus tiki, kad, nors dabar ir skauda, amžinai neskaudės. O tuomet, kai šis jausmas prarandamas, gali atrodyti, kad skausmas niekada nesibaigs. Tad šio atradimo prasmė ta, kad, turėdamas tvirtą savo viziją, įgyji perspektyvą ir tada gali sau pasakyti: „Tiek to, kad mano diena sumauta. Bet visas gyvenimas tai nesumautas.“
. Tikrasis genų ir pokyčių smegenyse vaidmuo. Kokį vaidmenį atlieka biologinės priežastys ir kaip jos veikia? Kaip susijusios su anksčiau išvardintomis priežastimis? Jau žinome, kad smegenys visada išlieka plastiškos ir nuolat keičiasi, kad prisiderintų prie mūsų poreikių. Kančia dėl išorinio pasaulio poveikio ir pokyčiai smegenyse patiriami vienu metu. Įvykę pokyčiai keičia žmogaus savijautą, ir žmogus suserga. Tačiau mūsų kančia, kad ir kokia skausminga būtų – iš tikrųjų yra racionali ir sveika. Prieš daug metų psichologas W. M. Mace pasakė: „Neklauskite, kokios yra jūsų smegenys, bet klauskite, kokios yra jūsų mintys.“ Žinoma, nėra taip viskas paprasta – yra labai įvairių atvejų, kai žmogus gali būti pažeidžiamas ir dėl biologinio pobūdžio sutrikimų, pvz., skydliaukės nepakankamumas ir kt. Kitas atvejis – kai sergantiems depresija buvo kalama į galvą, kad jie paprasčiausi tinginiai, silpnavaliai arba per daug galvoja apie save, o ne pripažindavo, kad jų liga yra fizinė. Neuromokslininkas M. Luisas iškėlė klausimą, ar tikrai pripažinus ligą fiziškai, pasikeistų požiūris į sergančiuosius ir atliko eksperimentą. Tačiau nei pripažinimas, kad tai smegenų liga ar moralinis žlugimas – silpnumas, nepadėjo pasveikti nuo depresijos ar liautis menkinti ją sergančius žmones. Tuo remiantis yra ir trečias kelias – depresiją suprasti kaip reakciją į mūsų gyvenimo būdą ir tada galime sulaukti daugiausia empatijos, nes taip gali nutikti bet kam ir tai rodo, kad liga nėra kažkoks ypatingas dalykas, o tik rodo, kokie mes visi esame pažeidžiami. Mes jaučiame sielvartą dėl mums svarbių priežasčių. Nerimą mums gali sukelti daug veiksnių: kultūriniai reikalavimai, politinė situacija, socialiniai veiksniai, netikėti įvykiai, o genai gali tuos veiksnius gerokai sustiprinti, bet negali jų sukelti. Rytų filosofas J. Krishnamurti yra pasakęs, jog „negalime sveikatos matuoti pagal gebėjimą gerai prisitaikyti prie sergančios visuomenės“.
Depresija ir nerimas gali būti signalas, kuriuo pasakoma, kad neturėtume šitaip gyventi ir kad turime ieškoti kito, geresnio kelio, nes viską palikę taip kaip yra prarasime labai daug geriausios žmogiškos patirties.
Gal mums reikėtų suvokti, kad liūdesys turi dalelę sveikumo. Gal turime suprasti jo skausmingą prasmę. Skausmas yra reikalingas. Tai žinutė, kurios privalome klausytis. Nuo depresijos ir nerimo kenčiantys žmonės siunčia sau ir mums žinutę, kad mūsų gyvenimo būdas yra kažkoks ne toks. Turime liautis tą skausmą slopinti, tildyti ir vadinti patologija. Turime jo klausytis ir į jį atsižvelgti, suprasti jo ištakas ir tik suvokę tikrąsias skausmo priežastis galėsime pradėti sveikti.
Parengė Romualda Bartulienė
Šaltinis: Johann Hari. Nutrūkę ryšiai. Tikrosios depresijos priežastys ir netikėtos išeitys.2021