Vertybinės politikos skausmai

Ar jaučiate – paskutinis žiemos mėnuo? Pavasariu dar nekvepia, tačiau mes pro būsto langą jau stebime kasdien atskrendančias sniegenas. Jos – atkeliaujančio pavasario neklystančios pranašės. O su pavasariu – mažiau tamsos, depresijos, daugiau šviesos ir geresnės pokovidinės nuotaikos.
Nuo vasario 1-osios pagaliau įsigaliojo ilgai žadėtas mūsų vyriausybės sprendimas užkardyti baltarusiškų kalio trąšų tranzitą Lietuvos geležinkeliu nuo rytinės sienos į Klaipėdos uostą. Vertybės kaip vertybės, tačiau ne tik eiliniams piliečiams akis svilino per Lietuvą kursuojantys prekiniai traukiniai, kurių sąstatuose dažnai būdavo vien tik ryškiai žaliai nudažyti vagonai su „Belaruskali“ užrašais. Vietoje akibrokšto, rodančio, kuo skiriasi deklaruojama „vertybinė politika“ prieš Baltarusijos diktatorių nuo labiau nei akivaizdžios tikrovės. Kartais net atrodo: jeigu baltarusiai trąšas per Lietuvą būtų vežioję į akį nekrintančios spalvos vagonais ir be reklaminių užrašų, mūsų valdžia tatai būtų prarijusi nepalyginamai lengviau.
Dabar štai paskelbta, kad baltarusiškų trąšų tranzitas, dėl kurio Minsko valdžios koridorių slenksčius mynė ne vienas Lietuvos politikas, neatitinka nacionalinio saugumo interesų, todėl žaliesiems vagonams Lietuvoje uždegta raudona semaforo šviesa. Pagrindinė priežastis – niekas nenori, kad tokia svarbi įmonė, kaip mūsų geležinkeliai, pakliūtų po amerikietiškų ekonominių sankcijų prieš baltarusiškas trąšas sankcijų kardu.
Ponas Lukašenka svaidosi žaibais, grūmoja, grasina tarptautiniais teismais, tačiau užtruks laiko, kad sugalvotų skausmingesnes priemones prieš Lietuvą. Iš dalies jis gali kaltinti ir pats save. Ne tik dėl to, ką iškrėtė 2020-ųjų rugpjūtį (kada suklastojo prezidento rinkimų rezultatus ir didumą politinių oponentų sukišo į belangę) ar priverstinai nutupdęs iš Atėnų į Vilnių skridusį „Ryanair“ kompanijos lėktuvą. Yra šiame kontekste ir ankstesnių reikalų. Pvz., p. Lukašenka per ketvirtį amžiaus taip ir nesugebėjo įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO). Priešingu atveju galėtų diskutuoti su Lietuva tame formate, ką Lietuva per Europos Sąjungą dabar daro su mums nebylias, tačiau skausmingas sankcijas taikančia Kinija.
Tačiau ar reikalas su baltarusiškomis trąšomis yra baigtas? Jeigu ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė tvirtina tikinti, kad su mūsų valdžia bendradarbiaujantys teisininkai deramai įvertino visas iš to galinčias išlįsti rizikas.
Nebūčiau toks tikras. Aną savaitę man pačiam teko bendrauti su vienu verslo advokatu, kuris labai abejojo, kad nuo vasario 1-osios „Belarus kalio“ trąšų Lietuvoje nebeliks. Jis pateikė vieną elementarų pavyzdį. Esą, jeigu kuri nors galingesnė šalis, PPO narė su Minsko režimu pasirašytų sutartį dėl trąšų pirkimo ir pasikrovimo prie „Belaruskalij“ gamyklos vartų, ką tokiu atveju darytų Lietuva – atsisakytų trąšas vežti ar sutiktų? T.y. ne trąšas gaminanti Seligorsko gamykla ar jos antrinė įmonė įsipareigotų pristatyti prekes į Klaipėdos uostą, o trąšų pirkėjas ligi uosto nuo gamyklos jas apsiimtų nusigabenti pats?
Štai kada kiltų gana didelis galvos ir neabejotinai finansinis skausmas. Ne tik vertybinei politikai.

Rytas Staselis