Nuo šv. Agotos dienos – „Duonos ir ugnies festivalio“ link

Šiemet vasaros pabaigoje Prienuose ir vėl įvyks „Duonos ir ugnies festivalis“, savo tradiciją pradėjęs kurti pernai rugsėjį. Pasirengimai jau prasidėję ir turbūt nėra tinkamesnės dienos tuo pasidžiaugti nei vasario 5-oji, šv. Agotos diena. Juk būtent šią dieną Lietuvoje nuo seno šventinama duona, kuri paskui visus metus saugoma namuose, tikint, kad ji gina nuo gaisrų ir kitų nelaimių.  Juolab, kad nuo duonos viskas ir prasidėjo – Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekos metodininkė Dalia Bredelienė pasiūlė organizuoti su duona susijusį renginį, kuris vėliau apsipynė gražiomis idėjomis, šalia duonos atsirado ugnis ir viskas pavirto į festvalį. O jau kur duona – ten ir Prienų krašto muziejus, ne pirmą dešimtmetį garsėjantis duonos kepimo edukacijomis. Taigi ne kartą ragavusios duonos, kepamos pagal šimtametį receptą, kultūros centro kepė ją pačios, o pertraukose tarp plikymo, maišymo, minkymo, glostymo, formavimo ir kepimo, dalinosi vaikystės prisiminimais apie duoną, savo namų tradicijas ir kalbėjo, kaip kaip „Duonos ir ugnies festivalį“ padaryti dar įdomesnį, su dar daugiau pojūčių, reginių, įspūdžių.

Tyloje ir su meile

Prienų kultūros ir laisvalaikio centro pasirengimo startas „Duonos ir ugnies festivaliui“ įvyko Prienų krašto muziejuje, šv. Agotos dienos išvakarėse. Nuotraukoje: iš dešinės – PKLC direktorė Virginija Naudžiūtė, muziejaus edukatorė Emilija Petrauskaitė, etnografė Romutė Jotautienė ir direktorės pavaduotoja Ligita Gediminienė.

Kas nežino: geriau vieną kartą patirti, nei dešimt kartų išgirsti. Tokios išminties vedinos Kultūros centro darbuotojos drauge su muziejaus edukatorėmis stojo prie duonkubilio, o pertraukose tarp darbų dalinosi prisiminimais apie duoną, savo namų tradicijas, kalbėjosi, kaip „Duonos ir ugnies festivalį“ padaryti dar įdomesnį. Juk minčių daugiau, kai aplinka įkvepia, kai liečiamasi prie to, apie ką ir visa kalba – duonos. Pamokai vadovauja edukatorė Emilija Petrauskaitė. Duonos receptui – per šimtą metų, muziejaus duona dažno giriama už gerą skonį. Pirmiausiai į duonkubilį pilami ruginiai miltai, kmynai ir verdantis vanduo – miltus reikia nuplikyti, kad duona nebūtų per rūgšti. Mentelę į rankas ima ne vieno mėgėjų meno kolektyvų vadovė Dalė Zagurskienė. Suka pasikeisdama su Emilija ir su Živile Rusevičiene, kultūros projektų ir edukacinių programų vadove, jaunimo projektų koordinatore. Darbas nelengvas, tešla lipni ir sunki. Pagaliau viskas susidraugauja – mentelė juda lengviau. Iš

Maišyti užplikytų miltų ėmėsi Dalė Zagurskienė ir Živilė Rusevičienė.

kubilo, tarsi pravėrus trobos duris žiemą, kyla garai. Reikės luktelti, kol tešla atvės ir bus galima sudėti raugą. „Raugelį“, – meiliai pataiso Emilija.
Pagaliau yra laiko pokalbiui. Juk prie kubilėlio plepėti ir šurmuliuoti uždrausta. „Kur minkoma duona, – vėliau pasakys etnografė Romutė Jotautienė, – ten turi būti tylu, gera nuotaika ir daug meilės – jokių ginčų, antraip duona bus rūgšti“. Ginčų muziejuje tarp duonos kepėjų ir nebūna. O štai padėkų netrūksta. Moterys pasidžiaugė, kad didžiausias atpildas už jų darbą – vaikų linkėjimai, apsikabinimai ir padėkos. Ypač – mažųjų. Atrodo, kad dar ne viską ir supranta, o iš muziejaus jau išsineša ne tik kepalėlį duonos, bet ir pagarbą jai. Vyresnės kartos žmonės pagarbą duonai atsinešė iš vaikystės.

Duoną raikydavo garbingiausias šeimos žmogus

Minkyti tešlą teko Ligitai Gediminienei.

„Nors mano gimtasis miestas Vilnius, labai daug laiko vaikystėje praleisdavau pas mamutę kaime Marijampolės rajone, Reičiuose, dar su 5 pusbroliais ir pusseserėmis. O ten buvo kepama tikra duona ir tikrame pečiuje. Mamutė, padariusi kepaliukus, mums leisdavo užbrėžti ant jų kryželį ir tik tada duoną pašaudavo. Mes buvome dar maži, mums patiko tą žaidimą žaisti, nesureikšminome ir nesupratome, kad tai kažkas ypatingo ar sakralaus. Duoną kepdavo šeštadienį, o sekmadienį, grįžę iš mišių, sėsdavome už stalo, kur tėtukas galustalėje raikydavo duoną. Gavę po riekę, pradėdavome pietauti. Tuomet mes, vaikai, irgi norėdavome tą duoną riekti kaip tėtukas, bet sykį mamutė paaiškino, kad tai daro vyriausias ir garbingiausias šeimos žmogus. Turbūt tuomet aš pradėjau kažką suprasti apie duoną. Mums iki garbingumo buvo dar toli (juokiasi). Pas mamutę buvo griežta tvarka: pusryčiai, pietūs, vakarienė kasdien tuo pačiu laiku. O mes pusryčius pramiegodavome ir tuomet lįsdavome į spintukę kokio duonos kriaukšlelio

Kad tik šiltai užklota tešla gerai iškils, žino Rasa Žemaitienė.

nugvelbti, kurį suvalgydavome darže su agurku“, – tokiais smagiais prisiminimais pasidalijo Zita Kuzminskienė, kultūrinių renginių koordinatorė ir organizatorė.

Duonai – didžiausia pagarba
Pagarbų požiūrį į duoną iš vaikystės namų atsinešė ir Kultūros centro direktorė Virginija Naudžiūtė. Mačiutė kepdavo duoną, ženklindavo ją kryžiumi, o anukėlei kartais duodavo minkyti tešlą.
„Močiutė pergyvenusi du karus, žinojo tikrąją duonos vertę, sunku net įsivaizduoti, kad kokia duonos riekutė būtų buvusi išmesta. Net duonos kriaukšliukus sudžiovindavo ir tuos, kurie likdavo nuo giros, dėdavo į maišą ir laikydavo ant liukto. Tai buvo ta karta, kuri žinojo, kad duonos atsargų visada reikia turėti. O ir pagarba duonai buvo didelė: numetei riekelę ant žemės, pakeli, persižegnoji, pabučiuoji ir valgai toliau“, – dalijosi prisiminimais direktorė.

Išsemti žarijas teko Zitai Kuzminskienei.

Jaukūs prisiminimai iš vaikystės lydi ir Živilę Rusevičienę: „Duona buvo mūsų šeimos vakaro susirinkimo simbolis. Kadangi tėvai ūkininkai, tai vakare susėsdavome visa šeima už stalo, lauždavome bulką ar duoną ir valgydavome su pienuku. Tėtė pasakodavo visokias istorijas, mes visi juokdavomės ir taip smagiai eidavo vakaras. O mama, prisiminusi vaikystę, pasakodavo, kaip jos mama kubile maišydavo tešlą ir kepdavo duoną krosnyje. Vos užuodę iškeptos duonos kvapą, jie su broliu lenktyniaudavo, kam atiteks daugiau šviežių kriaukšliukų, kuriuos valgydavo su pienu ir aviečių uogiene. Tai gražiausias mamos prisiminimas iš vaikystės“.

Namai tebekvepia kepama duona
Taip besišnekučiuojant užplikyta tešla pravėsta ir galima sudėti raugą. Likusius miltus,

Virginijai Naudžiūtei muziejuje kepta duona turbūt primena močiutės keptą vaikystėje.

cukrų, druską bus galima pilti tik po 4 valandų, kai tešla trupučiuką „paūgės“. Taigi laiko pasikalbėti – į valias. O ar kepama šiandien duona Kultūros centro darbuotojų namuose?
„Mano vaikystės namuose buvo duonkepė krosnis ir aš menu, kai močiutės iškeptos duonos kvapas mane rytais pažadindavo. Tačiau mama tradicijos kepti duoną neperėmė, ji kepdavo bulką, vadinamą pyragą ir kūčiukus. Šią tradiciją iš jos perėmėme ir mes – 4 seserys. O duoną aš pradėjau kepti pati, kai jau auginau savo vaikus. Kepiau ją su raugeliu, kuriuo dalindavomės darbovietėje, minkiau tešlą, dėdavau kryželį, tik štai kepdavau orkaitėje. Ir dabar retsykiais dar išsikepu, kai pasigendu savo skonio duonos“, – patirtimi dalijasi Dalė Zagurskienė.
To paties raugo duoną kepa ir Zita Kuzminskienė, juk su Dale yra artimiausios kolegės.
„Kai visi pradėjo žaliai ir sveikai gyventi, aš irgi pradėjau kepti duoną ir kepu ją jau šešerius metus. Nes man duona – tai maistas, be kurio neįsivaizduoju savo stalo, tad dabar visada turiu savo duonos. Pirmą raugą gavau iš Prienų krašto muziejaus, vėliau išmokau pasidaryti pati, nes iš tiesų tai nieko sudėtingo: miltai, vanduo ir druska. Kepu

Kryželio ženklu duona Lietuvoje ženklinama nuo seno. Tai padarė ir Zita Kuzminskienė.

sekmadieniais, nedidelį kepaliuką, tiesiog formelėje, priedai – tik kmynai. Man patinka mano duona, ji minkšta, lengvai salsteli. Iš vaikystės dar atsimenu ir Vilniaus duoną. Kepalai dideli, gražūs, tikdavo net visokioms sutiktuvėms. Puiki buvo ir Prienų „Marčios“ duona ir labai gaila, kad jos jau neturime“, – pasakojo Zita Kuzminskienė.
Tuo tarpu duonkubilyje raugas nesnaudžia, tešlos jau daugiau, tad dabar pilami miltai, cukrus, beriama druskos. Rankoves raitosi Emilija, teks padirbėti ir direktorės pavaduotojai Ligitai Gediminienei. Gerai išminkyti tešlą – rimtas iššūkis, tam reikia jėgų. Ir tai šiuo metu muziejuje daroma du kartus per savaitę, nes tiek kartų į muziejų suguža vaikų, o kartais ir suaugusiųjų grupės. Šiuo metu edukacijos surikiuotos jau iki birželio, o Kultūros centro darbuotojos juokauja, kad reikia skubiai užsiimti vietą edukacijoms „Duonos ir ugnies festivalyje“. Pernai kvietę grūdus girnomis malti, šiemet muziejininkės irgi turės smagių išbandymų festivalio dalyviams.

Šv. Agotos duona – namų saugotoja
Tešla po gero pusvalandžio išminkyta. Lieka šiltai užklostyti bekylančios tešlos duonkubilį, kurį Emilija pastato į šilčiausią vietą nakties ramybei. Dabar ji rūgs iki kitos dienos ryto, kai reikės iškūrenti krosnį, išsemti žarijas ir pašauti duoną.
Tuo tarpu Ligita primena, kad nepamirštume jau šį šeštadienį, šv. Agotos dieną, nueiti į bažnyčią ir pasišventinti duonos. Ji visada tai padaro, arba sulaukia šventintos riekelės iš kolegių. Laiko tokią duonelę namuose, mašinoje, trupinėlį – piniginėje. Juk šv.Agotos dieną pašventinta duona nuo seno namus nuo gaisro saugodavo, žmonės nuo nužiūrėjimo duonelės kišenėje nešiodavosi. Dar gajus paprotys gaisro metu Agotos duonelės įmesti ir į ugnį, kad ugnis neišplistų ir visko aplinkui nesunaikintų.
„Man labai smagu, kad mes savo Kultūros ir laisvalaikio centre ne tik propaguojame tradicijas, bet ir pačios jų laikomės. Buvo metas, kai duoną beveik visos kepėme, raugu dalijomės, dar ir dabar prieš didžiąsias šventes išsikepu duonos. Mano pačios šeima – duonos šeima, namuose turi būti juodos duonos, renkamės ją sveiką, kuo panašesnę į tikrą juodą, mūsų ruginę“, – pasakoja Ligita.
Pasirodo, jog didžioji čia susirinkusių moterų dalis mėgsta tikrą, gerą, juodą, ajerais kvepiančią duoną. Tokia rytoj ji ir iškeps, kai užminkyta tešla pernakvos.

Žarijos išsemtos, duona iškepta
Prienų krašto muziejuje krosnis duonai kepti kuriama 8 val. ryto, žarijos semiamos prieš 10 val. Romutė ir Emilija jau pasipuošusios tautiniais darbo drabužiais. Kultūros centro edukacija tęsiasi. Misija išsemti žarijas ir suformuoti duonos kepaliuką patikima Zitai Kuzminskienei.
Ar krosnis pakankamai karšta, seniau būdavo tikrinama, šūstelint į ją saują miltų. Jei jie paruduoja – karštis geras, jei užsiliepsnoja – per karšta, jei lieka balti – krosnį teks kurti iš naujo. Temperatūra duoną šaunant krosnin turi būti apie 300 OC. Dabar moterys krosnies karštį tikrina baltu popieriaus lapu. Maži kepaliukai edukacijos metu kepa valandą, jei būtų dideli, per visą ližę – keptų tris. Suskaičiuojame, kad nuo miltų plikymo iki iškepto kepaliuko praeina 26 valandos, jei kepalai būtų dideli, tektų laukti 28.
Edukacijų metu, kol duona kepa, vaikai supažindinami su visu duonos keliu nuo grūdo iki stalo. Kultūros centro darbuotojos su muziejaus edukatorėmis, laukdamos savo duonos kepaliuko, kalba ne apie ką kitą kaip apie „Duonos ir ugnies festivalį“. Renginį, kuris prieniečiams žada padovanoti daug malonių pojūčių ir reginių. Dar labai anksti atskleisti programą, dar daug idėjų išgyvena pirmines kūrybos stadijas, bet viena jau aišku: tai bus festivalis, kuris kvepės duona ir šildys ugnimi. Labai tikimės, kad ne tik orą, bet ir visų renginio svečių širdis.
O kai iš pečiaus pagaliau išimama garuojanti ir kvepianti duona, jau aišku, kad ši edukacija buvo pats geriausias „Duonos ir ugnies festivalio“ startas ir pačios prasmingiausios šv. Agotos dienos išvakarės. Tik štai duona dar neatriekta – turi gerai atvėsti, kad peilis eitų kaip per sviestą. Viskas, kas tikra, daroma be skubos.

Rasa ŽEMAITIENĖ

PKLC rinkodaros ir komunikacijos specialistė

Dainiaus JUREVIČIAUS nuotraukos