Interviu vienu klausimu: Mūsų šeimos relikvija. Ir turim, ir saugom…

Bronislava Andriulevičienė, Stakliškės:
– Saugau dar labai daug, pilna spinta. Jeigu mamos „tricitatinę“ suknelę dar gali proanūkė panaudoti kokiam nors renginiui, tai tik pasidžiaugt reikia. Gražiai sudėliotų jos pačios, mamos Onos, ir daug prastyrių – taip vadino šilku austas staltieses. Štai – tėvo Aleksiaus Pėtnyčios lazda. Ji ne kolekcinė, bet labai brangi. Jis buvo paštininkas, giesmininkas, pažinojęs daug žmonių. Laikas kažkur „nusinešė“ jo, kaip paštininko, kepurę, maldaknyges padovanojome vienam iš giesmininkų. Tėvelio bei kartu su juo giedojusių balsus saugome įrašytoje kasetėje. Mūsų vaikų, anūkų, giminių, draugų atmintis, kaip relikviją, saugo ir mūsų Aleksiaus įsimintinas melagystes, už kurias gi niekas nepykdavo, net mūsų mama su kaimyne vieną kartą tolokai nuo namų, už upelio, vilnos pirkti buvo nuėjusios, o, pasirodo, niekas gi ten jos nekaršė…
Saugau ir branginu savo močiutės Onos Pėtnyčienės šilkinę skarelę, kuriai apie 125 metai, ji su kutais, o kraštuose – nežinau, ar nuotraukoje matosi, yra juostelės, ir nežinau kodėl vadino jas šlekais. Močiutė Ona mirė 1959 metais balandžio mėnesį, o tų pačių metų birželio mėnesį gimiau aš – tai man kaip gimimo ir paveldėjimo brangi dovana.

Danutė Mozūrienė, Prienai:
– Turiu daug relikvijų, jas saugau, labai branginu ir perduosiu savo dukroms. Tai – mamos Onutės austi rankšluosčiai, lovatiesės, siuvinėta prijuostė, močiutės Julijos siuvinėti marškiniai ir siūti rankomis.
Mama Onutė gimė 1932 metais lapkričio 29 dieną Žideikonių kaime, Jiezno seniūnijoje, Julijos ir Antano šeimoje. Mama Julija ją išmokė austi, siuvinėti, megzti. Baigusi 4 skyrius, mama dirbo „Nemuno“ kolūkyje, o laisvu laiku nuo visų darbų, siuvinėjo, audė, mezgė drabužius šeimai. Labai dėkinga, kad ir mane išmokė šio amato. Dėkinga esu jai už visas pamokas ir gyvenimą, labai džiaugiuosi, kad ji su mumis, o tėvelis ne taip seniai iškeliavęs į Amžinybę, tikiu, kad mus stebi ir pataria iš Aukštybių.

Regina Petrauskaitė–Astrauskienė, Birštonas:
– Mums, trims sesėms, ir mūsų šeimų nariams, brangiausia vieta – namai, kuriuose dar kvepia mamos kepama duona… Tėvai juk niekur neišeina. Jie čia – mama Aldona, tėtė Pranas – su mumis visais, kurių atmintį saugo širdys ir namai. Ir naminės duonos, ir bandų, ir kitų mamos ruoštų patiekalų receptus bei pamokas ir saugome, ir pačios kepame pagal juos… Branginame kaip relikvijas ir jos jaunystės daiktus, tai – mūsų močiutės Elenos austas paklodes, lovatieses, rankšluosčius. Branginame atmintį, kuri musų kiekvieną saugo, guodžia, pataria…