Kalbinę tapatybę tyrinėję Jiezno gimnazistai sulaukė Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų įvertinimo

„Šiandien utopija – rytoj kūnas ir kraujas“ (Viktor Hugo)

Vos prieš metus laiko tarp Vytauto Didžiojo universiteto ir Jiezno gimnazijos užsimezgusi draugystė jau „užderėjo“ ne vieną derlių vaisių, ieškant jieznietiškos tapatybės.
Dar rugsėjo mėnesį VDU atstovams lankantis Jiezno gimnazijoje, profesorė Irena Buckley teigė, jog nedidelis Jiezno miestelis turi savo potencialo, slypinčio turtingoje, bet deramai neatskleistoje krašto istorijoje. Tuomet ir buvo aptartas tolesnis VDU ir Jiezno bendruomenės bendradarbiavimo bei jaunimo įsitraukimo į krašto identiteto paieškas galimybės.

Virtualios pamokos metu Jiezno gimnazijos bendruomenė kartu su VDU atstovais aptarė mokinių darbus ir tolimesnį bendradarbiavimą. Nuotraukoje: gimnazijos direktorė Neringa Zujienė, gimnazijos moksleiviai, mokytoja Nijolė Kuliešienė ir VDU profesorė, jiezniškė Irena Buckley.

Netrukus gimnazistai gavo ir pirmąją užduotį – išsakyti savo mintis apie kalbinę tapatybę. Sausio 24-tąją buvo pristatyti ir pirmieji rezultatai, kurie, ilgamečių VDU dėstytojų vertinimu, ne tik nenuvylė, bet ir nustebino. „Be galo daug minčių sukėlė jūsų rašiniai, kurie leido ir mums patiems pažvelgti įvairiais ir kitais kampais į tai, kaip mes patys suprantame savo identitetą, suvokiame savo kalbinę tapatybę“, – mokinių darbus komentavo VDU lituanistikos katedros vedėja Laura Kamandulytė-Merfeldienė.
Anot temos autorės Inetos Dabašinskienės, kiekvieno iš mūsų miestas ar vietovė, kurioje gimėme ir gyvenome, yra kaip gyvas organizmas, kuris nuolat keičiasi. O ta kaita labiausiai sąveikauja ne su stacionaria aplinka, bet su ten gyvenančiais žmonėmis.
Profesorės teigimu, krašto identitetą formuoja daugybė veiksnių, vienas iš jų – kalbinė tapatybė. „Viskas šiam gyvenime yra labai nestabilu ir mes, įgiję kalbinių ir kitokių patirčių, taip pat keičiame savo aplinką, kurioje gyvename, nes, jeigu kalbėtume apie ilgesnį laikotarpį, ji taip pat nuolat kinta“, – pasakojo mokslininkė.

Mokinių darbais džiaugėsi ir temos autorė prof. Ineta Dabašinskienė.

Kaip sakė pati I. Dabašinskienė, suprasti, kaip tą kalbinę tapatybę suvokia Jiezno krašto jaunieji atstovai, buvo išties įdomu. Profesorės teigimu, skiriant šią užduotį, didelių lūkesčių nekėlė, svarbiausia buvo pamatyti, kaip apie tuos dalykus galvoja gimnazistai, tačiau jaunųjų jiezniškių darbai nustebino ir ilgamečius dėstytojus. Pasak temos autorės, net ir už tokius trumpus tekstus būtų galima parašyti aukščiausią įvertinimą. „Tame trumpame tekste buvo labai įdomių idėjų ir įžvalgų, pavartotos tokios metaforos, kurios galbūt kitų nėra apčiuoptos. Mes kartais ilguose puslapiuose nepastebime nieko gero, originalaus, o jūsų trumpas tekstas buvo persmelktas emociškai, jausmiškai pasidalintos patirties. <…> Kartais neįsivaizduojame, kas ir kaip lemia mūsų asmeninę individo tapatybę, bet per mūsų asmeninius pergalvojimus, pajautimus mes kiekvienas kuriame tam tikros vietos tapatybę ir tie visi emociniai išgyvenimai bei patirtys nugula į tam tikrą vietą, o ta vieta tampa autentiška, originali ir labai įdomi“, – mintimis apie mokinių darbus dalijosi I. Dabašinskienė.
Profesorės Irenos Buckley pastebėjimu, moksleiviams teko nelengva užduotis, mat sudėtinga ir pamatinio temos žodžio prasmė. „Kalbinė tapatybė yra labai plati – nuo šaknų, protėvių, šeimos, tarmės, šnekamosios kalbos, papuoštos jaunatvišku slengu, iki svetimų kalbų, netgi tokių egzotiškų, kaip japonų kalba“, – sakė profesorė. Visgi, jos nuomone, su išties nelengva tema mokiniai puikiai „susidorojo“ – rašė nuoširdžiai, aiškiai ir svarbiausia natūraliai, be patetikos. „Tas jūsų natūralus pragmatiškas požiūris, nuoširdi minties raiška yra gerbtina. Žinoma, kalbinė ypatybė – sudėtingas dalykas. Tą ypač matome, kai analizuojame XIX amžių“, – komentavo I. Buckley, pridurdama ir keletą patarimų ateičiai.
Mokinių atvirumu taip pat džiaugėsi ir kiti VDU komandos atstovai: prof. Rūta Petrauskaitė, doc. Rūstis Kamuntavičius bei istorikas Domas Bogusevičius, kurio teigimu, rašyti apie tapatybę yra pakankamai intymus gestas, reikalaujantis mąstyti, kas tu esi sau ir kas tu esi aplinkai.
Tai, jog užduotis buvo iššūkis, pripažino ir Jiezno gimnazijos direktorė Neringa Zujienė, dėkodama universiteto atstovams už suteiktą galimybę mokiniams giliau pamąstyti. Šia galimybe ir kūrybiniu procesu džiaugėsi ir gimnazistus ruošusios lietuvių kalbos mokytojos Nijolė Kuliešienė bei Birutė Dičkuvienė.
VDU dėstytojų komandai buvo pristatyti 5 moksleivių darbai ir nors kai kurie universiteto atstovai pasigedo daugiau minčių, mokytojos Birutės teigimu, mokiniai turėjo ką pasakyti, todėl darbų būta ir daugiau, tačiau pasidalinti savo mintimis su kitais kai kuriems pristigo drąsos ir pasitikėjimo savimi. Tuo tarpu profesorė Ineta Dabašinskienė pažymėjo, jog tie darbai, su kuriais teko susipažinti, buvo išties drąsūs ir autentiški, tad už išskirtinumą darbų autoriams įteiktos simbolinės Vytauto Didžiojo universiteto dovanėlės.
Vytauto Didžiojo universitetas ir Jiezno gimnazija planuoja tęsti bendradarbiavimą. Partnerių planuose – kasmetinis renginys, tačiau konkretesni sprendimai bus priimti tolesniuose susitikimuose.
Rimantė Jančauskaitė


„Užaugau an rubežiaus…“, arba „Mano kalbinė tapatybė – tarmė“

Kap katruos žmonis galima palygyt su plūksnom ar kokiais lapukais. Juos langviai ir be vargo pasišvylpaudamas nešioja vėjas – šiandien čia, rytoj – kas ty žino kur. O kiti žmonys – tai kap akmenukai, priek žemės prisispaudy, jokio vėjo nepajudinami. Tai va, mano šeimyna labiau panaši in akmenuką, spakainiai nuok amžių gulintį Sobuvos kaimo laukuose: šitam kaime užaugom ir da augam ne tik mes, septyni Kelmeliukai, čia ir mūs tėvelių, ir net diedukų gimtinė (navatna būtų po archyvus pasikuist ir daugiau apie protėvius sužinot – nu, gal kada nors, kai užaugsim ir bagoti būsim ar tep čėso turėsim).
Kad jau kaime, toli nuok miestų ir visokių naujovių gyvenam, tai ir šnekam mes ne visai bendrine kalba. Nu, po praudai, tai ne visai ir tarmiškai: gi ne koki laukiniai, ir mokykloj mokinamės, ir televizorių žiūrom, ir radijos paklausom, ir internete ne tarmiškai skaitom. Kai pasicekavinu, kap šneka, sakykim, močiutė, tai skirtumą tarpu jos ir mūs šnekėjimo matau didžiulį – ne už dyka kalbinykai dūsauna, kad tarmės nyksta. Nu, ale kol da visai neišnyko, pabaisiu, kas mūsiškei būdinga. Tai va, mūs „naminė“ šneka – bendrinės ir tarmiškos kratinys. Kad ir toj mūs tarmė tokia, kap tas sako, šakėm ant vandenio rašyta, ba gyvenam ant rubežiaus tarpu Dzūkijos ir Aukštaitijos (o ir Suvalkija ne tep toli – už trij desėtkų kilometrų). Va, mama mumi, vaikus, pirkion šaukia (kap Dzūkijoj), o ne per toliausia, už kokių penkiolikos kilometrų in šiaurę, teta vadina užeit grynčion – kap Aukštaitijoj. Ale šieną dzūkai kluonan veža, o mes tankiau sakom, kad daržinėn (nors ir kluoną minim). Yra toks navatnas aukštaičių žodis „atšlaimas“, reiškiantis kiemą pali ūkinius pastatus – pas mumi kap kada tep irgi sako, o čiut biskelį in pietus ar pietvakarius – jau gal ir nesuprastų, kas čia zo prajovas. Pabainau rozą klasiokam, kad vasarą mama per atšlaimą daržan nuvėjus tankiai lambukų prilaužia ir sriubą verda – tai žiūrėjo kap in kokį čiudaką… Ai, da pamiršau, kad mūs tarmė garso e nelabai myli ir in a verčia: sakom „aina“ („eina“), „aketė“ („eketė“), „ladas“ („ledas“), „laisk“ („leisk“) – šitep tai ir dzūkai, ir aukštaičiai taria.
Lietuvių kalbos mokytoja, irgi Priedzūkyj užaugus, mumi vis sako: „Džiaukitės, vaikai, kad gandrai mumi šitan kraštan atnešė – mes tariam gana taisyklingai“. Ir dar dadeda: parašyt „sūkurys“ mum – vienas juokas, o koksai vidurio Lietuvos vaikas šitam žodyj gali ir triskart suklyst. Ale kai ką ir mes tariam ne kap visas svietas: sakom „tyltas“, „myltai“, „Vylnius“, „būlba“, „kūrmis“ – „ylginam“ kap katruos tvirtapradžius dvigarsius. Ai, da ir mergaičių pavardes kirčiuojam ne tep, kap reikia: sakom „Ostrauskaitė“, „Šimanskaitė“. Tai kad net liežiuvis nesiverčia sakyt „Ostrauskaitė“, „Šimanskaitė“ – lyg apie visai kitus žmonis šneka aitų.
Nu va, lyg ir pabainau, kap Kelmelių šeimyna, savo pirkion iš mokyklų ir darbų susirinkus, šneka. Gražus, ausiai ir dūšiai prijemnas tas tarmiškas šnekėjimas, be dokumentų nusakantis mano kalbinę tapatybę, tik kažin, ar nepamesiu jos, in platų pasaulį išėjįs…
P.S. Už pamačį rašant rašinį Priedzūkio tarme dėkavoju savo mokytojai N.Kuliešienei.
Edvinas Kelmelis,
Jiezno gimnazijos IV g klasės mokinys


Kokia yra kalbėjimo svetimomis kalbomis prasmė?

Daugelis žmonių renkasi mokytis užsienio kalbą, žinodami, kad jos prireiks gyvenime. Tad kokia yra kalbėjimo svetimomis kalbomis prasmė?
Visų pirma, žmogus, kalbėdamas svetimomis kalbomis, gali įgyti daugiau žinių. Puikiai mokėdamas užsienio kalbą gali lengvai suprasti kitatautį. Žiūrėdamas įvairią mokomąją medžiagą užsienio kalba, kiekvienas iš mūsų gali suprasti ir įsisavinti informaciją. Pastebime, kad užsienio kalbos mokėjimas atveria didesnes galimybes bendrauti su visu pasauliu. Be to, užsienio kalbų mokėjimas praplečia asmens pažintines ir kultūrines galimybes, praturtina žodyną. Ko gero, kalbėjimas kitomis kalbomis – galimybė siekti didesnių aukštumų ir karjeroje, ir asmeniniame gyvenime. Juk ne paslaptis, kad daugelis šiandieninės visuomenės jaunų žmonių svajoja apie prabangų gyvenimą užsienyje. Jaunus žmones vilioja galimybės gauti didesnį atlyginimą, geresnes darbo sąlygas bei plėsti pasaulėžiūrą, pažinti kitas kultūras ir tradicijas, kurios didina žmonių bendrystę. Be to, noras studijuoti užsienio universitete taip pat reikalauja užsienio kalbų mokėjimo. Juk žmogus, suprasdamas užsienio kalbą, pasiekia savo tikslą – tobulėja ir įsitvirtina. Be abejonės, summa summarum jaunimui imponuojantis viliojantis gyvenimas svetur – tai užsienio kalbos mokėjimas, atveriantis duris į išsvajotą rojų. Būkim atviri, juk vargu, ar dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus pirmenybę teikia kalbai, kaip įrankiui, pažinti kitą kultūrą, nes esame materialistų karta, kuri dažniausiai nei piršto nepajudina dėl kilnesnių tikslų ar skambių idėjų, jeigu tai nesusijęs su kažin kuo apčiuopiamu, materialiu. Vadinasi, iš tiesų užsienio kalbų mokėjimas šiandieninės visuomenės žmogui tampa prasmingas tiek, kiek jis gali užtikrinti galimybę susikurti sočią ir užtikrintą ateitį.
Apibendrindama galiu teigti, jog užsienio kalbų mokėjimas – vartai į išsvajotą pasaulį: geresnes darbo sąlygas, didesnį atlyginimą, o gal ir kitų kultūrų ir tradicijų supratimą.
Skaistė Bieliauskaitė,
Jiezno gimnazijos II g klasė


Kai norisi žaisti pagal savo taisykles

Visų pirma, man asmeniškai norminė lietuvių kalba – paveldas, vertybė, grožis ir tapatumas. Tačiau tarp bendraamžių ir draugų labai dažnai atsiveria slengo ir žargono platybė, kurios, mano manymu, principas toks pats kaip ir kasdieninių drabužių – tarp žmonių pasitempęs, o namuose taip, kaip patogu.
Nenorminėje jaunimo kalboje aibė žodžių ir posakių, kurie netgi ne visiems suprantami, todėl dabar pateiksiu pavyzdžių ir juos ,,išversiu“. Tarp mano bendraamžių populiariausi ir vartojamiausi šnekamosios kalbos žodžiai: Ne varkė – ne verta, plotas – vieta, kurioje linksminasi jaunuoliai („Šiandien skaityti knygą ne varkė, draugai kviečia į plotą.“). O, Zeniau – kreipinys, tam tikra emocija („O, Zeniau, labas, kaip sekasi?“ arba „O, Zeniau, ir vėl kontrolinis.“). Zeba – geras jausmas („Zeba man šiame vakarėly.“). Pirda – motociklas, vartojimas, („Šiandien į mokyklą Rokas vėl atlėkė su pirda.“). Špakliaus karalienė – mergina, netinkamai naudojanti makiažą („Petrutė tikra špakliaus karalienė.“). Špatas – kastuvas („Grįžęs namo griebsiu špatą ir eisiu kasti bulvių.“). Seneliumbambyzas – kreipinys, skirtas artimam draugui („Seneliumbambyzai, gal duosi namų darbus nusirašyti?“). Šaibos – pinigai, pakelti – padidinti kiekį („Šiandien, turguje, močiutė normaliai šaibų pakėlė.“). Marozas – konfliktiškas, nesubrendęs, dėmesio siekiantis jaunuolis, mielka – nesubrendusi, dėmesio siekianti jauna panelė („Aldona šitaip išsišokdama pasielgė kaip tikra mielka ir tokiu būdu atkreipė marozo, mušančio klasioką, dėmesį.“). Bachūras – rimtas, atseit, suaugęs vyras, ratai – automobilis („Andriukas, kaip tikras bachūras, į šventę atlėkė naujais tėvo ratais.“). Ambalas – labai kietas asmuo, autfitas – apranga („Oho, šiandien tavo autfitas kaip tikro ambalo.“). Ragelis – mobilusis telefonas, zvanokas – skam-butis („Mamos ragelis suskambo per visus namus, pasirodo, sulaukė zvanoko iš klasės auklėtojos“). Dūmtraukis – rūkantis asmuo („Ir vėl tas dūmtraukis už kampo traukia dūmą.“). Prigydyti – apgauti („Benas bandė prigydyti mokytoją, jog paliko namų darbus namuose.“). Matkė – matematika, bielka – biologija, gegė – geografija („Rytoj rašysim net tris kontrolinius darbus: matkės, bielkos, gegės.“). Karočia/krc – emocijos išraiška („Karočia, einu gatve, žiūriu, pieštukai mėtosi.“ arba „Šiandien mama aprėkė dėl nesutvarkyto kambario, tai krc, neleis į kiemą.“). Stogas – draugai, palaikymas, komanda, išmušti – atsiimti („Rytoj su stogu varysim pas vieną išmušti skolą.“). Šponkės – įvairių formų, spalvoti saldainiukai, išvaizda primenantys narkotines medžiagas („Lekiam per pertrauką į parduotuvę šponkių?“). Užjudėjęs – neatsispiriantis priešingos lyties atstovams („Vakar plote Julius su penkiom panelėm užjudėjo.“). Čiuju/cj – jaučiu, tikriausiai („Čiuju ryt pamokos trumpintos.“ arba „Varysi kitą savaitę į plotą? – Tai cj.“). Lafa – atsipalaidavimas („Lafa man šitam spa.“). Kjūtaliukas – labai mielas („Lauros kūdikėlis tikras kjūtaliukas.“). Trefkė – treniruotė („Ketvirtadienį negalėsiu ateiti, man plaukimo trefkė.“). Šulė/shl – mokykla („Tuoj baigsis atostogos ir vėl reikės į šulę.“ arba „Ateisi ryt į shl?“). Čiuvas – vaikinukas, čiolė – panelė („Vakar kažkoks čiuvas parduotuvėj užkalbino čiolę.“).
Kone kiekviename žingsnyje mokykloje girdimas ir puoselėjamas norminės lietuvių kalbos grožis ir savitumas kažin kodėl nepatrauklus. Galbūt todėl, kad tas grožis iš mūsų pareikalauja daug pastangų: esame supančioti įvairių sunkumų ir neaiškumų (įsimintinos rašybos žodžiai, priebalsių supanašėjimas, kirčiavimas ir priegaidės, išplėstiniai pažyminiai, priedėliai, įterpiniai, epitetai, deminutyvai, metaforos ir dar šūsnis kitokių sąvokų). Bet vis dėlto, kodėl mus taip traukia ir taip veža slengas? Su slengu viskas daug paprasčiau: čia gali žaisti taip, kaip nori, žodį gali sakyti taip, kaip tau geriau skamba, gali pridėti raidžių ir jas atimti, – jokių taisyklių, jokių įsipareigojimų. Visgi reikėtų pasakyti, jog mes, jaunimas, slengą ir žargoną naudojame dar ir tam, jog suteiktume daugiau įvairesnių spalvų savo pašnekesiams. Tokia mūsų pačių susikurta šnekamoji kalba pagyvina nuobodžius pokalbius. Ko gero, taip kalbėdami pajuntam, kad bet kokia nuobodybė gali tapti įdomi, juokinga ar netgi suteikia tam tikro kietumo jausmą. Ir, mano supratimu, slengas ir žargonas mums, jaunuoliams, sėdintiems mokyklos suoluose ir besiruošiantiems laikyti brandos egzaminus – uždraustas vaisius, o jo besąlygiškai visada norisi atsikąsti.
Apibendrindama galiu teigti, jog slengas ir žargonas mūsų savotiškas maištas prieš norminės kalbos nuostatas. Juk jaunimui nesinori paklusti, o priešintis ir žaisti pagal savo taisykles.
Toma Tamulynaitė
Jiezno gimnazijos II g klasės mokinė


„…ir statyti kalbos miestą“

Ralfas Voldas Emersonas rašė: ,,Kalba – tai miestas, kurio statybai kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį“. Kalba nepaprastai svarbi žmogaus kasdienybėje, ji būtina, kad susikalbėtume vieni su kitais. Gyvename daugiakalbiame pasaulyje, kuris vis labiau globalizuojasi, todėl labai svarbu mokėti daugiau nei vieną kalbą.
Anglų kalba atveria karjeros galimybių vandenyną tiems, kurie kalba šia kalba bet kurioje pasaulio vietoje. Kol dar mokausi, ji man padeda tuo, kad internete randu reikiamos informacijos anglų kalba. Dažnai net mokslinius darbus, kurie būna parašyti kitomis pasaulio kalbomis, galima rasti išverstus anglų kalba. Tačiau ji man padėjo ne tik mokantis, laisvalaikiu mėgstu paskaityti knygas, bet mane labiau traukia skaityti knygas, parašytas anglų kalba. Rečiau skaitau lietuviškas knygas, iš tiesų neturiu paaiškinimo tam, galėčiau sakyti, kad dėl to, nes mažesnis pasirinkimas, bet nesu tikra, ar tai tikroji priežastis. Skaitydama angliškai daug lengviau įsivaizduoju knygos scenas ir personažus, gal dėl to, kad daug laiko vaikystėje praleidau kalbėdama ir girdėdama tik anglų kalbą. Kartais net galvoju ir suformuluoju sakinius angliškai ir mintyse išsiverčiu į lietuvių kalbą. Taigi, manau, galima sakyti, kad mano smegenys ir fantazija veikia anglų kalba.
Susitikimas su naujais ir įdomiais žmonėmis iš įvairių pasaulio šalių yra tikslas, kurio verta siekti, o kitos kalbos supratimas yra geras būdas pagreitinti šį procesą. Tam padeda geriausias šių laikų išradimas – internetas. Internete pilna įvairių socialinių tinklų, kuriuose susirenka žmonės iš įvairiausių žemės kampų. Žinoma, nesuprantu kiekvieno kalbos, bet anglų kalba vartojama beveik visame pasaulyje, tai galiu su visais susikalbėti. Iš šių socialinių tinklų susiradau daug draugų ir pažinau daug skirtingų kultūrų, tradicijų ir net religijų. Manau, tai tikrai padėjo man tapti daug supratingesne ir pasidarė lengva priimti kitokį žmonių gyvenimą. Šie draugai mane išmokė ir įvairių frazių iš jų kalbos, kurias dažnai vartoju. Bendravimas internete praplėtė mano anglų žinias labiau nei mokykla ir net gyvenimas Anglijoje. Išmokau suprasti skirtingus akcentus ir sužinojau daug ekscentriškų ir neįprastų žodžių.
Vadinasi, gebėjimas kalbėti antra, o gal net trečia ir ketvirta užsienio kalba tikrai gali padėti žmonėms, tačiau tai nereiškia, kad turime pamiršti savo gimtąją kalbą. Turime nuolatos tobulinti, vartoti ir gerbti savo gimtąją kalbą, taip pat gebėjimas laisvai kalbėti savo kalba padidina mūsų intuityvumą kalbant kitomis kalbomis. Turime rasti būdą vartoti visas svarbias mums kalbas kasdieniame gyvenime ir statyti kalbos miestą.
Gabija Alšauskaitė
Jiezno gimnazijos III g klasės mokinė


Padėjo pažinti japonų kultūrą

Kodėl mokomės vieną ar kitą užsienio kalbą? Kai kurie žmonės pradeda mokytis vieną ar kitą užsienio kalbą norėdami mesti sau iššūkį, o dar kiti – pažinti pačią kalbą ir šalis, kuriose yra šnekama ta kalba.
Visų pirma, žmonės meta sau iššūkį, norėdami išbandyti save ir savo sugebėjimus. Kai gyvenimas žmonėms tampa per daug nuobodus ir, rodos, netenka spalvų, jų viduje tarsi pasigirsta balsas, kuris staiga pašnibžda idėją, kuri pripildo žmogaus širdį kaitria šiluma ir kraują užkaitina adrenalino banga. Šį jausmą mes, paaugliai, jaučiame retai, tačiau jį pajutę jaučiamės kaip gavę taip mėgstamą saldainį. Man irgi taip buvo. Kai supratau, jog mano kasdienybė karantino metu tapo šiek tiek per pilka, mano viduje kažkas suvirpėjo ir į galvą šovė mintis, pripildžiusi mano širdį vaikiško džiaugsmo – noriu išbandyti save ir savo sugebėjimus, mokydamasi naujos užsienio kalbos. O ir kalbą pasirinkau ne iš lengvųjų – japonų. Ši kalba, mano žiniomis, turi dvi abėcėles, hiragana ir katakaną, kurios turi po keturiasdešimt šešias raides bei kanji, kinų hieroglifus, kurių yra priskaičiuojama daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių. Be to, sakinio struktūra skiriasi nuo mums taip gerai žinomų kitų kalbų, tarp jų ir lietuvių, struktūros. Pati pajutau, kad mokydamiesi užsienio kalbų, mes susiduriame su įvairiomis kliūtimis, kurios leidžia atsiskleisti mūsų sugebėjimams ir patobulėti. Vadinasi, naujos kalbos mokėjimas tarsi suteikia mums daugiau žinių ir galimybių tapti išmintingesniems.
Kita vertus, žmones, besimokančius vienos ar kitos užsienio kalbos, ko gero, domina ir tų šalių tradicijos, kultūra, gyvenimo būdas. Juk kiekviena šalis turi tik jai būdingus bruožus, kurie svetimšaliams atrodo keisti, o kai kam net juokingi. Kitiems, priešingai, kelia nuostabą ir pagarbą, o ypač susidomėję net ryžtasi pradėti mokytis kalbą, kuria yra ten kalbama, ir atidžiau į viską pasigilinti. Viena iš keistenybių mums, ne Azijos žemyno gyventojams, yra valgymo lazdelės. Mes esame įpratę valgyti su šakutėmis, peiliais, šaukštais ir šaukšteliais, o japonai, kinai ir kiti Azijos gyventojai yra įpratę valgyti su dviem pagaliukais, valgymo lazdelėmis, įvairų maistą: ryžius, makaronus ir pan. Aš, nusprendusi mokytis japonų kalbos, panorau daugiau sužinoti ir apie Azijos šalių kultūrą, ypač Japonijos, ir ši šalis pradėjo man vis labiau patikti. Japonų išprusimą ir mandagumą liudija net pati japonų kalba. Pavyzdžiui, be paties žmogaus sutikimo, kreiptis į jį vardu yra laikoma labai nemandagu. Prie žmonių vardų bus pridedama galūnės -chan, arba -san. Japonai garsėja ne tik mandagumu, bet ir punktualumu. Kadangi traukiniai yra labai populiarus transportas Japonijoje, labai svarbus ir griežtas yra ir traukinių atvykimo, ir išvykimo tvarkaraštis, nes jais keliauja daugybė žmonių į darbą ir pan. Neseniai Japonijoje vienas traukinys pavėlavo atvykti į stotį laiku tik dvidešimt sekundžių, tačiau dėl šios priežasties įmonė, atsakinga už traukinį, turėjo parašyti viešą atsiprašymą laikraštyje už sukeltus nepatogumus keleiviams. Žinot, iš kur visa tai sužinojau? Kai pradėjau mokytis kalbą, pamažu ją suprasti, ji man atvėrė galimybę pažinti ir japonų kultūrą. Supratau, kad kiekvienoje šalyje vyrauja vis kitoks gyvenimo ritmas, kuris tos šalies piliečiams yra įprastas ir dėl šios priežasties atvykėliai kartais jaučiasi nejaukiai. Ko gero, mokėdama kalbą daug pozityvaus iš šios kultūros galiu „pasiskolinti“ ir sau. Vadinasi, kalbos mokėjimas – raktas į tos šalies kultūrą, pažintis su kitu pasauliu, kuris gali ir tavąjį, paauglišką, nuspalvinti sodresnėmis spalvomis ir suteikti tam tikro prieskonio.
Apibendrindama galiu teigti, kad žmonės, besimokydami naujos užsienio kalbos, ne tik lavina savo gebėjimus ir keičia pasaulėžiūrą, tačiau dar ir priverčia save išlįsti iš komforto zonos.
Skaistė Petravičiūtė
Jiezno gimnazijos II g klasės mokinė

Rubrikoje Jaunimo skveras. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *